Stephen King - Zalės Valda

— Keturiasdešimtųjų neturėjo pakojų, — nesutiko Vinas. — Tai buvo trisdešimt devintųjų.

— Klysti, — tarė Klaidas.

Praslinko penkios minutės. Jie pastebėjo, kad Miltas tyrinėja dvidešimtinę, kuria atsiskaitė Streikeris.

— Kas yra, Miltai, padirbtas? — paklausė Petas. — Tas diedas tau įkišo padirbtą pinigą?

— Ne, bet pasižiūrėkite, — Miltas perdavė banknotą per prekystalį, ir visi sužiuro į jį. Banknotas buvo žymiai didesnis už įprastą.

Petas pakėlė jį prieš šviesą, apžiūrėjo, paskui apvertė.

— Serija E-20, ar ne, Miltai?

— Aha, — patvirtino Miltas. — Juos baigė gaminti prieš keturiasdešimt penkerius, o galbūt prieš penkiasdešimt metų. Manau, kad Portlende, „Numizmatų rojuje“ už šį daikčiuką turėtų šį tą sumokėti.

Petas paleido popierėlį ratu. Kiekvienas jį išstudijavo, prikišęs prie pat nosies arba kiek įmanoma atitolinęs nuo akių — priklausomai nuo regėjimo sutrikimų. Džo Kreinas grąžino popierėlį Miltui, o šis įkišo kupiūrą po kasos stalčiumi, prie čekių ir kuponų.

— Įdomus diedas, įdomus, — nutęsė Klaidas.

— Hm, — burbtelėjo Vinas ir kiek patylėjo. — Ir vis dėlto tai buvo trisdešimt devintųjų. Mano netikras brolis Vikas tokį turėjo. Tai buvo pirmasis jo nuosavas automobilis. Nusipirko pavažinėtą, keturiasdešimt ketvirtaisiais. Kartą ryte išleido iš variklio alyvą ir sudegino stūmoklius, kad jį kur galas.

— Man atrodo, tai buvo keturiasdešimtųjų, — tarė Klaidas. — Kadangi aš prisimenu: pietuose, netoliese Alfredo, buvo vienas vyrukas, kuris gamindavo pintus krėslus, taigi jis privažiuodavo tiesiai prie tavo namų — šis vyriokas ir...

Taip prasidėjo ginčas, kuriame buvo daugiau tylėjimo nei šnekų, tarsi šachmatų partija susirašinėjant. Atrodė, jų diena sustojo vietoje ir nusidriekė į amžinybę, o Vinas Apšo ėmė su saldžiu artritiniu nekantrumu sukti dar vieną cigaretę.

9

Kai pasibeldė į duris, Benas dirbo, todėl pirmiausiai jis pasižymėjo, ties kuria vieta sustojo, o jau po to pakilo ir nuėjo atidaryti. Tai buvo rugsėjo dvidešimt ketvirtąją, trečiadienį, prasidėjus ketvirtai valandai dienos. Lietus nutraukė tolesnius Ralfo Gliko ieškojimo planus, ir visi nusprendė paieškas baigti. Glikų vaikinukas dingo tarsi skradžiai žemę.

Benas atidarė. Ant slenksčio, rūkydamas cigaretę, stovėjo Parkinsas Džilespis. Rankoje jis laikė knygą minkštais viršeliais. Benas šiek tiek nustebęs pamatė, jog tai „Bentamo“ išleista „Konvėjaus dukra“.

— Įeikite, konstebli, — pakvietė jis. — Lauke drėgnoka.

— Taip, šiek tiek, — sutiko Parkinsas, peržengdamas slenkstį. — Rugsėjį oras gripinis. Aš pats be kaliošų nekišu nosies iš namų. Kai kas juokiasi, bet gripu nesirgau nuo keturiasdešimt ketvirtųjų — tuomet buvau pasigriebęs šią bjaurybę Prancūzijoje.

— Apsiaustą meskit ant lovos. Atleiskit, negaliu pavaišinti kava.

— Ne, neverta šlapinti lovos, — tarė Parkinsas ir nukratė pelenus į šiukšliadėžę. — Be to, aš ką tik išgėriau puodelį kavos pas Poliną, „Ekselent“.

— Galiu būti kuo nors naudingas?

— Na... mano žmona perskaitė štai šitą... — konsteblis ištiesė knygą. — Ji nugirdo, jog esate miestelyje, bet pati drovisi, mat, lyg ir pamanė, kad galbūt parašytumėte ant knygos savo vardą ar ką...

Benas paėmė knygą.

— O Landūnas Kreigas sakė, kad jūsų žmona jau keturiolika ar penkiolika metų, kaip aname pasaulyje.

— Šit kaip? — Parkinsas, regis, visai nenustebo. — Tam Landūnui geriau neduok pavalgyti, bet leisk liežuviu pamalti. Vieną gražią dieną prasižios pernelyg plačiai, ir patsai ton skylėn įvirs.

Benas nieko neatsakė.

