Stephen King - Zalės Valda

— Ji nuostabi mergina, Džekai, o ištekėjusios bobos — jos žino... žino...

Hole išryškėjo šešėlis — Eva. Su senu dygsniuotu chalatu ji atrodė labai stambi, ant bigudi susuktus plaukus dengė plonas tinklinis šalikėlis. Naktinis kremas darė jos veidą blyškų ir vaiduoklišką.

— Edai, — tarė ji. — Ach, Edai. Tu vėl varai savo, ar ne?

Išgirdęs jos balsą, Landūnas šiek tiek pramerkė akis ir vos ne vos šyptelėjo.

— Vėl, vėl, vėl, — suvebleno jis. — Kas gali geriau žinoti, jei ne tu.

— Pajėgsite nuvesti jį viršun, į kambarį? — paklausė Eva Beno.

— Gal nepatrūksiu.

Jis stipriau apkabino Landūną ir sugebėjo jį užvilkti laiptais aukštyn, paskui koridoriumi iki kambario bei paguldyti lovon. Tą pačią akimirką sąmonės požymiai išnyko, ir Kreigas nugrimzdo į gilų miegą.

Benas minutėlę luktelėjo apsidairydamas. Kambarys buvo švarus, beveik sterilus, daiktai sutvarkyti kaip kareivinėse — pedantiškai. Ėmęs plušėti prie Landūno batų, už nugaros išgirdo Evos Miler balsą:

— Nesirūpinkite, Misteri Mirsai. Jei norite, galite lipti į viršų.

— Bet jį reikia...

— Aš nurengsiu, — jos balsas buvo rimtas ir kupinas oraus, santūraus liūdesio. — Nurengsiu, ištrinsiu spiritu, o ryte padėsiu atsipagirioti. Buvo laikai, kai man dažnokai tekdavo šitai daryti.

— Gerai, — tarė Benas ir neatsisukdamas patraukė viršun. Savo kambaryje jis lėtai nusirengė, pamanė, kad reiktų palįsti po dušu, bet šio sumanymo atsisakė. Įlipo lovon ir ilgai tysojo nemiegodamas, apžiūrinėdamas lubas.

Šeštas skyrius

VALDA (II)

1

Ruduo ir pavasaris į Zalės Valdą ateidavo lygiai taip pat netikėtai, kaip tropinės aušros ir saulėlydžiai — demarkacinė linija galėjo pasirodyti esanti vienos dienos pločio. Bet pavasaris — ne pats gražiausias metų laikas Naujojoje Anglijoje: jis pernelyg trumpas ir vangus, pernelyg greitai pasidaro piktas ir siautulingas. Bet ir balandyje pasitaiko dienų, kurios lieka atmintyje net po to, kai užmiršti žmonos prisilietimą arba jausmą, patirtą bedantei kūdikio burnytei suspaudus spenelį. Užtat apie gegužės vidurį saulė pakyla iš ryto rūko valdinga ir galinga; taigi septintą auštant, sustojęs ant viršutinės savo priebučio laiptelių pakopos su pietų paketėliu rankoje, žinai: aštuntą valandą rasa ant žolės išdžius, o jeigu gyvenvietės keliuku pravažiuos mašina, ore geras penkias minutes nejudėdamas kybos dulkių debesis. Pirmą valandą dienos trečiasis fabriko aukštas įkais iki 35 laipsnių, per pečius ims tekėti prakaitas ir didėjanti dėmė prilipdys marškinius prie pečių — tiesiog kaip liepos mėnesį.

Bet štai ateina ruduo, spyriu žemiau juostos išguja klastingą vasarą (taip atsitinka kiekvienąsyk, vos tik rugsėjis persirita į antrąją pusę) ir iš pradžių svečiuojasi kaip geras bičiulis, be kurio tu nuobodžiavai. Įsikuria jis ilgam — taip senų laikų draugas, įsitaisęs tavo mėgiamiausiame krėsle, išsitrauktų pypkę, išrūkytų ją ir popiečio valandą užpildytų pasakojimais, kur pabuvojo ir ką veikė per tą laiką, kuris praslinko nuo paskutiniojo jūsų susitikimo.

