Stephen King - Zalės Valda

— Viso labo, misteri Žiurkine! — tarė Dadas ir kruopščiai nusitaikė.

Pykšt. Žiurkė parvirto ir ėmė kraipytis.

Dadas prisiartino prie jos ir stumtelėjo sunkiu darbiniu batu. Žiurkė nestipriai kaptelėjo dantimis odinį batą, jos šonai vos pastebimai dvėsavo.

— Bjaurybė, — lėtai ištarė Dadas ir sutraiškė žiurkės galvą. Jis pritūpė, pažvelgė į ją ir susivokė, kad galvoja apie Rutą Kroket, kuri vaikšto be liemenuko. Kai ji apsirengia lengvą nertinį su sagomis, tai puikiausiai matosi mažyčiai speneliai, stačiai styrantys nuo trinties į vilną, ir jeigu pajėgtum pasiekti šiuos mažus spenelius ir šiek tiek pamaigytum, — visai visai nedaug, — tai tokia kekšiukė kaip Ruta užsivestų nelyginant raketa...

Dadas pakėlė žiurkę už uodegos ir įsupo tarsi švytuoklę.

— O ar tau patiktų savo penale rasti senį misterį Žiurkiną? — netikėtas tokios idėjos dviprasmiškumas jį pralinksmino, ir Dadas spigiai sukikeno, o keistai pasvirusi į šoną galva ėmė trūkčioti ir linkčioti. Švystelėjęs žiurkę, kairėje pusėje, už kokių penkiasdešimties žingsnių, Rodžersas pastebėjo aukštą, labai laibą siluetą.

Nusibraukęs į žalias kelnes delnus, Dadas pakėlė virš galvos rankas ir plačiais žingsniais patraukė šio silueto linkui.

— Sąvartynas uždarytas, misteri.

Žmogus grįžtelėjo į jį. Raudoname blėstančios liepsnos švytėjime išryškėjo prakaulus mąslus veidas. Šviesiuose plaukuose — plieno spalvos žilstelėjusios sruogos, suteikiančios veidui keisto vyriškumo, šukuosena suversta atgal nuo aukštos vaškinės kaktos kaip pianistų-pedikų. Akys gaudė ir atspindėjo raudoną žarijų švytėjimą, todėl atrodė pritvinkusios kraujo.

— Tikrai? — mandagiai paklausė vyras. Nepriekaištingoje tartyje skambėjo kažkoks silpnas akcentas. Šis tipas galėjo būti varlinėtojas [* Taip JAV pravardžiuojami prancūzai (vert. past) ], o galbūt vokietis arba vengras. — Atėjau pažiūrėti į liepsną. Ji tokia graži.

— Aha, — pritarė Dadas. — Jūs čionykštis?

— Taip, neseniai apsigyvenau nuostabiame jūsų miestelyje. Ar daug žiurkių iššaudėte?

— Taigi kad ne vieną. Paskutiniuoju laiku čia prisiveisė milijonai šių bjaurybių. Klausykit, ar tik nebūsite tasai vyrukas, kursai perėmė Marsteno namą, ką?

— Plėšrūnai, — tarė vyriškis ir atmetė ranką už nugaros. Dadas su nuostaba atkreipė dėmesį, kad šis subjektas pasidabinęs kostiumu su liemene. — Dievinu naktinius plėšrūnus. Žiurkes... pelėdas... vilkus. Aršiose apylinkėse yra vilkų?

— Ne-a, — atsakė Dadas. — Prieš porą metų vienas vyras Dorheme pagavo kojotu. Dar yra laukinių šunų gauja, kurie gainioja elnius...

— Sūnys, — prabilo vyriškis ir paniekinamai vyptelėjo, — niekingi sutvėrimai, kurie išgirdę svetimų žingsnių garsą pasišiaušia iš baimės ir ima inkšti. Tinkami tik skalyti ir padlaižiauti. Visiems jiems reikia paleisti žarnas, štai ką jums pasakysiu. Paleisti visiems žarnas!

— Na, šitaip niekuomet apie juos nemaniau, — atsiliepė Dadas, negrabiai žingtelėdamas atatupstas. — Visuomet malonu, kai yra su kuo pašnekėti... Bet žinote, plepalai plepalais, o sąvartynas sekmadieniais užsidaro šeštą, gi dabar — devynios...

— Be abejo.

Ir vis dėlto nepažįstamasis nė nesirengė pasišalinti. Dadas pamanė, kad bus apšovęs visą miestelį. Kiekvienas spėlioja, kas per tipas šis Streikerio kompanionas, o Dadas pirmasis tai sužinojo... Na, galbūt po Lario Kroketo, bet pastarasis — vyras su galva. Kai kitą sykį Dadas nueis į miestą šovinių pas Džordžą Midlerį, ant kurio fizionomijos amžinai parašyta „tik pasižiūrėkite, koks aš teisuolis!“, lyg tarp kitko jam užsimins: „Neseniai susipažinau su tuo naujuoju vyruku. Su kuo? Ir pats žinai. Su tuo, kuris perėmė Marsteno namą. Gan malonus. Iš kalbos tarytumei vokietis ar vengras“.