— Jeigu jau šitaip, kaip manote, ar galite ją užrašyti man?

— Su didžiausiu malonumu, — Benas paėmė nuo stalo parkerį, atvertė knygos priešlapį („Gabalėlis gyvenimo!“ — Klyvlendo „Plain Dealer“) ir užrašė: „Konstebliui Džilespiui su geriausiais palinkėjimais nuo Beno Mirso. 75.09.24.“ ir knygą grąžino.

— Branginu, — tarė Parkinsas, nė nežvilgtelėjęs, ką Benas užrašė. Jis pasilenkė ir užgesino nuorūką į šiukšliadėžės kraštą. — Vienintelė knyga su autografu, kokią turiu.

— Atėjote manęs suimti? — šypsodamasis paklausė Benas.

— Jūs labai nuovokus, — pastebėjo Parkinsas. — Jeigu jau šitaip pakrypo kalba, aš pamaniau, kad reikia užsukti ir užduoti kelis klausimus. Laukiau, kad kur nors išsitrenktų Nolis. Jis geras vaikinas, bet irgi mėgsta pataukšti. Dievulėliau, kaip šičia nešiojami gandai.

— Ką norėjote sužinoti?

— Iš esmės, kur buvote praėjusį trečiadienį vakare.

— Tą vakarą, kai prapuolė Ralfas Glikas?

— Aha.

— Konstebli, jūs mane įtariate?

— Ne, sere. Įtariamųjų aš neturiu. Tai, galima sakyti, ne mano reikalas. O štai gaudyti tuos, kurie važinėdami keliu šalia „Pas Delą“ viršija greitį, arba vaikyti iš parko vaikėzus, kol jie galutinai neįsiklykavo ir neįsisiautėjo — labiau tinka mano pareigoms. Tiesiog kaišioti nosį tai šen, tai ten.

— Tarkim, aš nenoriu pasakoti.

Parkinsas gūžtelėjo pečiais ir išsitraukė cigaretę.

— Tavo reikalas, sūneli.

— Aš pietavau su Suzana Norton ir jos tėvais. Pažaidžiau su tėvu badmintoną.

— Kad prasmegčiau vietoje, jei Bilas tavęs neaplošė, ar ne? Jis visuomet laimi prieš Nolį. Nolis sienom laipioja — taip norėtų bent kartą sudoroti Bilą Nortoną. Kelintą išėjai?

Benas nusijuokė, bet juokas buvo nelinksmas.

— Griebiate jautį už ragų?

— Žinai, — tarė Parkinsas, — jei būčiau vienas niujorkietiškų detektyvų iš televizoriaus, tikriausiai pamanyčiau, kad turi ką slėpti — labai jau stengiesi nuo mano klausimų išsisukti.

— Neturiu ką slėpti, — atsakė Benas. — Paprasčiausiai nusibodo būti miestelyje svetimu, į kurį bado pirštais... Užtenka pasirodyti bibliotekoje, kai visi ima niuksėti vienas kitam į šonus alkūnėmis. Dabar su įprasta dainele apsireiškiate jūs, — irgi mat jankis-komivojažierius, — norėdamas išsiaiškinti, ar savo spintoje neslepiu Ralfo Gliko skalpo.

— Ne, šitaip aš nemaniau, anaiptol, — Parkinsas pažvelgė į Beną virš cigaretės, ir konsteblio akys pasidarė rūstesnės. — Mėginu tave nuo šio reikalo atriboti, štai ir viskas. Jeigu man šautų į galvą, kad esi prikišęs nagus, sėdėtum cypėj.

— Gerai, — tarė Benas. — Išėjau iš Nortonų apie penkiolika minučių po septintos. Pasivaikščiodamas nupėdinau iki Mokyklos kalvos. Kai visiškai sutemo, grįžau į šį kambarį, pora valandų padirbėjau ir atsiguliau miegoti.

— Kelintą čia sugrįžai?

— Man regis, penkiolika po aštuonių. Maždaug.

— Na, visa tai pateisina tave mažiau, negu man norėtųsi. Ką nors sutikai?

— Ne, — atsakė Benas. — Nieko.

Parkinsas kostelėjo ir nuėjo prie rašomosios mašinėlės.

— Apie ką rašai?

— Ne jūsų sumautas reikalas, — atrėžė Benas, ir jo tonas tapo neperprantamas. — Padėkosiu, jeigu neliesite nei rankomis, nei akimis. Žinoma, jeigu tik neturite orderio.

— Kaip žmogus, kuris rašo knygeles, kad jas skaitytų, esi pernelyg įžeidus.

— Štai pereis mano rašliava per tris juodraščius, redaktoriaus taisymus, galutinę korektūrą ir spaudą — tuomet asmeniškai pasidomėsiu, kad gautumėt keturis egzempliorius. Su autografu. O kol kas šie popieriai — itin slapti.

Parkinsas nusišypsojo ir pasitraukė.

— Gerai. Bet vis tiek stipriai abejoju, kad ten užrašyti kieno nors prisipažinimai apie ką nors.