Stephen King - Zalės Valda

Suzana pastebėjo, kur dairosi Benas, ir tai jai nepatiko. Jiedu patiesė ant žolės savo švarkus, susėdo (parko suolelius, lyg susitarę, abu ignoravo) ir Suzana pasakė:

— Mama sakė, kad tave tikrino Parkinsas. Pinigus mokyklos pienui, žinoma, pavogė naujokėlis, ar ne?

— Matai, kokia esu įžymybė.

— Atvirai kalbant, mama jau tave teisė ir pripažino kaltu, — tai buvo pasakyta lengvabūdiškai, bet frazės lengvumas virptelėjo ir išreiškė šį tą rimtesnio.

— Tavo mama ne itin man palanki, tiesa?

— Taip, — atsakė Suzana, paėmusi jį už rankos. — Nemeilės iš pirmo žvilgsnio atvejis. Kaip gaila!

— Nieko baisaus, — tarė Benas. — Vis tiek aš pataikiau į penkis šimtus.

— Tėtis? — mergina nusišypsojo. — Paprasčiausiai tėtis įžvalgesnis.

Šypsena ištirpo.

— Benai, apie ką naujoji knyga?

— Sunku pasakyti, — jis nusispyrė batus ir sukišo kojas į vešlią žolę.

— Keičiam temą?

— Ne, galiu tau papasakoti. Neturiu nieko prieš, — savo paties nuostabai, Benas suvokė, kad taip yra iš tikrųjų. Apie nebaigtus darbus jis visuomet galvodavo kaip apie vaikus — apie bejėgius vaikus, kuriuos reikia ginti ir saugoti. Pernelyg didelis plepumas juos žudo. Mirandai Benas atsisakydavo bent žodeliu užsiminti apie „Konvėjaus dukrą“, nors žmona netvėrė smalsumu. Bet Suzana — kitas dalykas. Besiklausant Mirandai, pasakojimas visuomet buvo kažin kaip kryptingai apčiupinėjamas, ir jos klausimai labiau priminė kvotą. — Tiesiog leisk pagalvoti, kaip viską geriau sujungti į visumą.

— Ar gali mane pabučiuoti, kol galvosi? — paklausė Suzana ir prigulė ant žolės. Nori ar nenori, Benui teko patirti, kokia trumpa jos suknelė — ji mažai ką tepridengė.

— Manau, kad gali sutrukdyti apmąstymų procesą, — juokaudamas pastebėjo jis. — Nagi patikrinkim.

Jis pasilenkė ir lengvai uždėjęs ranką ant merginos juosmens pabučiavo Suzaną. Mergina gosliai pasitiko jo lūpas, o jų rankos susikibo. Po sekundėlės Benas pirmą kartą pajuto Suzanos liežuvį ir jį pasitiko savuoju. Mergina pasislinko, norėdama glaudžiau atsakyti į bučinį, ir tylus kartūno suknelės šiugžtelėjimas nuskambėjo labai garsiai, taip garsiai, kad varė iš proto. Beno ranka slystelėjo aukštyn, Suzana išsirietė, ir jo delną užpildė pilna, stangri merginos krūtis. Antrą kartą po jų susitikimo Benas pasijuto šešiolikmečiu — šešiolika metų, sukasi galva, priekyje atsiveria šešių juostų pločio kelias, ir akiratyje neregėti jokių kliūčių.

— Benai?

— Ką?

— Nori pasimylėti?

— Taip, — atsakė jis. — Noriu.

— Čia ant žolės, — tarė Suzana.

— Taip.

Suzana pažvelgė į jį tamsoje plačiai atvertomis akimis iš apačios į viršų. Ir pasakė:

— Padaryk taip, kad būtų gera.

— Pasistengsiu.

— Neskubėk, — paprašė. — Neskubėk. Nesiskubink. Taip...

Tamsoje jiedu pavirto šešėliais.

— Štai, — tarė jis. — O, Suzana.

3

Jie vaikštinėjo. Kurį laiką be tikslo paslankioję po parką, jau su aiškesniais ketinimais patraukė Broko gatvės linkui.

— Gailiesi? — paklausė Benas.

Suzana pakėlė į jį akis ir atsakė šypsena, kurioje nebuvo nė šešėlio apsimetimo.

— Ne. Aš laiminga.

— Gerai.

Jie žingsniavo tylėdami, laikydamiesi už rankų.

— O knygą? — paklausė Suzana. — Prieš tai, kai mus taip maloniai nutraukė, tu ketinai apie ją papasakoti.

— Ši knyga — apie Marsteno namą, — lėtai ištarė Benas. — Galbūt jinai dar nė nepradėjo savo egzistavimo... Maniau parašyti apie šį miestelį. Bet gal paprasčiausiai pats save apgaudinėjau. Supranti, aš domėjausi Hubiu Marstenu. Jis buvo gangsteris. Transporto kompanija viso labo buvo tik širma.

Ji nustebusi pažvelgė į jį.

— Kaip sužinojai?

— Šį tą Bostono policijoje, o dar daugiau iš moters, vardu Minela Kori, — Berdės Marsten sesers. Šiuo metu senutei septyniasdešimt devyneri, ir ji nepajėgia prisiminti, ką valgė pusryčių, bet atmintyje išsaugojo absoliučiai viską, kas vyko prieš keturiasdešimtuosius metus.

