Stephen King - Zalės Valda

Į Beno lūpas vėl grįžo šypsena.

— Markas Tvenas pasakė: romanas — prisipažinimas apie viską žmogaus, kuris nieko taip ir nepadarė.

Parkinsas išpūtė dūmų kamuolį ir žingtelėjo durų link.

— Nelašinsiu daugiau ant jūsų kilimėlio, misteri Mirsai. Noriu padėkoti už sugaištą laiką ir pasakyti... tiesiog, kad žinotumėt: manau, kad to vaikinuko, Gliko, jūs nė akyse nematėte. Bet jau toks mano darbas — klausinėti apie visokius nemalonius dalykus.

Benas linktelėjo.

— Suprantu.

— Be to, jums derėtų žinoti, kaip esti tokiuose miesteliuose — Zalės Valdoje, arba Milbridže, arba Gilforde, ar bet kuriame kitame sumautame „burge“ — kol čia nepragyvensi kokių dvidešimties metų, tol būsi laikomas svetimu.

— Žinau. Atleiskite, jei paniurzgėjau ant jūsų. Bet po to, kai ištisą savaitę ieškai ir nė velnio nerandi...

Benas pakratė galvą.

— Taip, — pritarė Parkinsas. — Motinai nelaimė. Baisi nelaimė. Būkite atsargesnis.

— Žinoma, — linktelėjo Benas.

— Neįsižeidėte?

— Ne, — jis patylėjo — Ar pasakysite man vieną dalyką?

— Jei sugebėsiu.

— Kur gavote šią knygą? Atvirai.

Parkinsas Džilespis nusišypsojo.

— Na, Kamberlende yra toks vienas vyrukas, kuris laiko sandėlį su senais baldais. Toks mielas žmogelis, pavarde Gendronas. Pardavinėja minkštas knygeles po dešimtį centų už kiekvieną. Tokių jis turėjo penketą.

Benas užvertė galvą ir nusikvatojo, o Parkinsas Džilespis išėjo šypsodamasis ir papsėdamas cigarete. Benas prisiartino prie lango ir stebėjo, kol išvydo, kaip konsteblis pasirodė lauke ir perėjo gatvę, atsargiai statydamas kaliošais apautas kojas, kad neįliptų į balą.

10

Prieš pasibelsdamas, Parkinsas minutėlei stabtelėjo apžiūrėti naujosios parduotuvės vitriną. Kai čia buvo Kaimiška Gelda, pro šį langą pažvelgęs žmogus pamatydavo tik daugybę storų bobų su plaukų suktukais, kurios pylė skalbimo miltelius arba traukė iš mašinos, įrengtos prie sienos, švarius skalbinius, ir visos jos, beveik be išimties, žiaumojo kramtomąją gumą — lygiai kaip atrajojančios karvės. Tačiau vakar ir beveik visą šią dieną čia prastovėjo dailininko dekoratoriaus iš Portlendo vilkikas, taigi parduotuvė atrodė gerokai pasikeitusi.

Ant vitrinos užkėlė platformą, padengtą storu šviesiai žalios spalvos kilpinio kilimo pavyzdžiu. Viršuje porelė iš gatvės nematomų prožektorių metė lengvą šviesą ant trijų vitrinoje išdėstytų objektų, juos išskirdama ir paryškindama: laikrodį, verpstę ir senamadišką trešnės medžio kabinetą. Priešais kiekvieną pavyzdį stovėjo nedidelė lentelė su tvarkingai užrašyta kaina... Bet, Dieve, nejaugi atsiras žmogus, kuris būdamas sveiko proto paklos šešias šimtines už verpstę, kai galima nukakti į centrą, į „Value House“ ir už keturiasdešimt aštuonis dolerius bei devyniasdešimt penkis centus nusipirkti „Singer“.

Parkinsas atsiduso, priėjo prie durų ir pasibeldė.

Nepraėjo nė sekundė, ir šios atsivėrė, tarsi naujasis vyriškis būtų už jų stovėjęs ir laukęs, kol prisiartins Parkinsas.

— Inspektoriau! — vos pastebimai šypsodamasis, kreipėsi Streikeris. — Kaip gerai, kad jūs užsukote.

— Po senovei tebesu konsteblis, — atsakė Parkinsas, užsirūkė „Pall Mall“ ir nerūpestingai įžengė vidun. — Parkinsas Džilespis, malonu susipažinti, — jis kyštelėjo Streikeriui delną. Delną suėmė ir lengvai spustelėjo pirštai, kurie pasirodė nenormaliai stiprūs ir labai sausi.

— Ričardas Troketas Streikeris, — prisistatė vyriškis.

— Taip ir supratau, — tarė Parkinsas, žvalgydamasis aplink. Visa parduotuvė buvo uždangstyta ir atiduota dažytojų žinion. Šviežių dažų kvapas maloniai kuteno nosį, bet pro jį tarytum prasimušė kažin koks kitas nemalonus tvaikas. Parkinsas nesugebėjo jo atspėti. Konsteblis vėl sutelkė dėmesį į Streikerį.

