Stephen King - Zalės Valda

Dabar Džunė Pitri kalbėjo:

— Manai, kad šis įvykis jį smarkiai paveikė, Henri?

— Sunku pasakyti, — ir iš pauzės Markas suprato, kad tėvas papsi pypkę. — Jo veidas bala žino koks nesuprantamas.

— Tačiau tyli kiaulė gilią šaknį knisa, — ji nutilo. Motina visuomet pasakydavo ką nors panašaus į „tyli kiaulė gilią šaknį knisa“ arba „negalėdamas nežadėk, pažadėjęs ištesėk“. Jis nuoširdžiai mylėjo abu tėvus, bet kartais jie atrodė tokie nuobodūs... lygiai kaip tos knygos, saugomos bibliotekos foliantų skyriuje... ir tokie pat apdulkėję.

— Juk jiedu ėjo pas Marką, — vėl prakalbo Džunė. — Pažaisti jo geležinkeliu... ir štai vienas numirė, o kitas prapuolė! Neapgaudinėk pats savęs, Henri. Berniukas kažką jaučia.

— Jis tvirtai stovi ant žemės abiem kojom, — atsiliepė misteris Pitris. — Kad ir ką jis jaustų, esu įsitikinęs, tvardosi gerai.

Markas pritvirtino kairiąją pabaisos Frankenšteino ranką prie peties įdubimo. Tai buvo specialia medžiaga padengtas modelis — tamsoje jis švytėjo žalia šviesa, taip pat, kaip ir plastmasinis Jėzus, kurį Markas gavo dovanų Kiterio sekmadieninėje mokykloje už tai, kad nuo pradžios iki galo išmoko 119 psalmę.

— Aš kartais pagalvodavau, kad vieno per maža, — kalbėjo tėvas. — Be kita ko, tai būtų į naudą ir Markui.

Paskui žaismingas motinos tonas:

— Negaliu sakyti, kad mudu nesistengėm, mielasis...

Tėvas krenkštelėjo.

Pokalbyje įsivyravo ilga pauzė. Markas žinojo, kad tėvas varto „The Wall Street Journal“, o ant motinos kelių — Džeinės Ostin arba galbūt Henrio Džeimso romanas — jinai juos skaitė ir skaitė iš naujo. Markas niekaip negalėjo suprasti, kam skaityti knygą daugiau nei vieną sykį. Juk žinai, kaip viskas baigsis.

— Manai, kad nepavojinga išleisti jį į mišką už namo? — po kurio laiko paklausė motina. — Sako, kad kažkur apylinkėse esama lakiojo smėlio...

— Iki jo — ne viena mylia kelio.

Markas šiek tiek atsipalaidavo ir pritvirtino pabaisai antrąją ranką. „Auroros“ firmos monstrai užėmė visą stalą — Markas sustatė iš jų vaizdingą sceną, kurią kaskart keisdavo, kai atsirasdavo naujas elementas. Tą vakarą, kai... kažkas atsitiko, Denis su Ralfu iš tikrųjų ėjo įjuos pasižiūrėti.

— Manau, nieko baisaus, — atsakė tėvas. — Tik, žinoma, kai šviesu.

— Na, tikiuosi, kad dėl šių siaubingų laidotuvių košmarai jo nekankins.

Markas tarsi matyte matė, kaip tėvas gūžteli pečiais.

— Tonis Glikas... vargšelis. Bet mirtis ir sielvartas — dalis gyvenimo. Jau būtų laikas jam su šia mintimi susitaikyti.

— Tikriausiai, — dar viena ilga pauzė. „Kas toliau?“ — pamanė Markas. Galbūt „kaip linksta vytelė, taip auga medelis“? Markas įstatė pabaisą į stovą — kapo kauburėlį pasvirusio antkapio fone. — Pačiame gyvenimo žydėjime susiduriame su mirtimi. Bet užtat košmarus sapnuoti galiu aš.

— Hm?

— Kad ir kaip šiurpiai skamba, bet misteris Formenas, ko gero, tikras menininkas. Garbės žodis, berniukas atrodė tarsi ką tik užsnūdęs. Tarytum kiekvieną akimirką galėtų praverti akis, nusižiovauti ir... Nesuprantu, kodėl žmonės kamuojami giedojimu prie atidengto karsto. Tai... barbariškumas.

— Na, visa tai jau praeityje.

— Taip, tikriausiai. Jis geras berniukas, tiesa, Henri?

— Markas? Nuostabus.

Markas nusišypsojo.

— Televizorius ką nors rodo?

— Tuoj pažiūrėsime.

Visa kita Markas praleido pro ausis — rimtas pokalbis baigėsi. Jis pastatė modelį ant palangės džiūti ir tvirtėti. Dar penkiolika minučių, ir motina šūktelės, ragindama ruoštis gulti. Berniukas išsiėmė iš viršutinio spintos stalčiaus pižamą ir ėmė persirenginėti.

