Stephen King - Zalės Valda

Bonės mintis tarsi pasišaukė tąjį, kurio laukė, miegamojo durys vos ne vos prasivėrė, ir pro jas kyštelėjo galvą Koris Brajantas.

— Viskas gerai? — sušnabždėjo jis. Koriui viso labo tebuvo dvidešimt dveji, jis dvejus metus išdirbo telefono kompanijoje, ir romanas su ištekėjusia moterimi — ypač su tokia verčiančia iš klumpių kaip Bonė Sojer, kuri 1973 metais tapo „Mis Kamberlendo apskritis“ — žadino jame silpnumo, nervingumo ir gašlumo pojūčius.

Bonė jam nusišypsojo, parodydama nuostabius dantukus.

— O kaipgi, balandėli, — tarė ji, — antraip tavyje atsirastų tokia skylė, pro kurią būtų galima televizorių žiūrėti.

Jis ant pirštų galiukų įslinko vidun. Ant juosmens kvailai skimbčiojo monterio diržas.

Bonė sukikeno ir atvėrė jam savo glėbį.

— Garbės žodis, tu man patinki, Kori. Tu toks meilutis.

Korio žvilgsnis atsitiktinai stabtelėjo ties tamsiu šešėliu po glaudžiai aptemptu nailonu, ir nerimą įveikė geismas. Jis pamiršo apie vaikščiojimą ant pirštų galiukų, atsidūrė greta Bonės, ir kai jie susijungė, kažkur toli miškuose suskambo cikados garsai.

14

16:00.

Benas Mirsas, baigęs dienos rašymą, atsitraukė nuo stalo. Kad vakare galima būtų švaria sąžine papietauti pas Nortonus, jis atsisakė pasivaikščiojimo po parką ir dirbo beveik visą dieną be pertraukos. Jis atsistojo ir pasirąžė, girdėdamas, kaip traška stuburo slanksteliai. Krūtinė buvo šlapia nuo prakaito. Benas priėjo prie komodos lovos galvūgalyje, išsiėmė švarų rankšluostį ir patraukė į vonią, kad spėtų nusiprausti, kol kas nors nesugrįžo iš darbo ir neužstrigo duše.

Persimetė rankšluostį per petį, pasuko atgal prie durų, bet paskui prisiartino prie lango, už kurio kažkas traukė jo dėmesį. Bet ne miestelyje. Vėlyvą popietę Valda snūduriavo po tuo ypatingai tamsiai mėlyno atspalvio dangumi, kuris baigiantis vasarai puošia Naująją Angliją. Už dviaukščių Džointnerio aveniu namukų, už plokščių asfaltuotų stogų, už parko (dabar ten buvo dykinėjama, važinėjo dviračiais ir dėl niekniekių kivirčijosi iš mokyklos sugrįžę vaikai) Benas regėjo šiaurės vakarinę miesto dalį, kur už anos pirmosios mišku apaugusios kalvos šlaito slėpėsi Broko gatvė.

Beno žvilgsnis mechaniškai nukrypo į miško masyvo properšą — ten Bernso kelias susikirto su Brukso keliu, sudarydami T raidės formą — ir toliau į viršų, ten, kur iš aukštumos į miestą žvelgė Marsteno namas.

Iš šios vietos, sumažėjęs iki vaikiško lėlių namelio dydžio jis atrodė kaip puikiai atlikta miniatiūra, ir tai Benui patiko. Pro kambario langą Marsteno namas matėsi tokio dydžio, su kuriuo buvo galima turėti reikalų. Galima buvo pakelti ranką ir uždengti jį delnu.

Ant įvažiuojamojo keliuko stovėjo automobilis.

Benas nejudėdamas stypsojo su permestu per petį rankšluosčiu, stebeilijo pro langą į tą mašiną ir jautė, kaip viduriuose sukirbėjo siaubas, kurio analizuoti jis nė nemėgino. Dvi nukritusias langines pakabino į vietą, ir dėl to namas įgavo neregio išvaizdą — anksčiau šito nebuvo.

Beno lūpos be garso sukrutėjo, tarytum tardamos žodžius, kurių niekas — netgi jis pats — neįstengė suprasti.

15

17:00.

Metju Berkas su „diplomatu“ kairiojoje rankoje išėjo iš vidurinės mokyklos pastato ir per tuščią automobilių stovėjimo aikštelę nužingsniavo prie savo senojo „Ševi Biskaino“, iki šiol — vis dar su praėjusių metų žieminėmis padangomis.

