Stephen King - Zalės Valda

— Jūs suprantate mane, misteri Kroketai?

— Taip, — tarė Laris. — Aš įpratau be reikalo nerizikuoti.

Streikeris vėl apdovanojo jį šypsena.

— Žinoma. Štai kodėl turiu reikalą su jumis.

— Kokia trečioji sąlyga?

— Namas reikalauja tam tikro remonto.

— Na, galima ir taip sakyti, — sausai atsiliepė Laris.

— Mano partneris planuoja su šiuo uždaviniu susidoroti savarankiškai. Bet jūs tapsite jo patikėtiniu. Retsykiais pasitaikys prašymų. Retsykiais man prireiks jūsų pasamdytų darbininkų paslaugų, kad jie pristatytų kai kuriuos daiktus arba į namus, arba į parduotuvę. Apie panašias paslaugas jūs irgi turėsite tylėti. Aišku?

— Taip, aišku. Bet jūs pats — ne šių kraštų žmogus, tiesa?

— Ar tai turi kokią nors reikšmę? — Streikeris kilstelėjo antakius.

— O kaipgi. Juk tai ne Bostonas ir ne Niujorkas. Čia reikalas ne tik tas, ar aš sugebėsiu laikyti liežuvį už dantų, ar ne. Pasklis apkalbos. Ką ir sakyti, štai Reilroudo gatvėje gyvena tokia sena šlepetė, vardu Meiblė Verts, kuri dienų dienas praleidžia su žiūronais...

— Miestelėnai manęs nejaudina. Miestelėnai nejaudina ir mano partnerio. Nedideliuose miesteliuose visada sklinda apkalbos. Tai tas pat, kaip ant telefono ragelių kybančios kūmutės. Netrukus su mumis čia apsipras.

Laris gūžtelėjo pečiais.

— Jūsų reikalas.

— Visiškai teisingai, — pritarė Streikeris. — Jūs apmokėsite visas paslaugas, išsaugodami važtaraščius ir sąskaitas. Kompensaciją gausite. Sutinkate?

Laris, kaip Streikeriui pats pasakė, paprastai tuščiai nerizikuodavo, o juk jis buvo vienas geriausių pokerio lošėjų visoje Kamberlendo apygardoje. Ir nors Kroketas per visą pokalbį elgėsi šaltakraujiškai, jo viduje viskas kunkuliavo. Šitas beprotis siūlė tokį sandėrį, kuris užkimba tik kartą gyvenime — jeigu apskritai užkimba. Galbūt šio vaikino bosas — vienas iš trenktų milijonierių atsiskyrėlių, kurie...

— Misteri Kroketai? Aš laukiu.

— Ir aš turiu dvi sąlygas, — tarė Laris.

— Iš tikrųjų? — Streikeris parodė mandagų susidomėjimą.

Laris pastukseno per melsvą aplanką.

— Visų pirma, popierius reikia patikrinti.

— Suprantama.

— Antra, jeigu jūs užsiimate kuo nors neteisėtu, aš apie tai nė girdėti nenoriu. O būtent...

Bet jį nutraukė. Streikeris atlošė galvą ir vieną vienintelį kartą šaltai, be emocijų nusikvatojo.

— Ar aš pasakiau ką nors juokinga? — paklausė Laris be menkiausios šypsenos.

— O... eee... ne, misteri Kroketai, žinoma, kad ne. Jūs jau atleiskite už šį protrūkį. Aš turiu asmeninių priežasčių, kurios leidžia jūsų pastabą palaikyti juokinga. Ką dar norėjote pridurti?

— Dėl remonto. Neketinu pristatinėti jums nieko tokio, kad kiščiau savo galvą į kilpą. Jeigu sumanėte varyti samagoną, arba gaminti LSD, arba sprogmenis kokiems nors hipiams radikalams, viską darykitės patys.

— Aišku, — tarė Streikeris. Šypsena nuo jo veido pradingo. — Mudu sutarėme?

Ir Laris keistai palengvėjus pasakė:

— Jeigu popieriai bus tvarkingi, man atrodo, šį sandėrį mes sudarysime. Nors, regis, visi rūpesčiai — jūsų, o aš tik uždirbau.

— Šiandien pirmadienis, — tarė Streikeris. — Gal ketvirtadienį po pietų?

— Geriau penktadienį.

— Ką gi, labai gerai, — jis pakilo. — Viso labo, misteri Kroketai.

Popierius patikrino. Bostono juristas pasakė, kad žemė, ant kurios turėjo pastatyti Portlendo prekybos centrą, nupirkta firmos „Kontinentinė prekyba žeme ir nekilnojamuoju turtu“, kurios kontora buvo įsikūrusi Niujorke, „Chemical Bank“ pastate. Firmos ofisuose nebuvo nieko, išskyrus keletą tuščių stelažų su segtuvais ir dulkių sluoksniu.

