Stephen King - Zalės Valda

Norėjai pasakyti — pagirias.

Taip, puiku — pagirios! Tad praskleiskime kraštelį tiesos. Sužinosi tiesą — įgysi laisvę. Bet bala nematė tos tiesos.

Jis susirado kažkokį flakonėlį su užrašu „E — Vep“, tai priminė vėmimo garsą („E — Vep!“ — krenkštelėjo senas girtuoklis, atlikinėdamas gamtos reikalą ir tuo pat metu atsikratydamas priešpiečių) ir nusinešė jį į kabinetą. Kalahenas nesvirduliavo. Mažne nė kiek. „Žiūrėk, viršininke: aš tuoj nueisiu iki šviesoforo šita balta linija“.

Kalahenas buvo impozantiškas penkiasdešimt trejų metų vyriškis. Sidabro paliesti plaukai, airiškos strazdanėlės aplink tyras mėlynas akis (šiuo metu išvarpytas raudonomis gijelėmis), tvirta burna ir dar tvirtesnis, kiek perskeltas smakras. Retsykiais, ryte žvelgdamas į veidrodį, jis galvodavo: „Štai sueis šešiasdešimt — atsisakysiu sutanos, patrauksiu į Holivudą ir užsidirbsiu pragyvenimui, mėgdžiodamas Spenserį Treisį“.

— Tėve Flenaganai, kur esi, kai mums tavęs reikia? — sumurmėjo jis, pritūpė prie dėmės, prisimerkęs perskaitė instrukciją buteliuko etiketėje ir užpylė ant dėmės du gaubtelius „E — Vep“ skysčio. Dėmė bematant pabalo ir suputojo. Kalahenas šiek tiek sunerimo ir vėl pasižiūrėjo į etiketę. — Sunkiai panaikinamoms dėmėms, — perskaitė sodriu vinguriuojančiu balsu, kuris parapijoje buvo taip mėgiamas po tėvo Hiumo, seno vargetos, bedantės burnos vapėjimo: „Leiskit jus sutrukdyti dešimčiai minučių“.

Kalahenas prisiartino prie kabineto lango, išeinančio į Guobų gatvę, anapus kurios stovi Šventojo Andriejaus bažnyčia.

„Na, na, — pamanė jis, — šit kaip — sekmadienio vakaras, o aš vėl girtas.“

Atleisk man. Tėve, nes vėl nusidėjau.

Jeigu neskubėtum ir toliau sau dirbtum (ilgus vienatvės vakarus tėvas Kalahenas aukodavo savo „Pastaboms“, kurias rašė jau beveik septynerius metus — knygą apie Naujosios Anglijos katalikų bažnyčią, bet vis dažniau atsėlindavo įtarimas, kad knyga taip ir nebus parašyta. Tiesą sakant, „Pastabos“ atsirado kartu su alkoholio problema. Pradžios knyga 1:1 — „Pradžioje buvo viskis, ir tėvas Kalahenas tarė: „Tebūnie „Pastabos“), tai vargu ar suvoktum, kad alkoholis lėtai, bet vis tvirčiau tave užvaldo. Galima išmokyti ranką nejausti senkančio butelio svorio.

Nuo paskutiniosios mano išpažinties praėjo mažiausiai viena diena.

Vienuolika trisdešimt. Žvilgtelėjęs pro langą, Kalahenas pamatė vienodą tamsą, trikdomą vien apvalios švieselės, kurią skleidė žibintas priešais bažnyčią. Kiekvieną akimirką į šį ratą galėjo įsiveržti mojuojantis lazdele, šokantis Fredas Asteras — cilindras, frakas, trumpi getrai ir balti batai. Jį pasitinka Džindžerė Rodžers ir jiedu šoka valsą pagal melodiją „Aš jiems visiems dar kartą groju kosminį „E — Vep bliuzą“.

Jis prisiglaudė kakta prie stiklo, leisdamas dailiam savo veidui, kuris tam tikrais atžvilgiais buvo ir jo prakeikimas, išryškinti gilias beprotiško nuovargio linijas.

Aš girtas, aš šlykštus kunigas, Tėve.

Užsimerkęs regėjo klausyklos tamsą, jautė, kaip pirštai patraukia į šalį skląstį, pakeldami uždangą nuo visų žmogaus sielos paslapčių, užuodė senatviško prakaito ir nutrinto aksomo kvapą, seilės įgavo šarmo prieskonį.

Suteik man palaiminimą, Tėve, nes aš

(sugadinau brolio furgoną, trenkiau žmonai, vogčia žiūrėjau pro langelį į misis Sojer, kai ji nusirenginėjo, melavau, apgaudinėjau, turėjau gašlių minčių, aš, aš, aš)

nes aš nusidėjau.

Kalahenas atsimerkė, bet Fredas Asteras dar nepasirodė. Galbūt kai išmuš pusiaunaktį? Jo miestas miegojo. Išskyrus...

Kalahenas pažvelgė aukštyn. Taip, ten degė šviesa.

Jis pamanė apie merginą Bovi, — ne, Makdugal, dabar jos pavardė Makdugal, — kuri plonu tyliu balseliu prisipažino, jog mušanti savo kūdikį, o kai jis paklausė, ar dažnai, tai pajuto (tiesiog išgirdo) kaip jos galvoje ėmė suktis ratukai, tuziną padaugindami penkis kartus arba šimtinę — iš tuzino. Liūdnas žmogaus kaltės atleidimas. Jis pats krikštijo mažylį. Rendolas Fretas Makdugalas. Pradėtas ant užpakalinės Roiso Makdugalo mašinos sėdynės, ko gero, per antrąjį filmą dvigubo seanso metu kino teatre po atviru dangum. Mažytis klykiantis sutvėrimas. Kalahenas susimąstė: kažin ar žino— bent nujaučia — mažoji Makdugal, kaip jam magėjo ištiesti pro klausyklos langelį abi rankas, sugriebti kitoje jo pusėje virpančią sielą ir gniaužti ją, kol pasigirstų riksmas. Tavo bažnytinė bausmė — šeši antausiai ir smagus spyris į užpakalį. Drožk savo keliais ir daugiau nenusidėk.

