Stephen King - Zalės Valda

— Viešpatie, — sumurmėjo Suzana.

— Po sekundės viskas grįžo į senas vėžes. Jokio galvos skausmo, o salotinėje — tik salotos. Bet Minela sako, kad suprato — ji suprato: sesuo žuvo, buvo nušauta.

— Šios istorijos niekaip negalima įrodyti?

— Ne, negalima. Tačiau Minela nėra kokia nors apsukri melagė. Ji tokia nusenusi, kad neužtektų proto nė pameluoti. Po teisybei, šis aspektas manęs nejaudina. Bent jau nestipriai. Dabar yra pakankamai faktų, iš kurių sveikai protaujantis žmogus juokiasi — savo paties sąskaita. Tuo, kad Berdė, padedant kažkokiam psichiniui telegrafui, perdavė žinią apie savo mirtį už trijų šimtų mylių, man perpus lengviau patikėti, negu įtikėti į blogio atvaizdą — iš tikrųjų pamėklišką atvaizdą, kuris, kaip man retsykiais atrodo, žvelgia pro šio namo sienas. Tu paklausei, ką aš manau. Atsakysiu. Manau, kad žmonėms palyginti nesunku susitaikyti su tokiais dalykais, kaip telepatija arba nuojauta, kadangi pasirengimas tuo patikėti jiems nieko nekainuoja. Tai netrikdo jų miego. Bet mintis apie tai, kad žmogaus sutvertas blogis gyvuoja ir po jo mirties, jaudina daug stipriau.

Benas žvilgtelėjo į Marsteno namą ir lėtai tęsė:

— Manau, jog šis namas gali pasirodyti esąs paminklas, kurį Hubertas Marstenas sutvėrė blogiui, kažkas panašaus į psichinį rezonatorių. Toks antgamtiškas švyturys. Stūkso čia jau daugybę metų ir galbūt saugo savo yrančiuose kauluose koncentruotą Hubio blogį.

— Ir dabar jį vėl užėmė.

— Ir vėl dingimas, — Benas pasisuko į Suzaną ir suėmė atloštą merginos veidą delnais. — Žinai, sugrįždamas čia, šito nesitikėjau. Maniau, kad namą galbūt nugriovė, bet net klaikiausiuose sapnuose nesapnavau, jog jį kas nors nusipirko. Įsivaizdavau, kaip jį išsinuomoju ir... ak, nė nežinau. Galbūt žvelgiu tiesiai į akis savo siaubui ir pykčiui. Arba žaidžiu vaiduoklių vaikytoją: „Visų šventųjų vardu, Hubi, pranyk!“ Arba gal paprasčiausiai apsigaubiu namo dvasia tarsi skraiste ir rašau knygą — tokią baisią, kad su ja užkalčiau milijoną dolerių.

Šiaip ar taip, jaučiausi padėties šeimininku — štai kur skirtumas. Jau nebuvau devynmetis vaikėzas, pasiruošęs klykdamas skuosti nuo stebuklingo prožektoriaus paveikslėlių — paveikslėlių, galbūt kylančių iš savo paties sąmonės. Bet dabar...

— Kas dabar, Benai?

— Dabar šis namas užimtas! — pratrūko jis ir trinktelėjo kumščiu sau į delną. — Aš nevaldau situacijos! Dingo mažas berniukas, ir nežinau, ką galvoti. Galbūt dingimas visai nesusijęs su šiuo namu, bet... aš tuo netikiu.

Paskutiniuosius žodžius ištarė lėtai, atskirdamas vieną nuo kito.

— Vaiduoklis? Dvasios?

— Nebūtinai. Galbūt koks nors nekaltas žmogus, susižavėjęs šiuo namu vaikystėje, nusipirko jį ir tapo... apsėstuoju.

— Tu ką nors žinai apie... — susijaudinusi prabilo Suzana.

— Naująjį gyventoją? Ne. Tik numanau. Bet jeigu dalyko esmė slypi pačiame name, labiau esu linkęs galvoti apie manijos apsėstąjį.

— Negu apie ką?

Benas atsakė paprastai:

— Galbūt namas prisišaukė dar vieną blogą žmogų.

4

Ana Norton sekėjuos pro langą. Kiek anksčiau ji paskambino vaistinėn. „Ne, — atsakė mis Kugen, ir jos balse nuskambėjo kažin kas panašaus į džiūgavimą. — Čia jų nebuvo. Neužėjo“. Kur tu buvai, Suzana? Och, kur tu buvai? Jos lūpų kampučiai smuktelėjo žemyn, veidas įgavo bejėgiškai piktą grimasą. Dink, Benai Mirsai. Dink ir palik ją ramybėje.

5

Palikusi jo glėbį, Suzana pasakė:

— Padaryk dėl manęs vieną labai svarbų dalyką, Benai.

— Viską, ką tik galėsiu.

— Daugiau su niekuo miestelyje apie tai nekalbėk. Su niekuo.