Tiesą sakant, motina be reikalo jaudinosi dėl Marko psichikos. Jis anaiptol nebuvo toks didelis jautruolis. O ir kodėl turėjo būti — nepaisant savo gracingumo ir judesių tikslumo, Markas mažne visais atžvilgiais buvo vaikas kaip visi. Didelių traumų savo gyvenime neturėjo, o keletas mokyklinių peštynių irgi nepaliko jokių pėdsakų. Su bendraamžiais sutardavo, to paties troško ir iš jų.

Jeigu kas ir skyrė jį nuo kitų, tai polinkis į vienišumą ir šalta savitvarda. Niekas berniuko šitaip neauklėjo — matyt, jau toks gimė. Kai jo mylimą šunelį Čoperį partrenkė mašina, Markas išsireikalavo drauge su motina nunešti jį pas veterinarą. Šis pasakė: „Šunį reikia užmigdyti, mano berniuk. Ar supranti, kodėl?“ Markas paprieštaravo: „Jūs jo nemigdysite, jūs ketinate numarinti jį dujomis, ar ne?“ Veterinaras patvirtino. Tuomet Markas atsakė: „Ką gi“, bet prieš tai Čoperį pabučiavo. Berniukas šuns gailėjo, bet nepravirko — jis niekuomet neašarodavo. Motina paverkė, bet po trejeto dienų Čoperis jai liko miglota praeitimi. O Markui šuo niekada netaps miglota praeitimi. Štai ką reiškia ašaros. Verkti — tai tas pat, kaip išlieti visus savo jausmus žemėn su šlapimu.

Ralfo Gliko dingimas Marką sukrėtė lygiai taip pat, kaip vėliau sukrėtė Denio mirtis, bet jis neišsigando. Parduotuvėje girdėjo vieną vyrą kalbant, esą Ralfas, ko gero, pateko į kokio nors iškrypėlio letenas. Kas tie iškrypėliai, Markas žinojo. Padarę savo juodą darbą, jie tave smaugia (komiksuose smaugiamas mažylis visuomet sako „a-rrr-gggh“) ir užkasa žvyro karjere arba po apleisto sandėlio pamatais. Jeigu kada nors iškrypėlis pasiūlytų Markui saldainį, jis spirtų tokiam į kiaušus ir spruktų šalin.

— Markai? — nuo laiptų atsklido motinos balsas.

— Taip, — atsakė jis ir vėl nusišypsojo.

— Kai prausiesi, nepamiršk ausų.

— Gerai.

Jis greitai dirstelėjo į stalą, ant kurio stovėjo gyvasis paveikslas, jo monstrai: Drakula, pražiojęs burną, iltimis gąsdino ant žemės tysančią merginą, Pamišėlis Daktaras tuo metu kankino kažkokią iš siaubo pašiurpusią damą, o misteris Haidas sėlino paskui namo žingsniuojantį senuką, — ir lanksčiais judesiais nusileido žemyn pabučiuoti tėvus bei palinkėti jiems labos nakties.

Suprasti mirtį? Be abejo. Tai atsitinka tuomet, kai galų gale pabaisos tave sučiumpa.

6

Pusę devynių Rojus Makdugalas įsuko į keliuką, vedantį prie jo vagonėlio. Senas „Fordas“ du sykius nusičiaudėjo ir nutilo. Variklis buvo vos gyvas, valytuvai neveikė, o kitą mėnesį ateis sąskaita. Na ir mašina. Na ir gyvenimas. Namuose buvo vaikas, o Sindė ant jo klykė. Senasis gerasis vedybinis gyvenimas.

Jis išlipo iš mašinos ir pargriuvo, koja užkliuvęs už vienos iš betoninių plytelių, kurias nuo praėjusios vasaros rengėsi paversti takeliu nuo įvažiuojamojo kelio iki prieangio.

— Kad tave skradžiai, — sumurmėjo jis, piktai vėpsodamas į plytelę ir trindamas smakrą.

Rojus buvo gerokai girtas. Išėjo iš darbo trečią ir nuo to laiko gėrė pas Delą su Henku Pitersu ir Badžiu Meiberiu. Visai neseniai Henkas buvo gavęs šiek tiek pinigų, ir, regis, atkakliai pragėrinėjo visus dividendus, kad ir kokie jie būtų. Rojus žinojo, ką Sindė mano apie jo draugužius. Tiek to, tegu neieško kvailių. Pagailėti žmogui kelių stiklinaičių alaus šeštadienį ir sekmadienį, net jeigu jis lenkė nugarą prie prakeikto linų brauktuvo visą savaitę ir per išeigines dirbo viršvalandžius, kad šiek tiek daugiau uždirbtų. Dėl ko ji pasidarė tokia šventa? Visą dieną kiurkso namuose, ir visas jos rūpestis — apsitvarkyti, pataukšti su laiškininku ir pažiūrėti, kad berniūkštis neįlįstų orkaitėn. Nors pastaruoju metu ne itin jį ir prižiūri. Užvakar prakeiktas vaikigalis nusivertė nuo vystymui skirto stalelio.