Stephen King - Zalės Valda

— Eime, — baugščiai pratarė Ralfas. Jau beveik sutemo, ir miške atsirado judančių šešėlių. — Krapštykimės iš čia.

Jie ėmė kopti į pakrantės šlaitą, slysčiodami ant pušų spyglių. Berniukas, apie kurį Denis girdėjo kalbant prie parduotuvės, buvo dešimties metų ir vadinosi Džeriu Kingsfildu. Visiškai galimas dalykas, kad inkšdamas ir vaitodamas jis nugrimzdo į lakųjį smėlį, bet jeigu taip ir atsitiko, jo niekas neišgirdo. Džeris paprasčiausiai dingo prieš šešerius metus, išėjęs į Pelkes meškerioti. Kai kas kaltino lakųjį smėlį, kiti laikėsi nuomonės, esą berniuką nugalabijo maniakas-iškrypėlis. Iškrypėlių buvo pilna visur.

— Sako, jo šmėkla iki šiol klaidžioja miškais, — rūsčiai pareiškė Denis, nesivargindamas aiškinti jaunajam broliukui, kad Pelkės yra už trijų mylių į pietus.

— Baik, Deni, — su nerimu tarė Ralfas. — Tamsu, baik.

Aplink paslaptingai braškėjo miškas. Baigė verkauti lėlys. Kažkur už berniukų nugaros sutraškėjo šakelė — taip, tarsi būtų norėjusi likti neišgirsta. Danguje beveik išnyko dienos šviesa.

— Retsykiais, — gūdžiai tęsė Denis, — kai koks nors plepus vaikas išeina iš namų nusileidus saulei, vaiduoklis išauga ir pasirodo iš už medžių, o jo veidas išpuvęs, šlykštus, aplipęs lakiuoju smėliu...

— Deni, eikim.

Broliuko balsas iš tiesų skambėjo maldaujančiai, ir Denis nutilo — jis pats vos neišsigando. Aplink, kiek tik galima buvo įžiūrėti, stūksojo tamsūs dideli medžiai, lėtai lingavo, palytėti naktinio vėjelio, trynėsi vienas į kitą, girgždėjo nelyginant sąnariais.

Kairėje ūmai triokštelėjo dar viena šaka. Denis pasigailėjo, kad jie nenuėjo keliu. Dar viena šakelė.

— Deni, aš bijau, — sušnabždėjo Ralfas.

— Nekvailiok, — tarė Denis. — Eime.

Jie vėl pajudėjo. Po kojomis traškėjo pušų spygliai. Denis mėgino save įtikinti, kad negirdėjo jokio šakų poškėjimo. Negirdėjo nieko, išskyrus savo ir brolio žingsnius. Smilkiniuose dusliai tvinksėjo kraujas. Rankos atšalo. „Skaičiuok žingsnius, — įsakė jis sau. — Po dviejų šimtų žingsnių mes atsidursime Džointnerio aveniu. O atgal grįšime keliu, kad šitas pliuškis nebijotų. Jau po minutės pamatysime gatvės šviestuvus ir pasijusime kvailiais, bet kaip bus gera pasijusti kvailiais, taigi skaičiuok žingsnius. Vienas... du... trys...“

Ralfas suinkštė.

— Aš jį matau! Aš matau vaiduoklį! MATAU!

Denio krūtinę tarsi ištirpusi geležis užliejo siaubas. Ėmė virpėti kojos. Būtų apsisukęs ir dūmęs šalin, bet į jį įsikibo Ralfas.

— Kur? — sušnabždėjo jis, pamiršęs, kad šį vaiduoklį sugalvojo patsai. — Kur? — Denis žvilgtelėjo į medžių tankumyną, jau pusiau bijodamas to, ką gali pamatyti... bet išvydo tik tamsą.

— Jau dingo... Bet aš jį mačiau... Akis. Aš mačiau akis. Ak, Deniiii... — mažylio liežuvis susipainiojo.

— Nėra čia jokių vaiduoklių, kvaily. Drožk.

Denis paėmė brolį už rankos, ir jiedu žengė pirmyn. Kojos atrodė kaip guminės. Keliai drebėjo. Ralfas spaudėsi prie brolio, vos jo nenustumdamas nuo tako.

— Jis mus stebi, — sušnabždėjo Ralfas.

— Klausyk, nebūsiu aš...

— Ne, Deni, tai tiesa. Tu ką, nejauti?

Denis sustojo. Jis iš tikrųjų kažką jautė, kaip tai pasitaiko vaikams, ir suprato, kad dabar jiedu jau ne vieni. Mišką gaubė didi tyla, bet ši tyla buvo negera, slepianti savyje grėsmę. Vėjo gainiojami šešėliai varginančiai rangėsi aplink berniukus.

O paskui Denis užuodė kažką nuožmaus — bet ne nosimi.

Vaiduoklių nebūna, bet būna iškrypėlių. Jie pristabdo juodus limuzinus ir siūlo tau ledinukų, arba pristoja gatvių kampe, arba... arba seka paskui tave į mišką.

