Stephen King - Zalės Valda

Sandėriai su Šėtonu, kaipgi kitaip, mąstė Laris, stumdydamas ant stalo popierius. Kai sudarai su juo sutartį, tai ir nurodymai turi ateiti kaip dera — su siera.

Vagonėlius pirkdavo žmonės iš apatinio viduriniosios klasės sluoksnio, tie, kurie neįstengė sumokėti pradinio mokesčio už normalesnį namą, bei pagyvenę asmenys, ieškantys būdų, kaip padidinti savo socialinę apsaugą.

Tokiai publikai mintis apie visiškai naują šešių kambarių namą buvo pernelyg drąsi. Vyresnio amžiaus žmonėms egzistavo dar vienas privalumas (kurio neįvertino kiti, bet numatė įžvalgusis Laris): visi vagonėliai buvo vienaaukščiai, be laiptų viduje, kuriais neišvengiamai tektų kasdien laipioti.

Finansinis klausimas taip pat buvo sprendžiamas labai paprastai. Norint įsikelti į namą, užteko pirmojo 500 dolerių įnašo. O bjauriomis septintojo dešimtmečio dienomis, finansininkų-bankininkų laikais, ištroškusius savo namų žmones retai kada apšviesdavo mintis, kad likusių devynių su puse tūkstančių skola — tai spąstai.

O Dieve brangus, kaip tekėjo pinigėliai!

Patsai Kroketas labai menkai tepasikeitė net po ramybę sudrumstusio sandėrio su Streikeriu. Interjero dailininkas taip ir neužsuko į kontorą, kad pamėgintų ją pagražinti. Laris kaip ir anksčiau tenkinosi pigiu elektriniu ventiliatoriumi, užuot įsigijęs oro kondicionierių, dėvėjo iki blizgesio nutrintomis sėdynėmis kostiumus arba rėksmingų spalvų sportines striukes su kelnėmis, rūkė pigius cigarus ir vis taip pat šeštadienių vakarais užbėgdavo „Pas Delą“ išgerti alaus ir pažaisti su vaikinais biliardą. Nekilnojamąjį gimtojo miesto turtą Laris tebelaikė savo rankose, ir tai jam teikė dvejopą naudą: pirma, jis tapo nuolat renkamu seniūnu; antra, puikiausiai padėjo išvengti pajamų deklaracijų, kadangi iš pažiūros Lario veikla kasmet balansavo ant bankroto ribos. Be Marsteno namo, Laris jau senokai buvo dar kokio trejeto tuzinų aptriušusių savo rajono namukų pardavimo agentas. Žinoma, pasitaikė keletas neblogų pasiūlymų, bet Laris jų taip ir neprastūmė. Galų gale, pinigėliai jam jau plaukė.

Ko gero, neblogi pinigai. Jis manė, kad galima pergudrauti save patį. Įnerti meilės tunelin su mergina A, dulkinti merginą B ir išeiti susikibus už rankų su mergina A vien tik tam, kad abi išsunktų tave kaip kempinę. Streikeris pasakė, kad su juo susisieks, irtai buvo prieš keturiolika mėnesių. Na štai, o kas, jeigu...

Šią akimirką kaip tik ir suskambo telefonas.

4

— Misteri Kroketai, — tarė pažįstamas neišraiškingas balsas.

— Tai jūs, Streikeri?

— Iš tiesų.

— Ką tik apie jus galvojau. Gal aš ekstrasensas?

— Tikrai nuostabu, misteri Kroketai. Norėčiau paprašyti jūsų pagalbos.

— Manau, kad galite.

— Prašyčiau parūpinti sunkvežimį. Didelį. Galima pasamdysi. Tegu šiandien vakare, lygiai septintą, jis būna Portlendo dokuose. Prie Muitinės elingo. Dviejų krovikų turėtų užtekti.

— Gerai, — dešine ranka Laris pervertė lapelį ir užrašė: „H. Pitersas, R. Snou. „Henrio pervežimai“. Vėliausiai šeštą“. Jis nė nedelsė, kad spėtų pasvarstyti — tokie nediskutuotini atrodė Streikerio nurodymai.

— Ten lauks tuzinas dėžių, kurias reikia atgabenti. Visos, išskyrus vieną, keliaus į parduotuvę. Toji viena — „Hepilvait“ — itin vertingas bufetas. Jį reikia atvežti į namus. Aišku?

— Aha.

— Tegu jį nuleidžia į rūsį. Jūsų žmonės galės patekti į jį pro priestatą po virtuvės langais. Supratote?

— Taip. O šis bufetas...

— Prašau dar vienos paslaugos. Jūs parūpinsite penketą stiprių pakabinamų „Jeilio“ spynų. Ar žinote „Jeilio“ firmą?

— Kaip ir kiekvienas pasaulyje. Bet...

