Stephen King - Zalės Valda

— Reikia įsitikinti, ar imame tą šlamštą, kurį dera. Jei supainiosime, Laris prie savo skelbimų lentos prikals mūsų užpakalius.

Jis ištraukė kvitą ir įsispitrijo.

— Kas ten parašyta? — pasidomėjo Henkas.

— Heroinas, — išmaningai atsakė Rojalas. — Du šimtai svarų šito šlamšto. Ir dar — tūkstantis švediškų knygelių su mergaitėmis, 43 tūkstančiai prancūziškų šiaušelių...

— Duokš čia, — Henkas išplėšė važtaraštį. — Bufetas, — tarė jis. — Laris sakė, kad bufetas. Iš Anglijos, iš Londono. Į Portlendą, Meino valstiją. Prancūziški šiaušeliai, kad aš nudvėsčiau. Pritvirtink atgal, kur buvo.

Rojalas pritvirtino.

— Čia kažkas keista, — pasakė.

— Aha. Tu pats. Keistas kaip italų armija.

— Ne, po velniais. Ant šito griozdo nėra nė vieno muitinės štampo. Nei ant dėžės, nei ant voko su važtaraščiu. Ant važtaraščio irgi nėra. Jokių štampų.

— Galbūt juos spaudžia tokiu rašalu, kuris matomas tik pakišus po specialia šviesa.

— Kai dirbau dokuose, šitaip niekuomet nedarydavo. Viešpatie, ten krovinius štampuodavo skersai ir išilgai — būdavo, menkiausios dėželės negalėdavai paimti, kad iki alkūnių neišsitepliotum mėlynu tušu.

— Puiku. Aš patenkintas. Bet mano žmona kartais anksti eina miegoti, o aš tikėjausi, kad šį vakarą man kas nors nuskils.

— Galbūt, jeigu žvilgtelėtume vidun...

— Jokiais būdais. Imam.

Rojalas gūžtelėjo pečiais. Kai palenkė dėžę, jos viduje kažkas pasislinko. Krovinys pasirodė žvėriškai sunkus. Tai iš tiesų galėjo būti viena iš tų komodų su įvairiausiais ornamentų išraitymais.

Stenėdami ir svyrinėdami, jie šiaip ne taip pasiekė sunkvežimį ir su vieningu palengvėjimo atodūsiu užkėlė savo nešulį ant hidraulinio keltuvo. Kol Henkas vairavo keltuvą, Rojalas stovėjo už jo nugaros. Kai dėžė susilygino su sunkvežimio kėbulu, vyrai užsiropštė ant jo ir įtempė krovinį vidun.

Kažkodėl ši dėžė Rojalui nepatiko. Ne vien todėl, kad neturėjo muitinės antspaudų. Dar ir dėl kažin ko kitko, nenusakomo žodžiais. Jis dėbsojo į ją, kol Henkas nuėjo iki kėbulo galo.

— Eime, — šūktelėjo jis, — paimsime likusias dėžes.

Kitos dėžės buvo užantspauduotos, išskyrus tas tris, kurios atplaukė čia iš Jungtinių Valstijų gilumos. Kai tik jie pakraudavo sunkvežimin eilinę dėžę, Rojalas atžymėdavo ją važtaraštyje ir pasirašydavo inicialais. Visas dėžes, skirtas naujajai parduotuvei, sustatė furgono gale, tolėliau nuo bufeto.

— Vardan Dievo, atsakykite man, kas galėjo supirkti visą šį šlamštą? — paklausė Rojalas, kai jiedu baigė. — Lenkiška supamoji kėdė, vokiškas laikrodis, verpimo ratelis iš Airijos... Dieve visagali, kad mane skradžiai, bet juk tai ištisas turtas, tebūnie jis prakeiktas.

— Turistai, — išmintingai pastebėjo Henkas. — Turistai viską nupirks. Kai kurie iš tų bostoniečių ar niujorkiečių ir maišą mėšlo nupirktų, kad tik maišas būtų senas.

— Tiek to. Vežkime, kur priklauso.

Iki Zalės Valdos riedėjo tylomis. Henkas stipriai spaudė greičio pedalą — jam norėjosi greičiau baigti šią komandiruotę, kuri atrodė kažkokia ne prie širdies. Kaip pasakė Rojalas, reikalas buvo velniškai keistas.

Jis privažiavo prie užpakalinio naujosios parduotuvės įėjimo. Durys pasirodė neužrakintos — Lario perspėjimas buvo tikslus. Apčiuopęs ant sienos už durų jungiklį, Rojalas kelis sykius spragtelėjo, tačiau šviesa neužsidegė.

— Še tau kad nori, — suniurzgė jis. — Teks krauti šį šlamštą, kad jį kur velniai, tamsoje... Girdi, kaip tau atrodo, ar ne keistas čia kvapas?

Henkas truktelėjo nosimi. Taip, kažkoks nemalonus kvapelis jautėsi, bet Pitersas nebūtų galėjęs tiksliai pasakyti, ką jis jam primena. Sausas tvaikas skvarbiai kuteno šnerves, kaip seno puvimo smarsas.

