Stephen King - Zalės Valda

Staiga Maikas pasipurtė ir žingtelėjo atatupstas, šiek tiek mataruodamas galva. Atrodė, kad jį... na... apėmė transas? Pojūtis, neva jį kažkas seka, dar labiau sustiprėjo. Dirstelėjo į dangų, ir su nerimu teko pripažinti, jog jis darėsi vis tamsesnis. Laikrodis rodė dešimt minučių po šešių. Viešpatie, praslinko valanda, o jis ir penkių kastuvų į duobę neįmetė! Maikas pasilenkė ir vėl ėmėsi darbo. Stengėsi apie nieką negalvoti. Bach, bach, bach. Dabar žemė, atsimušdama į medį, dundėjo dusliau. Ji rudomis srovelėmis slydo nuo apipilto karsto dangčio. Dar šiek tiek, ir po žeme pasislėps skląsčiai su spyna.

Skląsčiai su spyna.

Bet, Viešpatie, kam reikia karste spynos? Gal jie mano, kad kas nors pamėgins į jį patekti? Turbūt todėl, nes juk negalėjo manyti, kad kas nors bandys išlipti lauk...

— Užteks į mane dėbsoti , — tarė Maikas Rajersonas balsu ir pajuto, kaip širdis lipa aukštyn prie gerklės. Nelauktai netikėtai kilo nenumaldomas noras bėgti iš šitos vietos, dumti tiesiai į miestelį. Tik didelėmis valios pastangomis Maikui pavyko nusiraminti. Pamanyk! Paprasčiausia saviapgaulė. Kas dirbdamas kapinėse nė sykio nevirptelėjo? Visa tai Maikui priminė kažin kokį siaubo filmą: guli gal dvylikos metų berniūkštis, kurį reikia užberti žemėmis, o jis sprogina akis...

— Viešpatie, užteks! — šūktelėjo Maikas ir kraupiomis akimis paskersakiavo aukštyn, į Marsteno namą. Dabar saulė apšvietė tik namo stogą. Buvo penkiolika po šešių. Maikas puolė darbuotis dar greičiau. Pasilenkti. Įbesti kastuvą žemėn. Išversti rudą gurvuolį. Ir negalvoti, apie nieką negalvoti. Bet pojūtis, tarsi jį kas nors stebėtų, greičiau didėjo nei silpo, ir kiekvienas žemės kastuvas atrodė sunkesnis. Štai jau ir dangtis pranyko po gruntu, bet pro žemės dangą vis dar prasimušė karsto kontūrai.

Maiko galvoje nei iš šio, nei iš to, kaip šitai retsykiais pasitaiko, suskambo katalikiška malda prie mirusiojo. Sėdėdamas prie upelio ir pietaudamas, jis girdėjo, kaip ją skaitė tėvas Kalahenas... ir dar girdėjo berniuko tėvo riksmus.

Tad pasimelskime už savo brolį mūsų Viešpačiui, mūsų Jėzui Kristui, kuris skelbė...

(Tėve mano, tad padėk man dabar.)

Maikas stabtelėjo ir permetė kapą bereikšmiu žvilgsniu. Kapas buvo gilus. Labai gilus. Jame ėmė kauptis artėjančios nakties šešėliai kaip kažin kas pikta ir gyva. O dar kasti ir kasti. Užpilti duobę iki sutemstant nepavyks. Nė už ką.

Aš — prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki manimi, ir po mirties gyvens...

(Musių valdove, tad padėk man dabar!)

Taip, atmerktos akys. Štai iš kur tas pojūtis, tarsi jį kas nors stebėtų. Karlas pagailėjo gumos klijų, ir dabar jos prasivėrė tarsi langinės. Glikų berniūkštis spokso į Maiką. Reikia ką nors daryti.

...ir visiems gyviesiems, kurie tiki manimi, niekuomet neteks kentėti amžinos mirties kančių...

(Štai atnešiau tau pradvisusios mėsos, dvokiantį kūną.)

Išmesti iš kapo žemę. Šit ką reikia padaryti. Vėl atkasti kapą, kastuvu numušti spyną, atverti karstą ir užmerkti šias klaikias, nejudrias, jo nepaleidžiančias akis. Specialių klijų Maikas neturėjo, bet kišenėje gulėjo dvi monetos po dvidešimt penkis centus. Tiks. Sidabras. Taip, berniukui reikalingas sidabras.

Saulė kybojo virš Marsteno namo stogo, vos liesdama miestelio vakaruose rymančių aukščiausių ir seniausių eglių viršūnėles. Net užvertomis langinėmis namas, atrodė, spokso į Maiką.

Tu prikėlei mirusįjį, tad suteik mūsų broliui Danielui amžinąjį gyvenimą.

(Aš atnešiau tau auką. Kairiąja ranka ją atnešiau.)

Maikas Rajersonas staiga įšoko duobėn ir kaip paklaikęs ėmė darbuotis kastuvu. Žemė lėkė aukštyn tarsi nuo sprogimų. Pagaliau kastuvo ašmenys atsitrenkė į medį. Rajersonas apvalė žemę iš kraštų, paskui priklaupė ant kelių ir smūgis po smūgio ėmė daužyti žalvarinį spynos lankelį.

Prie upelio supliuškėjo varlės, sutemose ėmė giedoti lėlys ir kažkur netoliese suklykė naktiniai paukščiai.

Šešios valandos penkiasdešimt minučių.

„Ką aš darau? — paklausė pats savęs. — Susimildami pasakykit, ką aš darau?“

Jis klūpojo ant karsto dangčio ir stengėsi apmąstyti savąjį klausimą... bet anapus sąmonės kažkas ragino: greičiau, greičiau, saulė leidžiasi...