Jis nelinksmai nusišypsojo.

— Nesijaudink, man nerūpi priversti žmones manyti, jog esu nepilno proto.

— Tu užsirakini savo kambarį pansione?

— Ne.

— Aš tavim dėta pradėčiau rakinti, — ji atvirai pasižiūrėjo į Beną. — Tu privalai galvoti apie save, kaip apie įtariamąjį.

— Kartu su tavimi, kaip bendrininke?

— Taip... tik štai aš tave myliu.

O paskui Benas liko vienas. Suzana nuskubėjo įvažiuojamuoju keliuku, ir jis žiūrėjo jai įkandin, sukrėstas viso to, ką prikalbėjo, o dar smarkiau — keturių ar penkių paskutinių merginos žodžių.

6

Sugrįžęs į Evos pansioną, Benas suprato, kad negali nei dirbti, nei miegoti. Ir vienam, ir kitam jis buvo pernelyg įaudrintas. Todėl pašildė „Sitroeno“ variklį ir minutėlę paabejojęs nuvažiavo Delo kavinės link.

Kavinė buvo pilna žmonių, prirūkyta ir triukšminga. Muzikantai, bandomajam laikotarpiui priimta kantri-vestern grupė, pasivadinusi „Reindžers“, grojo variaciją tema „Anksčiau tu nebuvai toks tolimas“, dideliu garsu kompensuodama meistriškumo stoką. Ant grindų spirale sukosi maždaug keturiasdešimt porelių, beveik visi — džinsuoti. Benas truputį nustebęs prisiminė Edvardo Olbio eilutę apie beždžioniškus spenius.

Kėdės prie baro atrodė susmegusios — ir dėl konstrukcijos, ir nuo fabrikų darbininkų svorio; šie siurbė alų iš vienodų bokalų ir avėjo mažne vienodais darbiniais batais guminiu padu ir žaliaminės odos raišteliais.

Tarp staliukų ir kabinų šmirinėjo dvi ar trys padavėjos su prašmatniai pašiauštomis šukuosenomis ir vardais, kurie auksiniais siūlais buvo išsiuvinėti ant baltų palaidinukių (Džekė, Tonė, Sirlė). Delas prie savo baro pilstė alų, o tolimajame jo kampe kokteilius maišė į vanagą panašus vyriškis briliantinu suteptais ir atgal sušukuotais plaukais. Jis matavo alkoholinius gėrimus stiklinaite, pylė į sidabrinį maišytuvą, papildydavo ir vėl maišydavo. Jo veidas buvo absoliučiai abejingas.

Pakraščiu apsukęs šokių aikštelę, Benas prisiartino prie baro, ir staiga išgirdo šaukiant:

— Benai! Girdi, drauguži? Sveikas!

Benas apsižvalgė ir netoliese baro už staliuko pamatė Landūną Kreigą, sėdėjusį prie pusiau tuščio bokalo.

— Sveikas, Landūne, — atsiliepė Benas prisėsdamas. Su pažįstamu žmogumi jam pasidarė kiek lengviau, be to, Landūnas jam patiko.

— Nusprendei mažumėlę pagyvinti naktinį gyvenimą, drauguži? — Landūnas nusišypsojo ir pliaukštelėjo Benui per petį. Benas pamanė, kad Landūnas, matyt, bus gavęs pinigų. Apie tai bylojo nuo jo sklindantis kvapas.

— Taigi, — atsakė Mirsas. Paskui ištraukė dolerį ir padėjo ant stalo, išmarginto daugybe apvalių dėmių, kurias čia paliko pabuvoję alaus bokalai.

— Kaip gyvenimas?

— Tiesiog puikus. Ką manai apie naujus grojikus? Klasiškai duoda, ar ne?

— Neblogai, — atsakė Benas. — Na, baikite savo gėralą, kol jis neišsikvėpė. Aš statau.

— Visą vakarą laukiau, kol kas nors taip pasakys! Džeke! — suriaumojo Kreigas. — Nešk mano draugeliui ąsotį! „Budveizerio“!

Džekė atnešė ąsotį ant padėklo, kuriame kaip pakliuvo voliojosi sušlapę nuo alaus smulkūs pinigai, ir nukėlė jį ant staliuko; ant dešiniosios moters rankos iššoko tarsi premijuoto imtynininko raumenys. Ji dėbtelėjo į dolerį taip, tarsi ten būtų buvęs kokios nors naujos veislės tarakonas.

— Iš jūsų vienas ir keturiasdešimt, — pareiškė.

Benas paklojo tokį patį banknotą. Mergina paėmė abudu, sužvejojo iš padėklo šešiasdešimt šlapių centų ir tarė:

— Landūne Kreigai, kai tu šitaip vapalioji, būni panašus į gaidį, kuriam suka galvą.

— Meilute, tu nuostabi, — atsiliepė Landūnas. — Čia Benas Mirsas. Knygas rašo.