Berkui buvo šešiasdešimt treji, iki būtinojo išėjimo pensijon liko dveji metai, bet jis dar tebeturėjo pilną ir anglų kalbos pamokų, ir popamokinių užsiėmimų krūvį. Šį rudenį reikėjo pastatyti mokyklos vaidinimą, ir jis ką tik baigė trijų veiksmų farso „Čarlio problema“ skaitymą. Jam teko įprasta gausybė nepakenčiamų vaikų, tuzinas priemiesčio egzempliorių — pastarieji bent jau įsimins savo roles (kad paskui atliktų jas drebančiu balsu, mirtinai neišraiškingai) ir trejetas tikrai gabių berniukų. Penktadienį jis paskirstys vaidmenis ir nuo kitos savaitės imsis juodo darbo. Taip iki pat spalio 30-osios — iki spektaklio dienos — jie draugiškai darbuosis. Pagal Meto teoriją, vidurinės mokyklos jėgomis pastatytas spektaklis turi būti toks pat, kaip sriuba iš „Kembelo žinyno“: beskonis, bet nekeliantis pasibjaurėjimo. Ateis giminaičiai ir bus sužavėti. Atvyks teatro kritikas iš Kamberlendo „Ledger“, kuris pažers daugiažodžių ekstaziškų ditirambų, kadangi honorarą gauna būtent už tokią reakciją į bet kurį vietinį spektaklį. Pagrindinio vaidmens atlikėja (šiemet, ko gero, Ruta Kroket) įsimylės kurį nors iš trupės ir, visiškai tikėtina, po dalyvių vakarėlio praras nekaltybę. O paskui Metas atnaujins „Diskusijų klubo“ veiklą.

Šešiasdešimt trejų metų Metas Berkas vis dar jautė malonumą dėstydamas mokykloje. Mokiniai jo neklausydavo, ir dėl to jis prarado galimybę pakilti iki administratoriaus posto. Metas negalėjo efektyviai darbuotis direktoriaus padėjėju, kadangi į viską žvelgė per daug svajingai negu derėjo, tačiau drausmės stygius jo niekados netrikdydavo. Jis skaitydavo Šekspyro sonetus šaltose, gargaliuojančiais vamzdžiais klasėse, perpildytose skraidančių lėktuvėlių ir sukramtyto popieriaus rutuliukų; jis atsisėsdavo ant smeigtukų ir išsiblaškęs numesdavo juos šalia tardamas: „Susiraskite vadovėliuose 467-ąjį puslapį“; atidengdavo dėžutes, ketindamas išimti popieriaus rašinėliams, ir ten rasdavo svirplių, varlių, o sykį netgi septynių pėdų juodą gyvatę.

Jis klajojo skersai ir išilgai anglų kalbos bei literatūros kaip vienišas ir geraširdis senovės jūrininkas: Steinbekas — pirmoji pamoka, Čoseris — antroji, temos rašymo pratybos — trečioji ir gerundijaus funkcijos — prieš pat priešpiečius. Nuo pirštų nenusitrynė gelsvumas — greičiau nuo kreidos dulkių nei nuo nikotino — ir vis tiek tai buvo narkotinių medžiagų liekanos.

Vaikai jam nerodė nei meilės, nei pagarbos (jis nebuvo kokiu nors misteriu Čipsu, nykstančiu Amerikos užkampyje ir laukiančiu Roso Hantelio, kuris jį atrastų), bet daugelis Meto mokinių galų gale imdavo jį gerbti, o keletas išmoko iš jo, kad atsidavimas — nesvarbu, ar ekscentriškas, ar kuklus — gali susilaukti dėmesio. Metui jo darbas patiko.

Dabar jis įsėdo mašinon, pernelyg stipriai nuspaudė greičio pedalą, luktelėjo ir vėl nuspaudė. Radijo imtuve susirado Portlendo rokenrolo stotį ir paleido garsą mažne iki galo: Metas rokenrolą laikė puikia muzika. Atbuline pavara išsigavo iš savo vietos aikštelėje, sustabdė ir vėl užvedė automobilį.

Tegart Strymo kelyje jis turėjo namuką, į kurį labai retai užsukdavo svečių. Metas niekuomet nebuvo vedęs, ir visą jo šeimą sudarė brolis Teksase, kuris dirbo naftos kompanijoje ir nerašė laiškų. Tiesą sakant, be artimųjų jis neliūdėjo. Buvo vienišas, bet vienišumas jokiu būdu nesudarkė jo dvasios.

Jis pristabdė mašiną prie mirksinčio šviesoforo ties Džointnerio aveniu ir Broko gatvės sankryža, paskui pasuko namų link. Šešėliai jau pailgėjo, o dienos šviesa — lygi, auksinė, kaip prancūzų impresionistų paveiksluose — įgavo patrauklios, nuostabios šilumos. Metas dirstelėjo kairėn, išvydo Marsteno namą ir dar kartą žvilgtelėjo ton pusėn.

— Langinės, — ištarė jis balsu į besiveržiančios iš radijo imtuvo muzikos ritmą. — Vėl pakabino langines.

Pažvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir pamatė, kad prie namo stovi automobilis. Metas mokytojavo Zalės Valdoje nuo penkiasdešimt antrųjų metų ir nė karto neregėjo ant šio įvažiuojamojo keliuko pastatytos mašinos.