Tamsa, neužklupk manęs čia.

Užsimojo kastuvu ir paskutinįsyk stuktelėjo per spyną. Toji lūžo. Per paskutinę sąmonės prošvaistę Maikas žvilgtelėjo aukštyn. Iš purvino, prakaito srovelėmis išvagoto veido nejudėdami spoksojo pabrinkę balti akių ratilai.

Danguje sutvisko Venera.

Sunkiai alsuodamas, Maikas išsitiesė kiek ilgas ant pilvo ir pagrabinėjo pirštais, ieškodamas karsto dangtį prilaikančių skląstelių. Juos apčiuopęs, atidarė. Dangtis pakilo aukštyn, vyriai sugirgždėjo (lygiai taip, kaip Maikas įsivaizdavo), ir pasirodė rožinės spalvos šilkas, paskui ranka tamsioje rankovėje (Denį Gliką palaidojo dalykinio stiliaus kostiumu), paskui... paskui veidas.

Maikui užėmė kvapą.

Akys pasirodė esančios atmerktos. Tiksliai, kaip tikėjosi Maikas. Plačiai atmerktos, ir visai nesustiklėjusios. Paskutinėse gęstančios dienos žarose jos kibirkščiavo kažin kokį atstumiantį gyvybingumą. Šiame veide nebuvo numirėliško blyškumo — atrodė, kad po rausva skruostų oda kunkuliuoja gyvybės syvai.

Maikas pamėgino atsiplėšti nuo blizgančių nejudrių akių ir nepajėgė.

Jis sumurmėjo: „Jėzau...“

Mažėjantis saulės lankas pranyko už horizonto.

5

Markas Pitris darbavosi savo kambaryje prie Pabaisos Frankenšteino modelio ir klausėsi, kaip apačioje, svetainėje, šnekučiuojasi tėvai. Berniuko kambarys buvo antrame aukšte kaimo namelio, kurį tėvas nusipirko pietinėje Džointnerio aveniu pusėje, ir nors dabar namas buvo apšildomas šiuolaikine tepalinio šildymo sistema, senieji antrojo aukšto ardeliai niekur neprapuolė. Pradžioje, kai namas buvo apkūrenamas iš virtuvės centrine krosnimi, ardeliai su šiltu oru saugojo antrąjį aukštą nuo šalčio (tiesa, pirmoji namo šeimininkė, gyvenusi čia su savo rūsčiu vyru baptistu nuo 1873-ųjų iki 1896-ųjų metų, vis tiek imdavo su savimi į lovą flanele apsuktą įkaitintą plytą), bet dabar jie turėjo kitokią paskirtį — puikiausiai praleido garsą.

Nors Marko tėvai sėdėjo apačioje, svetainėje, jie lygiai taip pat sėkmingai galėjo aptarinėti savo vaiką tiesiog prie jo durų.

Kartą (tuomet jie dar gyveno savo senajame name ir Markas teturėjo šešerius metus) tėvas sučiupo jį besiklausantį už durų. Jis pasakė sūnui seną anglišką patarlę: nesiklausyk prie rakto skylutės, ir nereiks pykti. Tai yra, patikslino tėvas, galima išgirsti apie save ką nors tokio, kas pačiam nepatiks.

Bet juk yra ir kita patarlė. Iš anksto įspėtas — iš anksto apsiginklavęs.

Dvylikametis Markas Pitris buvo kiek žemesnis nei vidutinio ūgio ir atrodė gležnokas. Nepaisant viso šito, berniuko judesiai pasižymėjo grakštumu ir tvirtumu, būdingu toli gražu ne visiems jo bendraamžiams, kurie pasižiūrėjus sudaryti vien iš alkūnių, kelių ir amžinai neužgyjančių žaizdų. Marko oda buvo šviesi, beveik pieno spalvos, o veido bruožai, kuriuos atėjus laikui bus imta vadinti „ereliškais“, kol kas atrodė šiek tiek moteriški. Tai sukeldavo jam kai kurių nepatogumų dar iki peštynių su Ričių Bodinu mokyklos kieme, ir Markas jau buvo nusprendęs susidoroti su jais savarankiškai. Prieš tai gerai išanalizavo padėtį. Beveik visi valdininkai, mąstė Markas, — pikti ir nerangūs stambuoliai. Jie grasina įžeidinėjimais ir kumščiais, o mušasi nesąžiningai. Vadinasi, nesibaiminant šiokio tokio skausmo ir pasiruošus kovoti ne pagal taisykles, mušeiką galima įveikti. Ričis Bodinas tapo pirmuoju šios teorijos įrodymu. Dvikovą su peštuku iš Kiterio pradinės mokyklos Markas baigė lygiomis (nors tai buvo savotiška pergalė: kraujuotas, bet nepalūžęs mušeika iš Kiterio susispietusiems mokyklos kieme savanoriškai pareiškė, kad jiedu su Marku Pitriu-draugužiai. Markas, kuris mušeiką iš Kiterio laikė paiku mėšlo gabalu, neprieštaravo. Jis žinojo, ką reiškia apdairumas). Kalbėtis gražiuoju su peštukais nebuvo prasmės. Šio pasaulio ričiai bodinai suprato tik vieną kalbą: skausmo kalbą. Markas manė, kad būtent dėl to pasauliui tekdavo išgyventi sunkius laikus, kurie reikalavo susitaikymo. Tądien, kai jį išsiuntė iš mokyklos į namus, tėvas labai pyko, kol susitaikęs su ritualiniu čaižymu į tūtelę susuktu žurnalu Markas pasakė, jog net Hitleris savo dvasia buvo paprasčiausias Ričis Bodinas. Ūmai tėvas ėmė kvatoti kaip pamišėlis, prunkštelėjo net motina.