Tą penktadienį Streikeris atvažiavo dar kartą, ir Laris pasirašė reikalingus dokumentus. Visa tai atliko gerokai abejodamas — pirmą kartą jis pažeidė savo nuostatą: nederk ten, kur valgai. Ir nepaisant didžiausios pagundos, kai Streikeris įsidėjo į savo „diplomatą“ Marsteno namo ir buvusios Kaimiškos Geldos nuosavybės dokumentus, Laris suprato, kad tapo visiškai priklausomas nuo šio žmogaus. Taip pat ir nuo partnerio, iki šiol vis dar neapsireiškusio misterio Barlou.

Kai baigėsi rugpjūtis ir vasara pakrypo rudeniop, o ruduo — žiemos link, Laris pajuto šiokį tokį palengvėjimą. Šį pavasarį jam beveik pavyko pamiršti savo sudarytą sandėrį, kurio tikslas buvo Kroketo seife Portlende gulintys dokumentai.

Paskui prasidėjo.

Prieš pusantros savaitės atvažiavo tas rašytojas Mirsas; jis klausinėjo, ar negalėtų išsinuomoti Marsteno namo ir, kai Laris paaiškino esą jis parduotas, plunksnagraužys perliejo jį keistu žvilgsniu.

Vakar savo pašto dėžutėje Laris rado ilgą susuktą ritinėlį ir laišką nuo Streikerio. Tiksliau — raštelį, nes jis buvo labai trumpas: „Būkit malonus ir gautą skelbimą pakabinkit parduotuvės vitrinoje. R.T. Streikeris“. Skelbimas buvo visiškai įprastas, netgi pilkesnis už daugumą. Jame buvo parašyta: „Atsidarys po savaitės. Barlou ir Streikeris. Puikūs baldai. Rinktinės antikvarinės prekės. Kviečiame apsilankyti“. Pakabinti plakatą Laris pasamdė Rojalą Snou.

O dabar ten, prie Marsteno namo, stovėjo automobilis. Jis vis dar spoksojo į jį, kai kažkas greta tarė:

— Miegam, Lari?

Jis suvirpėjo ir grįžtelėjo į Parkinsą Džilespį, kuris stovėjo šalia jo prie kampo ir prisideginėjo „Pall Mall“.

— Ne, — atsakė Laris ir nervingai nusijuokė. — Paprasčiausiai užsigalvojau.

Parkinsas pažvelgė viršun, kur ant įvažiuojamojo keliuko saulėje blykčiojo chromas ir metalas, paskui nuleido akis į senąją skalbyklą su nauja iškaba lange.

— Man atrodo, kad ne tu vienas. Visuomet yra šaunu, kai mieste pasirodo nauji vaikinai. Tu juos pažįsti, ar ne?

— Vieną. Susipažinome praėjusiais metais.

— Misterį Barlou ar misterį Streikerį?

— Streikerį.

— Koks jis tau pasirodė — neblogas, malonus?

— Sunku pasakyti, — atsakė Laris ir pajuto, kad jam norisi apsilaižyti lūpas. Bet šitaip nepadarė. — Mudu kalbėjomės tik apie reikalą. Man jis pasirodė normalus.

— Gerai. Tai gerai. Eime, pasivaikščiosiu su tavimi iki „Ekselent“ Kai jie kirto gatvę, Laris pajuto, kad jį slegia sandėris su velniu.

12

13:00.

Suzana Norton įėjo į „Bebsės grožio saloną“, nusišypsojo Bebsei Grifen (vyresniajai Helo ir Džeko seseriai) ir tarė:

— Ačiū Dievui, kad galėjai mane priimti tuoj pat.

— Vidury savaitės tai ne problema, — atsakė Bebsė, įjungdama ventiliatorių. — Dievulėliau, kaip tvanku, ar ne? Šiandien vakare bus audra.

Suzana pasižiūrėjo į dangų — nepriekaištingai žydrą, be mažiausios dėmelės.

— Taip manai?

— Aha. Kaip darysime, aukseli?

— Įprastai, — atsakė Suzana, galvodama apie Beną Mirsą. — Tarsi būčiau čia nė neužsukusi.

— Aukseli, — atsidusdama tarė Bebsė ir prisiartino, — visi taip sako.

Atodūsis paskleidė vaisinės kramtomos gumos kvapą. Bebsė paklausė Suzanos, ar ši matė, jog senoje Kaimiškoje Geldoje kažkas atidaro naują baldų parduotuvę. Iš pažiūros brangią, bet būtų gerai, jei pas juos atsirastų nedidelis prožektorius, kokį Bebsė turi savo bute... protingiausias žingsnis, kurį Bebsė kada nors padarė — jog išvažiavo iš namų ir įsikūrė mieste... Vasara buvo puiki, tiesa? Gaila, kad ji netrukus baigsis...

13

15:00.

Bonė Sojer gulėjo ant dvigulės lovos namuose Dyp Kat kelyje. Tai buvo tikras namas, o ne kokia nors vagonėlio tipo lūšna: namas stovėjo ant tvirtų pamatų ir jame buvo rūsys. Bonės vyras Redžis, dirbdamas automechaniku Džimo Smito „Pontiake“ užkaldavo gražaus pinigėlio. Jeigu neminėtume pusiau permatomų melsvų kelnaičių, Bonė daugiau nieko nedėvėjo, ir ji nekantriai dirstelėjo į laikrodį ant naktinio staliuko. 15:02. Kurgi jis?