Ruduo apsistoja visam spaliui, o kai kuriais metais — netgi lapkričiui. Virš galvos diena iš dienos matosi aiški, ryški padangės žydrynė, kuria (visuomet iš vakarų į rytus) plaukia ramūs balti debesų laivai su pilkos spalvos kiliais. Dienomis pakyla nesuvaldomas vėjas, jis stumte stumia jus, kai žingsniuojate keliu, o po kojomis gurgžda neapsakomai margaspalviai nukritusių lapų kauburėliai. Nuo šio vėjo atsiranda maudžiantis skausmas, tačiau ne kauluose, o kažin kur daug giliau. Galimas dalykas, žmogaus sieloje jis paliečia kažką labai archaiško, kokią nors atminties stygelę apie klajones ir persikėlimus iš vienos vietos į kitą, ir toji perspėjamai skimbčioja: (į kelionę — arba žūsi... į kelionę — arba žūsi...). Vėjas plakasi į neįveikiamas jūsų namo sienas bei langus ir kaukdamas pastogėse perduoda bevaisį savo jaudulį, tad anksčiau ar vėliau tenka mesti visus reikalus ir iškišti nosį lauk apsižvalgyti. O popiet, vakarop, galima išeiti priebutin arba nusileisti į kiemą ir stebėti, kaip per Grifeno ganyklas aukštyn į Mokyklos kalvą skuba debesų šešėliai — šviesa, tamsa, šviesa, tamsa, tarytum dievai atidarinėtų ir uždarinėtų langines. Galima pamatyti, kaip rykštenė, gyvybingiausias, kenksmingiausias ir gražiausias Naujosios Anglijos augalas, linksta nuo vėjo, nelyginant didelis, tylon nugrimzdęs maldininkų susibūrimas. Ir jeigu negirdėti nei mašinų, nei lėktuvų, jeigu miškais į vakarus nuo miesto nesivalkioja koks nors dėdulė Džo, bumpsėdamas iš šautuvo, jeigu tylą trikdo tik lėtas jūsų paties širdies plakimas, galite išgirsti ir kitą garsą — balsą gyvenimo, baigiančio eilinį savo ratą ir laukiančio pirmojo sniego, idant galėtų užbaigti ritualą.

2

Ta pirmoji rudens diena (tikro rudens, ne kalendorinio) išpuolė spalio dvidešimt aštuntąją — diena, kai Harmonihilo kapinėse laidojo Denį Gliką.

Bažnyčioje laikė pamaldas tik artimiesiems, bet apeigos kapinėse buvo atviros visiems miestelėnams, taigi žmonių susirinko nemažai — klasės draugai, smalsuoliai ir dar seniai, kurie jausdami savo gyvenimo saulėlydį patiria mažne neįveikiamą potraukį laidotuvėms.

Bernso keliu, kuris vijosi aukštyn šlaitu ir dingo iš akiračio už kitos kalvos, važiavo ilga mašinų virtinė. Nepaisant dienos vaiskumo, visi buvo įsijungę žibintus. Priekyje riedėjo Karlo Formeno katafalkas. Jis buvo pilnas gėlių, kurios šmėžavo pro užpakalinius langus. Už jo — Tonis Glikas šešiasdešimt penktųjų metų „Merkurijumi“; nulūžęs duslintuvas kriokė ir gadino orą. Įkandin važiavo keturi automobiliai su abiejų pusių giminaičiais; tarp jų buvo grupelė, atkakusi net iš Oklahomos, iš pačios Taisos. Dar šiame keliu besidriekiančiame, žibintais pliskinančiame korteže važiavo: Markas Pitris (berniukas, pas kurį Ralfas su Deniu keliavo tą vakarą, kai dingo Ralfas) su tėvu ir motina, Ričis Bodinas su šeima, Meiblė Verts viename automobilyje su misteriu ir misis Nortonais (įsitaisiusi ant užpakalinės sėdynės Ji pastatė tarp ištinusių kojų lazdelę ir leidosi be atokvėpio pasakoti apie visas laidotuves, kuriose jai teko buvoti nuo pat 1930-ųjų metų), Lesteris Dorhemas su žmona Herieta, Polas Meiberis su žmona Glinise, Petas Midleris, Džo Kreinas, Vinas Apšo ir Klaidas Korlisas — šis ketvertas važiavo automobilyje, už kurio vairo sėdėjo Miltas Krosenas (prieš išvykstant, Miltas atidarė šaldytuvą ir susėdę į savo įprastas vietas jie pasidalijo tarp savęs šešias alaus skardines). Kitoje mašinoje — Eva Miler su dviejomis artimomis draugėmis, kurios taip ir neištekėjo, Loreta Starčer ir Roda Korles, o paskui jas — Parkinsas Džilespis su padėjėju Noliu Gardneriu vietiniu policijos automobiliu (Parkinso „Fordu“ su prismeigta statulėle prie prietaisų skydelio). Lorensas Kroketas važiavo su savąja silpnos sveikatos žmona, toliau — Čarlsas Roudsas, pikčiurna autobuso vairuotojas, kuris iš principo dalyvaudavo visose laidotuvėse, o už jo — Čarlso Grifeno šeimyna: žmona ir du sūnūs, Helas ir Džekas (paskutinieji iš atžalų, dar tebegyvenantys namuose).

Šiandien anksti ryte Maikas Rajersonas su Rojalu Snou iškasė kapą, o išmestą į viršų drėgną žemę uždengė dirbtinės žolės juostomis. Pagal ypatingą Gliko užsakymą Maikas uždegė Amžinąją Ugnį ir prisiminė, kas toptelėjo jam į galvą šįryt: Rojalas tarsi ne savo kailyje. Paprastai, prieš pradedant dirbti, Snou žarstyte žarstė juokelius ir daineles (gergždžiantis netikslus tenoriukas: „Įsuks tave jie įkapių drobelėn, nuleis kartu su ja giliai žemelėn“), bet šį rytą Rojalas atrodė kaip niekad tylus. „Gal pagirioja, arką, — pamanė Maikas. — Tikrai, jis vakar su tuo savo draugeliu Pitersu visą vakarą prakiurksojo pas Delą“.