— Ir ji tau papasakojo...

— Tai, ką žinojo. Moteris gyvena Niū Hempšyro senelių namuose, ir, manau, jau daugelį metų niekas neeikvoja laiko jos klausydamasis. Aš paklausiau: ar Hubis Martensas iš tiesų Bostono apylinkėse darbavosi kaip samdytas žudikas — policija įsitikinusi, kad taip — ir ji linktelėjo. „Kiek?“ — paklausiau. Ji užsidengė rankomis akis, išskėtė pirštus, palingavo į šonus ir tarė „Kiek kartų? Kas galėtų suskaičiuoti?“

— O Viešpatie.

— 1927-aisias Hubertas Marstenas Bostono teisėsaugininkams sukėlė labai daug nerimo, — toliau kalbėjo Benas. — Jį du sykius tardė — vieną kartą miesto policija ir kartą — Meldeno. Bostone jį paėmė dėl kažkieno iš saviškių nužudymo, bet po kelių valandų Hubis jau vaikštinėjo gatvėmis. Meldene jau atsitiko kur kas šiurpesnis dalykas. Buvo kalbama apie vienuolikmečio berniuko nužudymą. Berniuką išmėsinėjo.

— Benai, — skausmingu balsu pratarė Suzana.

— Iš šios keblios padėties Marsteną ištraukė jo samdytojai, — man regis, jis žinojo, kur palaidoti pora ar trejetas lavonų, — bet Bostone jis negalėjo ilgiau pasilikti, todėl tyliai persikraustė į Zalės Valdą — kaip paprastas, nuo reikalų transporto kompanijoje pasitraukęs tarnautojas, sykį per mėnesį gaunantis čekį. Iš namų išeidavo labai retai — bent jau mes apie tai mažai žinome.

— Ką būtent?

— Daug laiko praleidau bibliotekoje, vartydamas senus laikraščius „Ledger“ nuo dvidešimt aštuntųjų iki trisdešimt devintųjų metų. Per šį laikotarpį dingo ketvertas vaikų. Beveik įprasta kaimo vietovei — vaikai gali paklysti, ir, pasitaiko, kad jie žūva dėl objektyvių priežasčių. Kartais vaikus užgriūva nuošliaužos gargždo karjeruose. Nemalonu, bet pasitaiko.

— Bet tau atrodo, kad priežastis kita.

— Aš nežinau. Bet užtat labai gerai žinau, kad nė vienas iš šių keturių taip ir neatsirado. Nei medžiotojai, kurie keturiasdešimt penktaisiais būtų radę skeletą, nei statybininkai, nuolat kasantys žvyrą betonui, neiškėlė jokių griaučių. Hubis su Berde šiame name išgyveno vienuolika metų, o vaikai dingo — viskas, daugiau niekas nieko nežino. Bet aš vis mąstau apie aną Meldeno berniuką. Ir daug mąstau. Skaitei Širlės Džekson „Hilhauso šmėklas“?

— Taip.

Benas tyliai pacitavo:

— “O tai, kas ten klaidžiojo, klaidžiojo vienišas“. Tu paklausei, apie ką mano knyga. Iš esmės ji apie blogio jėgų sugrįžimą.

Suzana uždėjo jam ant rankos savąją.

— Tu juk nemanai, kad Ralfą Gliką...

— Prarijo kerštinga Huberto Marsteno dvasia, kuri vieną kartą per trejus metus, šviečiant pilnačiai, sugrįžta į gyvenimą?

— Maždaug.

— Jeigu nori, kad kas nors tai paneigtų, tuomet klausi ne tuo adresu. Nepamiršk, jog aš — tas pats berniūkštis, kuris pravėrė miegamojo duris antrajame aukšte ir išvydo po lubų sija kybantį Hubį.

— Tai ne atsakymas.

— Ne. Bet prieš pasakant, ką iš tikrųjų manau, leisk dar pridurti štai ką. Visa tai išgirdau iš Minelos Kori. Ji pasakė: pasaulyje esama blogų žmonių — blogų iš prigimties. Kartais apie juos išgirstame, bet dažniausiai jie veikia visiškoje tamsoje. Anot Minelos, jos gyvenimo prakeiksmu tapo pažintis su dviem tokiais žmonėmis. Vienas buvo Adolfas Hitleris. Antrasis — jos svainis Hubertas Marstenas, — Benas patylėjo. — Senutė pasakojo, kad tą dieną, kai Hubis nušovė jos seserį, pati ji buvo už trijų šimtų mylių nuo šičia, Keip Kode. Tą vasarą triūsė parsisamdžiusi ekonome turtingoje šeimoje. Minela pripjaustė salotų į didelį medinį dubenį. Laikrodis rodė penkiolika minučių po antros. Ūmai Minelą apėmė skausmas. Sakė „kaip žaibas tvykstelėjo“. Skausmas perskrodė galvą, ir Minela išgirdo šūvį. Ji tvirtina, kad pargriuvo ant grindų, o pakilo (namuose buvo viena) po dvidešimties minučių. Žvilgtelėjusi į medinę salotinę, Minela garsiai suklykė — jai pasirodė, kad dubuo pilnas kraujo.