Stephen King - Zalės Valda

O tu kur buvai?

Aš jį laikiau, Rojau. Bet jis taip rangėsi...

Rangėsi. Kurgi ne.

Vis dar degdamas įtūžiu, Rojus patraukė durų link. Tebeskaudėjo užgautą koją. Iš jos užuojautos nesulauksi. Ir ką gi ji veikia, kol jis prakaituoja, baksnojamas to prakeikto meistro? Skaitinėja žurnalus ir ryja šokolade įdarytas vyšnias? Arba žiūri per televiziją muilo operas ir ryja šokolade įdarytas vyšnias? Arba tauškia telefonu su draugėmis ir ryja šokolade įdarytas vyšnias? Greitai nuo tokio gyvenimo ne tik jos snukį, bet ir subinę išbers spuogais. Neatskirsi, kur šitos bobos kas yra.

Rojus stumtelėjo duris ir įėjo vidun.

Tai, ką išvydo, pritrenkė jį ūmai ir taip stipriai, kad perskrodė girtumo miglą nelyginant tekštelėjimas šlapiu skuduru: klykiantis kūdikis sumušta nosimi guli ant Sindės rankų, berankovė jos palaidinukė sutepta krauju, o pasuktas į Rojų veidas susitraukęs iš baimės ir netikėtumo. Vystyklas drykso ant grindų.

Rendis, kurio mėlynės po akimis pašviesėjo tik vos ne vos, pakėlė rankutes, tarsi maldaudamas.

— Kas čia darosi? — lėtai paklausė Rojus.

— Nieko, Rojau. Jis paprasčiausiai...

— Tu jam smogei, — neišraiškingai pratarė jis. — Vaikas nenorėjo ramiai gulėti, kol vystei, todėl tu jį sumušei.

— Ne, — skubiai paprieštaravo Sindė. — Jis persirito ir stuktelėjo nosimi, štai ir viskas. Štai ir viskas.

— Pirmiausiai reiktų tau kaip dera įkrėsti.

— Rojau, jis paprasčiausiai prisiglaudė nosimi...

Jo pečiai nukaro.

— Kas vakarienei?

— Hamburgeriai. Prisvilę, — valdingai atsakė ji ir iš „Wrangler“ džinsų išpešė kraštelį palaidinukės, norėdama apšluostyti Rendžio panosę. Rojus atkreipė dėmesį į klostę riebalų, kuriais apaugo žmona. Po gimdymo Sindė nesublogo — jai buvo į tai nusispjaut.

— Tegu užsičiaupia.

— Jis ne...

— Tegu užsičiaupia! — sukriokė Rojus, ir Rendis, kuris jau buvo mažne nusiraminęs ir tik kūkčiojo, vėl įsiklykė.

— Paduosiu jam buteliuką, — pakildama tarė Sindė.

— Ir duok man užkąst, — jis pradėjo vilktis džinsinę striukę. — Viešpatie , kas šiame name per praustuvas? Ką tu visą dieną darai? Pimpalą muši?

— Rojau! — šūktelėjo pakeltu tonu. Paskui sukikeno. Beprotiškas pyktis ant kūdikio, kuris nenorėjo ramiai gulėti suvystytas ir nesileido apmuturiuojamas palutėmis, pasitraukė į miglotą pašalį. Tai galėjo atsitikti eilinėje „Medicinos centro“ serijoje arba būti perpasakota vienoje iš tų istorijų, kurias ji skaitė dieną.

— Nešk vakarienę, o paskui apsitvarkyk šiuose sumautuose namuose.

— Gerai. Gerai, žinoma, — ji ištraukė iš šaldytuvo buteliuką, padavė jį Rendžiui ir pasodino vaiką į maniežą. Tasai ėmė apatiškai čiulpti, mažytėmis apvaliomis akytėmis žvilgčiodamas pro virbus tai į motiną, tai į tėvą.

— Rojau?

— Hm? Kas yra?

— Man baigėsi?

— Kas?

— Pats žinai, kas. Nori? Šiąnakt?

— O kaipgi, — atsakė jis. — O kaipgi, — ir vėl pamanė: vis šioks toks gyvenimas, vis šioks toks.

7

Kai suskambo telefonas, Nolis Gardneris klausėsi iš radijo imtuvo sklindančio rokenrolo ir barškino pirštais. Parkinsas atidėjo į šalį žurnalą su kryžiažodžiu ir paprašė: „Prisuk truputį, gerai?“

— Žinoma, Parkai, — Nolis pritildė garsą ir vėl ėmė barškinti pirštais.

— Alio? — tarė Parkinsas.

— Konsteblis Džilespis?

— Taip.

— Kalba agentas Tomas Henrahenas, sere. Gavau informaciją, kurios prašėte.

— Labai gerai, kad taip greitai atsiliepėte.

— Šį tą jums sužvejojome.

— Puiku, — atsakė Parkinsas. — Ką gi jūs sužinojote?

