Stephen King - Zalės Valda

Bandžiusieji sulaikyti jį už rankų pavėlavo. Tonis sekundę sverdėjo ant kapo duobės krašto, paskui dirbtinė žolė susiraukšlėjo, jis įvirto duobėn ir bauginančiai sunkiu trenksmu nugriuvo ant karsto.

— Deni, išlįsk! — suklykė Tonis.

— Jergutėliau! — ištarė Meiblė Verts ir prispaudė prie lūpų juodą šilkinę gedulingą nosinaitę. Šviesios akys godžiai siurbė regimą vaizdą — taip voverė kaupia žiemai riešutų atsargą.

— Deni, po paraliais, tuoj pat liaukis kvailioti, kad tave kur velniai griebtų.

Tėvas Kalahenas linktelėjo dviems vyriškiams, kurie nešė karstą, ir tie žingtelėjo pirmyn. Tačiau besispardantį, klykiantį ir stūgaujantį Gliką pavyko ištraukti iš duobės tik po to, kai padėjo dar trejetas, tarp jų ir Parkinsas Džilespis bei Nolis Gardneris.

— Deni, tuoj pat liaukis! Tu išgąsdinai mamą! Paragausi tu man beržinės košės! Leiskite! Leiskite... prie mano berniuko... leiskite, rupūžės... achhh, Viešpatie...

— Tėve mūsų, kurs esi danguje... — vėl pradėjo Kalahenas, ir kiti balsai ėmė kartoti iš paskos, pakylėdami žodžius į abejingą dangaus skliautą.

— ...teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia...

— Deni, prieik prie manęs, girdi? Tu girdi mane?

— ...kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums...

— Dennnniii...

— ...mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...

— Jis nenumirė, nenumirė, paleiskite mane, šikniai nelaimingi...

— ...ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen.

— Jis nemirė, — klykčiojo Tonis Glikas. — Negali to būti. Jam, po paraliais, tik dvylika metų.

Jis baisiai įsiraudojo ir nepaisydamas jį laikiusių vyrų pasviro priekin, sugniuždytu, ašaromis pasruvusiu veidu. Parkritęs ant kelių prie Kalaheno kojų, Tonis žemėtomis rankomis įsikibo kunigui į kelnes.

— Prašau jus, grąžinkite mano berniuką. Prašau baigt mane kvailinti.

Kalahenas švelniai suėmė delnais jo galvą.

— Pasimelskime, — tarė.

Tampomas gniuždančio kūkčiojimo, Glikas prisišliejo prie šventiko klubų.

— Viešpatie, paguosk šį žmogų ir jo žmoną jų sielvarte. Tu nuskaidrinai šį vaiką krikšto vandeniu ir davei jam naują gyvenimą. Ateis laikas, ir galbūt mes prisijungsime prie jo amžiams, patirdami dangaus palaimą. Meldžiam vardan Jėzaus. Amen.

Kalahenas pakėlė galvą ir pamatė, kad Mardžerė Glik prarado sąmonę.

4

Kai visi išvažiavo, Maikas Rajersonas grįžo ir prisėdo ant atviro kapo krašto pabaigti valgyti sumuštinį ir sulaukti, kol grįš Rojalas Snou.

Laidojo ketvirtą valandą, o dabar buvo beveik penkios. Šešėliai pailgėjo, įkypus saulės spinduliai skverbėsi pro aukštus ąžuolus vakaruose. Tas mulkis Rojalas žadėjo vėliausiai grįžti penkiolika po ketvirtos — tai kurgi jis?

Sumuštinis buvo su sūriu ir „Bolonijos“ dešra — mėgstamiausias Maiko derinys. Beje, kitokių jis sau ir neruošdavo: tai irgi vienas iš viengungiško gyvenimo malonumų. Jis baigė kramtyti ir krestelėjo rankas, keletą duonos trupinių numesdamas ant kapo.

Jį kažkas stebėjo.

Maikas šitai patyrė netikėtai, vien savo nuojauta. Jis įdėmiai apžvelgė kapines plačiai atmerktomis, baugščiomis akimis.

— Rojalai? Tu čia, Rojalai?

Jokio atsako. Medžiuose, priversdamas paslaptingai juos šnarėti, alsavo vėjas. Prie akmeninio aptvaro, judančiame šakelių šešėlyje, Maikas įžiūrėjo Huberto Marsteno antkapį ir staiga pamanė apie Vino šunį, užkabintą ant geležinių kapinių vartų.

Akys. Negyvos, be emocijų. Stebinčios. TAMSA, NEUŽKLUPK CIA MANĘS.

Tarsi išgirdęs kažkieno balsą, Maikas išsigandęs pašoko.

— Velniai tave griebtų, Rojalai, — šiuos žodžius jis ištarė balsu, bet ramiai, jau nemanydamas, kad Rojalas yra kažkur netoliese ir netrukus sugrįš. Teks baigti vienam, o vienas sugaiš labai daug laiko.