— Nuobodu, — tarė Kalahenas.

Bet klausykloje buvo ne vien nuobodu. Ne tik nuobodis kunigui kėlė grasumą, pastūmėdamas į amžinai besiplečiantį „Katalikiškųjų butelio tarnų ir „Kati Sark“ riterių asociacijos“ klubą. Esmė slypėjo mirtiname, tolygiai ir 'galingai dirbančiame bažnytinės mašinos variklyje — ši mašina be perstojo zujojo į padanges ir savo kelyje triuškino smulkias nuodėmes. Esmė slypėjo tradicinėje blogio sampratoje, kuria vadovavosi bažnyčia, tiesa, šiuo metu labiau besirūpinanti socialiniu blogiu. Tame, kaip ši bažnyčia įtikinėjo pagyvenusias ledi, kurių tėvai šnekėjo europietiškomis kalbomis, tarsi atpirkimas būtų rožančiuje. Tame, kad klausykloje iš tiesų egzistavo blogis — toks pat realus kaip seno aksomo kvapas. Bet šis blogis buvo netekęs proto, pamišėliškas, nepripažįstantis gailesčio ir neleidžiantis atsikvėpti. Per vaiko veidelį smogiantis kumštis. Kišeniniu peiliuku supjaustyta padanga. Smuklės peštynės. Į obuolius įsprausti skutimosi peiliukai Visų Šventų dieną. Nuolatiniai lėkšti suvaržymai, kokius tik geba žmogiškasis protas išspausti iš savo sąmonės labirintų. Ponai, optimaliausios priemonės — geresni kalėjimai, geresni policininkai. Geresni socialinių tarnybų agentai. Geresnė gimstamumo kontrolė. Geriau padaryti abortai. Geresnė sterilizavimo technika. Ponai, jeigu mes išrausime šį embrioną, kruviną rankų ir kojų raizgulį, iš įsčių — jis taip ir neužaugs, taigi iki savo mirties nespės plaktuku nudobti kokios nors senutės. Damos, jeigu mes pririšime šį žmogų prie krėslo specialiu laidu ir pakepinsime kaip kiaulienos žlėgtainį, jam jau nebepasitaikys proga nukankinti dar keletą berniukų. Tėvynainiai, jeigu šis eugenikos įstatymo projektas įsigalios, galėsiu jums garantuoti, kad daugiau niekuomet...

Velnias.

Štai jau kuris laikas — galbūt ištisus trejus metus — tiesa Kalahenui vis labiau aiškėjo, įgydama ryškesnius ir konkretesnius bruožus, tarytum reguliuojant nesukoncentruotą paveikslėlį — iki tolei, kol kiekviena linija tampa ryški ir aiški. Kalahenas kamavosi prie Sudėtingo Uždavinio. Čionykščiai dvasininkai turėjo savus: rasinė diskriminacija, moterį} (ir netgi „gėjų“) išlaisvinimas, skurdas, beprotybė, beteisiškumas. Nuo viso šito jam darėsi nejauku. Gerai jautėsi tiktai tarp tų socialinėmis problemomis susirūpinusių dvasininkų, kurie aktyviai pasisakydavo prieš karą Vietname. Dabar, kai šis rūpestis prarado aktualumą, jie susėsdavo apšnekėti įvairius maršus ir ralius taip, kaip pagyvenusios sutuoktinių poros prisimena savo medaus mėnesį arba pirmąją išvyką traukiniu. Bet Kalahenas nebuvo nei naujos, nei senos formacijos dvasininkas: jis suvokė, kad jam skirtas vaidmuo tokio tradicijų pasekėjo, kuris daugiau negali pasitikėti netgi savaisiais pamatiniais postulatais. Jis norėjo vadovauti divizijai armijoje — kieno? Viešpaties? Dorybingumo? Gėrio? (nuo įvardijimo esmė nesikeitė) — ir išeiti į mūšį su BLOGIU. Jis troško veiksmų ir kovinių pozicijų. Kad pamirštų drebėjimą šaltyje prie supermarketo, dalijant atsišaukimus „Boikotas salotoms“ arba „Paskelbkime vynuogių streiką!“. Jis geidė išvysti BLOGĮ su atidengta melo ir gudrybės drobule, idant aiškiai atskirtų visus jo bruožus. Jis norėjo kautis su BLOGIU vienas prieš vieną kaip Mohamedas Ali su Džo Frezeriu, kaip Bostono „Celtic“ su Niujorko „Knicks“, Jokūbas su Angelu. Kalahenas geidavo, kad ši kova būtų švari, be jokios politinės priemaišos, kuri tarytumei išsigimęs Siamo dvynys užsikardavo ant kiekvieno socialinio klausimo kupros. Jis troško viso šito nuo pat ano laiko, kai panoro tapti Viešpaties tarnu, o kvietimą tokiai savo paskirčiai išgirdo bene keturiolikos metų amžiaus, kai jį uždegė Šventojo Stepono, pirmojo krikščioniško kankinio, užmušto akmenimis ir savo mirties akimirką paregėjusio Kristų, istorija. Palyginti su kovos ir galbūt pasiaukojimo tarnaujant Viešpačiui patrauklumu, dangiškojo gyvenimo patrauklumas atrodė ganėtinai miglotas.