— O šmėklos sename jūsų name vaidenasi? — paklausė Dadas atvykėlio.

— Šmėklos! — vyras nusišypsojo, ir šioje šypsenoje kažin kas kėlė nerimą. Taip galėjo šypsotis barakuda. — Ne, jokių šmėklų, — jis pabrėžė paskutinį žodį, tarsi ten būtų kas nors dar blogesnio.

— Na, jau vėloka, ir apskritai... tiesą sakant, jau laikas iš čia krutintis, misteri...

— Bet su jumis taip malonu šnekučiuotis, — tarė atvykėlis, pirmą kartą atsukdamas veidą tiesiai į Dadą ir spitrydamas jam į akis. Jo paties akys buvo plačiai atmerktos ir dar išsaugojusios slogios sąvartyno liepsnos atšvaitus. Nuo jų niekaip nepajėgei atsiplėšti, nors dėbsojo gan nemaloniai. — Gal nieko tokio, jei dar truputėlį pakalbėsime?

— Man tai kas, — iš kažkur toli atsklido Dado balsas. Akys, į kurias jis žvelgė, dar plėtėsi, augo, kol pavirto tamsiais, liepsnų apsuptais akivarais — įjuos nesunku buvo įvirsti ir prigerti...

— Dėkoju, — linktelėjo seniokas. — Pasakykit... turbūt kupra trukdo dirbti?

— Ne, — kaip ir anksčiau tarytum iš tolumos atsiliepė Dadas. Jis vangiai pamanė: 'Tebusiu aš pederastas, jei senis manęs nehipnotizuoja. Kaip tas vyrukas Topšemo mugėje... kaip jį ten? Misteris Mefistas. Užmigdo ir priverčia daryti kokias tik nori juokingas nesąmones — elgtis, tarytumei būtum viščiukas, arba lakstyti pamėgdžiojant šunį, arba pasakoti, kas atsitiko, tau švenčiant šešerių metų gimimo dieną. Užhipnotizavo senį Redžį Sojerį. Viešpatie, kaip mes kvatojome...“

— O gal kupra jums nepatogi kitomis prasmėmis?

— Ne... na... — Dadas kaip pakerėtas spoksojo nepažįstamajam į akis.

— Na, na, — tasai ėmė mandagiai įkalbinėti. — Mudu juk draugai, ar ne tiesa? Pakalbėkite su manimi, papasakokite...

— Na... merginos... suprantat, merginos...

— Žinoma, — seniokas nuramino Dadą. — Merginos iš jūsų juokiasi, tiesa? Jos nieko nenutuokia apie jūsų vyriškumą. Apie jėgą.

— Iš tiesų, — sušnibždėjo Dadas. — Juokiasi. Ji juokiasi.

— Kas toji „ji“?

— Ruta Kroket. Ji... ji... — mintis nusklendė šalin. Dadas nesistengė jos sulaikyti. Reikšmę prarado viskas, išskyrus ramybę. Gaivinančią, visišką ramybę.

— Ji iš jūsų šaiposi? Paslapčia kikena? Baksnoja draugėms į pašonę, kai einate pro šalį?

— Taip...

— Bet jūs jos geidžiate, — mygė balsas. — Argi ne taip?

— O taip...

— Jūs ją gausite, esu tuo tikras.

Šiuose žodžiuose buvo kažin kas... malonaus. Iš kažkur toli Dadas girdėjo atsklindant malonius balsus, tariančius nepadorius žodžius. Sidabrinis tilindžiavimas... balti veidai... Rūtos Kroket balsas. Dadas aiškiai regėjo, kaip ji delniukais pridengia krūtis, o šios išsprūsta pro aštrų iškirptės smaigalį kaip pernokę balti obuoliukai. Ji šnabžda: pabučiuok jas, Dadai... įkąsk joms... pačiulpk... Rodžersui atrodė, kad jis skęsta. Skęsta raudoniu apgaubtose senio akyse.

Nepažįstamasis prisiartino. Dadas viską suprato ir priėmė tai su pasitenkinimu, o kai pajuto skausmą, jis atrodė brangus kaip sidabras ir nejudriai žalias tarytum vanduo tamsiose gelmėse.

9

Ranka drebėjo, ir pirštai, užuot apglėbę butelį, nuvertė jį nuo stalo. Sunkiai atsitrenkęs į kilimą, liko ten gulėti, o geras škotiškas viskis pasikliuksėdamas liejosi ant žalių gaurų.

— Mėšlas! — ištarė tėvas Donaldas Kalahenas ir pasilenkė pakelti butelį, kol dar ne viskas prapuolė. Tiesą sakant, prapulti nelabai buvo ir kam. Tai, kas išliko, jis vėl pastatė ant stalo (daug atokiau nuo krašto) ir nuslinko virtuvėn paieškoti po kriaukle mazgotės bei buteliuko su valančiu skysčiu. Jokiu būdu nevalia, kad misis Korles jo kabinete prie stalo kojos rastų išlieto viskio dėmę. Taip sunku ilgomis ryto valandomis pakęsti jos gerus užjaučiančius žvilgsnius, kai jauti lengvą negalavimą...