— Kuo galėčiau būti naudingas tokią puikią dieną? — pasidomėjo tasai.

Parkinsas pažvelgė į langą, už kurio be perstojo pylė lietus.

— Man regis, niekuo. Paprasčiausiai užsukau sužinoti, kaip reikalai. Galbūt dar pasakyti jums „Sveiki atvykę miestelin“ ir palinkėti sėkmės.

— Koks jautrumas. Norite kavos? Truputį chereso? Ten viduje turiu ir vieno, ir kito.

— Ne, ačiū, negaliu gaišti. Misteris Barlou čia yra?

— Misteris Barlou dabar Niujorke rūpinasi prekėmis. Anksčiau kaip spalio dešimtą aš jo nelaukiu.

— Tikriausiai atidarysite be jo, — tarė Parkinsas manydamas, kad jeigu kainos vitrinoje šį tą byloja, vargu ar Streikeriui iškils sunkumų dėl pirkėjų antplūdžio. — Beje, o koks Barlou vardas?

Vėl pasirodė aštri kaip skutimosi peiliukas Streikerio šypsenėlė.

— Tai profesinis interesas, konstebli?

— Ne-a. Tiesiog smalsu.

— Mano partnerio vardas ir pavardė — Kurtas Barlou, — pasakė Streikeris. — Mudu drauge dirbome ir Londone, ir Hamburge. Visa tai, — jis mostelėjo ranka aplink, — mūsų atsitraukimas nuo rimtų reikalų. Kuklu. Bet skoninga. Mes tikimės užsidirbti tik pragyvenimui, ne daugiau. Ir vis dėlto abu mėgstame senus daiktus... puikius daiktus... ir tikimės apskrityje įgyti gerą reputaciją... galbūt netgi visame tokiame jūsų nuostabiame Naujosios Anglijos regione. Kaip manote, konstebli, ar tai įmanoma?

— Man atrodo, kad visaip gali būti, — atsakė Parkinsas, žvalgydamasis peleninės. Jos nepastebėjęs, nukratė pelenus į apsiausto kišenę. — Bet vis tiek tikiuosi, jog jums seksis kuo geriausiai... Kai pamatysite misterį Barlou, pasakykite jam, kad pasistengsiu vėl apsilankyti.

— Gerai, — sutiko Streikeris. — Bendraudamas jis patiria didelį malonumą.

— Na ir puiku, — tarstelėjo Džilespis. Jis pasuko durų link, paskui stabtelėjo, atsisuko. Streikeris įdėmiai žiūrėjo į jį. — Beje, kaip jums patinka tas senas namas?

— Reikia labai daug paplušėti, — atsiliepė Streikeris. — Bet laiko mes turime.

— Tai jau tikriausiai, — sutiko Parkinsas. — Nemanau, kad būtumėte kur nors netoliese pastebėję vaikigalius.

— Vaikigalius? — Streikerio antakiai išsilenkė.

— Na, berniūkščius, — skubotai patikslino Parkinsas. — Žinote, kaip jie kartais mėgsta paerzinti naujai atvykusius. Mėtosi akmenukais arba skambina į duris, paskui slepiasi... ir panašiai.

— Ne, — tarė Streikeris. — Jokių vaikų.

— Atrodo, vieną būsime pametę.

— Šit kaip?

— Taip, — nuovokiai ištarė Parkinsas. — Būtent taip. Dabar manoma, kad galbūt jau ir nerasime. Gyvo.

— Kaip apmaudu, — tarsi atsiribodamas pastebėjo Streikeris.

— Taigi. Jeigu ką pastebėtumėt...

— Suprantama, bematant pranešiu jums į kontorą, — ir vėl šaltai nusišypsojo.

— Na ir gerai, — pasakė Parkinsas. Jis atsidarė duris ir ramiai pažvelgė į nesibaigiantį lietų. — Pasakykite misteriui Barlou, kad aš tikėsiuos.

— Žinoma, konstebli Džilespi. Čiau.

Parkinsas sumišęs grįžtelėjo:

— Tšau? [* Chow (tar. tšau) — maistas, ėdalas ( anglų k. slengas; vert. past.)]

Streikerio šypsena praplatėjo.

— Viso gero, konstebli Džilespi. Tai žinomas itališkas posakis, kuris reiškia „viso gero“.

— Taip? Na, kasdien sužinai ką nors naujo, tiesa? Iki.

Jis išėjo į lietų ir uždarė paskui save duris.

— Man tai jis nežinomas, anaiptol.

Parkinso cigaretė permirko, ir jis ją numetė šalin.

Viduje Streikeris pro vitrinos stiklą stebėjo, kaip konsteblis gatve tolsta nuo parduotuvės. Stebėjo nesišypsodamas.