— 1973 metų gegužyje Benas Mirsas buvo tardomas autoavarijos, pasibaigusios žmogaus mirtimi, byloje. Niujorko valstijoje. Nebuvo pateikta jokio kaltinimo. Sudužo motociklas. Mirso žmona Miranda žuvo. Pasak liudininkų Jis važiavo negreit. Alkoholio analizė neigiama. Greičiausiai užlėkė ant šlapios dangos. Pagal politines pažiūras linksta prie kairiųjų. 1966-aisias dalyvavo Prinstono taikos marše. 1967-aisiais pasakė kalbą Bruklino antikariniame ralyje. 1968-aisiais ir 1970-aisiais dalyvavo maršuose į Vašingtoną. Suimtas San Francisko 71-ųjų taikos žygyje. Daugiau apie jį nieko neturime.

— Kas dar?

— Kurtas Barlou — „Kurtas“ su „t“. Britas, bet greičiau natūralizavęsis nei savo kilme. Gimė Vokietijoje, 1938-aisiais pabėgo į Angliją, kadangi buvo persekiojamas gestapo. Apie ankstesnį jo gyvenimą duomenų gauti neįmanoma, bet tikriausiai eina aštunta dešimtis. Tikra pavardė — Braihenas. Nuo 1945-ųjų metų Londone vertėsi importu ir eksportu, tačiau nieko tiksliau išsiaiškinti neįmanoma, ir, regis, kaip tik pastarasis palaiko ryšius su klientais ir visuomene.

— Taip?

— Streikeris — gimęs Britanijoje. Penkiasdešimt aštuonerių metų. Tėvas — Mančesterio stalius, įrenginėdavo kabinetus. Sūnui paliko apvalią sumelę, bet ir pats Streikeris nesėdėjo rankas sudėjęs. Prieš aštuoniolika mėnesių jiedu su Barlou paprašė ilgalaikių Jungtinių Valstijų vizų. Štai ir viskas, ką turime. Beje, dar vienas dalykas: jų santykiuose gali būti tam tikrų keistumų.

— Taip, — atsiduso. — Apie tai aš jau galvojau.

— Jeigu pagalbos reikėtų daugiau, apie naujuosius jūsų komersantus galima būtų užklausti CŽV arba Skotland Jardą.

— Ne, tiek to. Viskas gerai.

— Tiesa, Mirso su kitais dviem niekas nesieja. Nebent šis ryšys kur nors giliau.

— Gerai, dėkoju.

— Dėl to čia ir sėdime. Jei prireiks pagalbos, vėl paskambinkite.

— Taip ir padarysim. Ačiū.

Jis padėjo ragelį ir susimąstęs nenuleido nuo jo akių.

— Kas čia skambino, Parkai? — paklausė Nolis, pagarsindamas radijo imtuvą.

— “Ekselent“ kavinė. Jautienos su rugine duona nebeturi. Nė trupinio. Tik skrebučiai su sūriu ir kiaušinių salotos.

— Jeigu nori, mano stalčiuje yra šiek tiek plaktų aviečių.

— Ne, ačiū, — atsakė Parkinsas ir atsiduso.

8

Sąvartynas vis dar ruseno.

Jo pakraščiu, uostydamas smilkstančių šiukšlių kvapą, vaikštinėjo Dadas Rodžersas. Po kojomis girkšėjo buteliukai ir flakonėliai, ir sulig kiekvienu žingsniu pakildavo purūs juodi pelenai. Sąvartyno dykynėje, paklusdamas vėjo užgaidoms, tai geso, tai įsiliepsnodavo platus žarijų sluoksnis, Dadui primindamas tai atsimerkiančią, tai vėl užsimerkiančią didelę raudoną akį... milžino akį. Aplinkui dusliai sproginėjo aerozoliniai balionėliai bei elektros lemputės. Kai ryte Dadas uždegė šiukšles, iš jų išlindo didelė gausybė žiurkių — šitiek jis dar nebuvo matęs. Iššaudė trejetą tuzinų, ir kai pagaliau įsikišo pistoletą dėklan, ginklas deginte degino rankas. Be to, šios bjaurybės buvo stambios — kai kurios nuo nosies iki uodegos galiuko siekė geras dvi pėdas ilgio. Įdomu tai, kad vienais metais jų daugiau, kitais — mažiau. Gal priklauso nuo oro, ar ką. Jeigu ir toliau šitaip tęsis, teks viską apibarstyti nuodais — o Dadas to nedarė nuo šešiasdešimt ketvirtųjų. Dabar viena žiurkė šliaužė po malkų pjaustymo ožiais, kurie čia atstojo užtvarą ugniai.

Išsitraukęs pistoletą, Dedas spragtelėjo saugiklį, nusitaikė ir iššovė. Šūvis išmušė priešais žiurkę pliūpsnį žemių ir apibėrė jos kailiuką. Bet žiurkė nespruko šalin — ji paprasčiausiai pakilo ant užpakalinių letenų ir įsispoksojo į Dadą paraudusiomis nuo liepsnos atšvaitų akimis-karoliukais. Jėzau, bet tarp jų esama ir drąsuolių.