O paskui...

Ak, o paskui...

— Bėgam, — kimiai ištarė Denis.

Bet greta jo virpėjo iš baimės paralyžiuotas Ralfas. Broliuko pirštai įsikibo į Denio ranką kaip stipriai užveržta virvė. Sustingusios akys spoksojo į mišką, o po to ėmė plėstis.

— Deni?

Trakštelėjo šakelė. Denis atsigręžė ir pažvelgė ten, kur spitrijo jo brolis. Berniukus apgaubė tamsa.

19

21:00.

Meiblė Verts, klaikiai stora moteris, paskutinį kartą šventė savo septyniasdešimt ketvirtąjį gimtadienį, o jos kojos darėsi vis mažiau patikimos. Meiblė buvo tarsi miestelio istorijos ir jo gandų saugykla. Jos atmintis driekėsi į penkių dešimtmečių nekrologų, santuokinių išdavysčių, vagysčių ir beprotysčių gelmes. Ji buvo liežuvautoja, tačiau ne itin žiauri (nors tie, kurių nešvarumus ji suskubo išnešti iš namų, būtų linkę dėl to nesutikti). Meiblė paprasčiausiai gyveno miestelyje — ir dėl miestelio. Tam tikra prasme ji pati buvo miestelis: stora našlė, dabar ypač retai paliekanti namus, ji mažne visą laiką praleisdavo prie lango, apsirengusi į tentą panašia liemene; gelsvi kaip dramblio kaulas plaukai susukti į karūną iš storų kasų, dešinėje rankoje — telefonas, kairėje — galingi japoniški žiūronai. Šis derinys ir laikas, reikalingas tokį derinį tinkamai išnaudoti, darė ją panašią į geranorišką vorą, kuris tūnojo komunikacijų, besidriekiančių nuo Vingio iki rytinio Valdos pakraščio, voratinklio centre.

Meiblė jau seniai stebėjo Marsteno namą, netverdama noru įžiūrėti ką nors geriau, ir staiga į kairę nuo priebučio atsivėrė langinės, išleisdamos auksinį kvadratą šviesos, kuri vis dėlto elektros šviesai neprilygo. Meiblė tik probėgšmais susekė tai, kas galėjo būti vyro galvos ir pečių kontūrais — ir tai atnešė našlei Tantalo kančias. Ir dar įkvėpė keistą nerimą.

Daugiau name nebuvo jokio judėjimo.

Meiblė pagalvojo: ir kas gi ten per žmonės, jei atidaro langus tik tuomet, kai nė viena gyva dvasia negali jų kaip reikiant įžiūrėti?

Ji padėjo žiūronus ir atsargiai pakėlė telefono ragelį. Du balsai, kurie, kaip ji bematant nustatė, priklausė Herietai Dorhem ir Glinisei Meiberi, plepėjo apie tai, kaip tasai vaikinas Rajersonas rado Irvino Perintono šunį.

Meiblė sėdėjo tylomis, kvėpuodama vien krūtine, kad niekuo neišsiduotų klausydamasi pokalbio.

20

23:59.

Diena virpėjo ties savo pabaiga. Tamsoje snaudė namai. Miestelio centre — geležies parduotuvėje, „Formeno laidojimo biure“ ir kavinėje „Ekselent“ — degantys nakties žiburiai užliejo grindinį švelnia elektrine šviesa. Kai kas gulėjo vis dar nemiegodamas — Džordžas Boeras, ką tik sugrįžęs namo iš antros pamainos „Geits Mile“ (nuo trečios iki vienuoliktos); Vinas Perintonas — jis sėdėjo, dėliojo „soliterį“ ir negalėjo užmigti mąstydamas apie Doką, kurio galas jį paveikė daug smarkiau, negu žmonos mirtis. Tačiau beveik visi miestelėnai miegojo teisiųjų miegu, kaip žmonės, užsidirbantys duoną savo prakaitu.

Prie Harmonihilo kapinių vartų stovėjo tamsus medituojantis siluetas, laukiantis, kada pasikeis valanda. Kai siluetas prabilo, pasigirdo negarsus ir inteligentiškas balsas.

— O, mano tėve, padėk gi man. Musių valdove, palaikyk mane šią valandą. Štai atnešiau tau pradvisusios mėsos, dvokiantį kūną. Aš atnešiau tau auką — kairiąja ranka ją atnešiau. Duok gi man ženklą šioje žemėje, apšviestoje tavo vardu. Aš laukiu tavo ženklo, kad galėčiau imtis tavo reikalo.

Balsas nutilo. Pakilo lengvas vėjelis, kuris atnešė medžių lapų ir žolės atodūsius bei šnaresį, o iš šiukšlyno, plytinčio aukštėliau miesto, — silpną dvėselienos smarsą.

Jokių garsų, išskyrus vėjo atneštuosius. Siluetas kurį laiką stovėjo tylėdamas, paniręs į apmąstymus. Paskui pasilenkė ir ir vėl atsitiesė su vaiko figūrėle ant rankų.