— Turbūt todėl, kad patalpa buvo pernelyg ilgai uždaryta, — tarė jis, pasišviesdamas prožektoriumi ilgą tuščią kambarį. — Štai jeigu geriau patikrinus...

— O dar geriau paleisti raudoną gaidį, — atsiliepė Rojalas. Jam ši vieta nepatiko — atrodė kažkuo atstumianti. — Pradėkim. Gal kojų neišsisukinėsime.

Jie stengėsi kuo greičiau iškrauti dėžes, atsargiai nuleisdami kiekvieną ant žemės. Po pusvalandžio Rojalas su palengvėjimu atsidusęs uždarė užpakalinį įėjimą ir užrakino prie durų kabančią vieną iš naujųjų spynų.

— Pusė darbo atlikta, — tarė jis.

— Lengvesnė pusė, — atsiliepė Henkas. Jis žvilgtelėjo aukštyn į Marsteno namą. Šį vakarą šviesa ten nedegė, langinės buvo užvertos. — Netraukia manęs vilktis ten aukštyn, ir nebijau dėl to prisipažinti. Jeigu ir buvo čia kada nors namas vaiduoklis, tai tiktai šis. Tiems vyrams protas pasimaišė, ne kitaip — todėl ir nori ten gyventi. Keisti jie — gal įsimylėję vienas kitą, ar ką...

— Kaip tie žydri, kurie savo namus iš vidaus dabina, — pritarė Rojalas. — Galbūt jie bandys namą už pinigus rodyti? Geras biznis.

— Na, dirbkime, jeigu jau sykį įsikinkėme.

Jie paskutinį kartą žvilgtelėjo į supakuotą bufetą, kuris stovėjo priglaustas prie „Pervežimų“ šono, paskui Henkas nuleido galines furgono duris žemyn. Šios garsiai sužvangėjo. Jis atsisėdo už vairo, ir vyrai pasuko aukštyn per Džointnerio aveniu į Brukso kelią. Po minutėlės priekyje išaugo tamsus, girgždantis Marsteno namas, ir Rojalas patyrė, kaip pilve tarsi kirminas sukirbėjo pirmasis tikro išgąsčio pojūtis.

— Dievulėliau tu mano, štai kur baimė, — sumurmėjo Henkas. — Kam gi užplaukė noras čia gyventi?

— Nežinau. Nematai, ar už langinių šviesa dega?

— Nedega.

Atrodė, namas linksta į sunkvežimį, tarsi niekaip negalėdamas sulaukti jų atvykstant. Henkas pasuko sunkvežimį į įvažiuojamąjį kelią, paskui — aplink namą. Ir jis, ir Rojalas, ne itin akylai stengėsi įsižiūrėti, ką vešlioje vidinio kiemo žolėje galėjo apšviesti šokinėjanti žibintų šviesa. Henkas pajuto, kaip į širdį skverbiasi baimės šešėlis, kokio jis nejautė net Vietname, nors ten bijojo mažne kasdien. Anuometinė baimė atrodė gerai suvokiama protu: buvo baisu užminti ant eponžo ir pamatyti, kaip koja pučiasi ir darosi panaši į ryškiai žalią oro balioną, baisu, kad koks nors vaikinukas juoda pižama, kurio vardo be pusės litro niekaip neištartum, gali sutrupinti tavo galvą serija iš rusiško automato. Baisu patekti į vieną patrulį su kokiu nors trenktu Džeku, kuris gali užsikepti, kad tu sunaikintum visus kaimo gyventojus, nors tame kaime jau gerą savaitę nėra jokio vietnamiečių kareivio. O ši baimė buvo vaikiška, vaiduokliška. Ji nuo nieko konkretaus nepriklausė. Namas kaip namas — lentos, slenksčiai, vinys ir palangės. Nebuvo jokios — visiškai jokios — priežasties jausti, kad kiekvienas plyšelis skleidžia kreidinį blogio aromatą. Tiesiog kvailas įsikalbėjimas. Vaiduokliai? Po Vietnamo Henkas vaiduokliais netikėjo.

Jam teko dusyk perjungti atgalinę pavarą, kad sunkvežimį atbulą privarytų prie rūsin vedančių laiptų priestato. Surūdijusios durys žiojėjo praviros ir raudonoje užpakalinių furgono žibintų šviesoje atrodė, tarsi neaukšti akmeniniai laiptai vestų į pragarą.

— Velnias, nieko neįkertu, — tarė Henkas. Jis pamėgino nusišypsoti, bet veidą iškreipė grimasa.

— Aš irgi.

Išgąsčio prislėgti krovikai susižvalgė silpnoje prietaisų skydelio šviesoje. Bet vaikystė buvo seniai pasibaigusi. Jie negalėjo grįžti neatlikę užduoties dėl kvailos baimės — kaip vėliau ryškioje dienos šviesoje pasiaiškinsi? Darbas turi būti padarytas.