— Išeidami jūsų krovikai užrakins užpakalinį parduotuvės įėjimą, o namuose visų penkių spynų raktus paliks ant stalo rūsyje. Tegu pasišalindami pakabina spynas ant priestato, užpakalinio įėjimo ir sandėlio su garažu durų. Aišku?

— Taip.

— Dėkoju, misteri Kroketai. Tiksliai vykdykite visus nurodymus. Viso labo.

— Bet luktelkit minutėlę...

Pypsėjimas.

5

Kai didžiulis oranžinės ir baltos spalvos sunkvežimis su užrašais „Henrio pervežimai“ ant šonų ir galo pririedėjo prie gofruoto metalo būdelės, stovinčios Portlendo dokų Muitinės elingo gale, buvo be dviejų minučių septynios. Slūgo potvynis. Jis sudrumstė žuvėdrų ramybę, ir jos klykaudamos suko ratus virš galvų tamsiai raudoname artėjančio saulėlydžio danguje.

— Dieve brangus, bet čia nėra nė gyvos dvasios, — tarė Rojalas Snou, gurkštelėdamas pepsio likutį ir mesdamas tuščią skardinę ant kabinos grindų. — Pričiups mus už įsilaužimą.

— Antai kažkas ateina, — atsakė Henkas Pitersas. — Policininkas.

Pasirodė, kad tai naktinis sargas. Jis pašvietė kabinos vidun prožektoriumi.

— Kuris iš jūsų Lorensas Kriuketas?

— Kroketas, — patikslino Rojalas. — Mes nuo jo. Atvažiavome paimti dėžes.

— Gerai, — tarė naktinis sargas. — Eime į kontorą, aš turiu jūsų važtaraštį. Pasirašykite. — Paskui davė ženklą už vairo sėdinčiam Pitersui: — Paduok atgal, štai ten, prie anų dvivėrių durų, kur dega lemputė. Matai?

— Aha, — Henkas pavarė sunkvežimį atbulą.

Rojalas Snou patraukė įkandin sargo į kontorą, kur burbuliavo kavinukas.

Laikrodis virš smeigtukais pritvirtinto kalendoriaus rodė keturias minutes po septynių. Naktinis sargas pasirausė ant stalo suverstuose popieriuose ir grįžo su važtaraščių knygele.

— Pasirašyk štai čia.

Rojalas pasirašė.

— Kai eisi vidun, pasisaugok. Užsižiebk šviesą. Ten daug žiurkių.

— Nė karto neteko regėti žiurkės, kuri neskuostų šalin štai nuo šito, — atsakė Rojalas ir darbiniu batu apauta koja nubrėžė lanką.

— Tai uosto žiurkės, sūneli, — sausai atsakė sargas. — Joms ir už tave stambesni vyrai — vieni niekai.

Rojalas išėjo iš būdelės ir patraukė prie sandėlio durų. Naktinis sargas stovėjo ant slenksčio, žvelgdamas jam įkandin.

— Atsargiai, — įspėjo Rojalas Pitersą. — Seniokas sako, kad ten žiurkės.

— Gerai jau, — sukikeno Pitersas. — „Lari Kriuketai“.

Rojalas apčiuopė už durų jungiklį ir užžiebė šviesą. Viduje tvyrojo troškus smarsas, kuriame buvo sumišę druskos, pūvančio medžio ir drėgmės kvapai. Jo linksmumas blėso — nuo dvoko bei minties apie žiurkes.

Dėžės riogsojo sukrautos į rietuvę vidury plačių sandėlio grindų. Patalpoje daugiau nieko nebuvo, todėl ši rietuvė atrodė šiek tiek grėsmingai. Bufetas stovėjo centre aukštesnis už kitas dėžes ir ant jo vieno nebuvo atžymos „Barlou ir Streikeris, Džointnerio aveniu 27, Jer. Valda, Meinas“.

— Šlykštu, bet ne itin, — tarė Rojalas. Jis dar sykį pasitikslino užmesdamas akį į važtaraštį, paskui perskaičiavo dėžes. — Aha, viskas vienoje vietoje.

— Žiurkės, — pasakė Henkas. — Girdi?

— Aha. Bjaurūs gyviai. Neapkenčiu jų.

Abu sekundėlę pritilo, įsiklausydami į cypčiojimą ir tapnojimą, kuris sklido iš šešėliuotos tamsos.

— Na, griebiamės darbo, — paragino Rojalas. — Pirmiausiai čiupkim šį „mažylį“, kad neriogsotų ant kelio, kai teks krauti prie parduotuvės.

— Gerai.

Jie prisiartino prie dėžės, ir Rojalas išsitraukė kišeninį peiliuką. Vienu staigiu judesiu perpjovė lipniąja juostele prie šono pritvirtintą rudą voką su važtaraščiu.

— Ei, — tarė Henkas. — Manai, kad verta...