Iki sutems gali nesusidoroti.

Maikas ėmėsi darbo, nesistengdamas suprasti jį apėmusio siaubo, nesusimąstydamas, kodėl jaučiasi tarsi nesavame kailyje dėl darbo, kuris anksčiau jo niekuomet netrikdė. Greitai, nedarydamas jokių nereikalingų judesių, nuvilko šalin dirbtinės žolės juostas ir tvarkingai sulankstė. Persimetęs per ranką, Maikas nunešė jas už vartų, kur stovėjo automobilis. Vos atsidūrė už kapinių ribos, ir nemalonus jausmas, tarsi jį kas nors sektų, išnyko.

Padėjęs į pikapo kėbulą žolę, Maikas pasiėmė kastuvą, patraukė atgalios ir... sulėtino žingsnį. Jis įdėmiai įsispitrijo į atvirą kapą, kuris, atrodė, iš jo šaiposi.

Maikui toptelėjo, kad persekiojimo pojūtis dingo, vos iš jo akiračio išnyko prie duobės dugno besiglaudžiantis karstas. Ūmai jo vaizduotėje šmėstelėjo Denio Gliko veidas atmerktomis akimis ant šilkinės pagalvėlės. Ne, kokios čia kvailystės. Akis jiems užspaudžia. Jis ne kartą matė šitai darant Karlą Formeną. „ Žinomas reikalas, gumos klijais , — kartą prisipažino Karlas. — Kas norėtų, kad lavonai mirkčiotų susirinkusiems, tiesa?“

Maikas pakabino kastuvu žemės ir švystelėjo duobėn. Pasigirdo sunkus duslus smūgis. Maikas sumirksėjo. Nuo šio garso jo nugara perėjo šiurpas. Atsitiesė ir nusistebėdamas pažvelgė į gėles. Mėto pinigus pavėjui, kad juos kur. Rytoj viską užklos geltoni ir raudoni krintančių lapų gniutulai. Ką gali duoti šios gėlės? Tai pranoko Maiko supratimą. Na, jei sumanei švaistyti pinigus, paaukok juos Nelaimingų atsitikimų draugijai arba „dešimtcentininkų maršui“, galų gale labdaringai moterų organizacijai. Vis šiokia tokia nauda.

Jis numetė žemyn dar vieną kastuvą žemės ir vėl sustojo.

Karstas — irgi nereikalingos išlaidos. Puikus raudonmedžio karstas mažiausiai kainuoja tūkstantį žalių, ir štai užkas jį žemėmis. Glikai turi pinigų ne daugiau už kitus — ar duoda kas vaikams laidotuvių draudimą? Ko gero, išsileido iki paskutinio siūlelio... dėl dėžės, kurią užkas po žeme.

Maikas pasilenkė, pakabino kastuvu žemės ir nenoromis švystelėjo duobėn. Vėl tas siaubingas, nepaliekantis vilties, kurtus smūgis. Karsto dangtis jau apibiro drėgna žeme, bet poliruotas raudonmedis pro ją vis dar tebeblizgėjo... tarsi priekaištaudamas.

Užteks į mane spoksoti

Jis vėl pasėmė žemės (ne itin daug) ir įmetė duobėn.

Bach.

Šešėliai smarkiai ištįso, Maikas nustojo dirbęs, pakėlė akis ir pamatė Marsteno namą su abejingai uždarytomis langinėmis. Rytinis jo šonas — tasai, kuris pirmasis pasveikindavo dienos šviesą — žvelgė žemyn, tiesiai į metalinius kapinių vartus, kur...

Maikas eilinį kartą prisivertė pakabinti kastuvu žemės ir švystelėti ją duobėn.

Bach.

Žemė srovelėmis biro per kraštus, užpildydama žalvarinius lankstus. Jeigu dabar kas nors atidarytų karstą, pasigirstų aštrus girgždesys bei džerškėjimas, kurie paprastai lydi atveriamas rūsių duris.

Liaukis į mane spoksojęs, velniai rautų.

Jis vėl ėmė kasti, bet mintis pasirodė pernelyg sunki, ir Maikas nusprendė minutėlę pailsėti. Sykį (gal „National Enquirer“ ar kur kitur) jis perskaitė apie vieną teksasietį biznierių, kuris vertėsi nafta. Testamente tasai keistuolis reikalavo, kad būtų palaidotas naujutėlaičiame kadilake „Kupe de Vil“. Taip ir padarė. Kapą išrausė sprogdindami gruntą, o automobilį duobėn nuleido kranu. Šalyje žmonės kur nepažvelgsi važinėja senais subyrėjusiais griozdais, o kažkokią turtingą kiaulę laidoja už dešimtis tūkstančių kainuojančio automobilio vairo...