Stephen King - Zalės Valda

— Man šovė į galvą kitkas, — tarė Metas. — Galbūt sudarome trise komisiją, nuvykstam aukštyn, prie Marsteno namo, ir prisistatom naujajam šeimininkui. Suprantama, miestelio vardu.

— Tik, žinoma, — patikslino Benas, — viso labo iš įprasto mandagumo, tiesa?

— Kaimas ateina papasakoti apie save naujam bendrijos nariui, — pritarė Metas.

— Šiandien pakalbėsiu su Suzana. Manau, ji pritars.

— Gerai.

Miršo „Sitroenas“ murkdamas pajudėjo šalin, Metas pamojavo. Atsakydamas Benas pyptelėjo, ir netrukus užpakaliniai automobilio žibintai pranyko už kalvos. Variklio garsas išblėso, bet Metas dar gerą minutėlę stovėjo ant priebučio, susikišęs rankas į švarko kišenes, nukreipęs žvilgsnį į namą ant kalvos.

3

Ketvirtadienio vakarą repeticijos nebuvo, ir apie devintą Metas užsuko pas Delą perleisti dvi ar tris stiklinaites alaus. Jeigu velnio neštas ir pamestas Džimis Kodis nebūtų jam nuo nemigos išrašęs šios priemonės, Metas patsai tą padarytų.

Tais vakarais, kai negrojo muzikantai, pas Delą praktiškai buvo tuščia. Metas pamatė tik tris pažįstamus: Landūną Kreigą, lėtai tuštinantį kamputyje bokalą alaus, Floidą Tibitsą su griausmo debesimis ant kaktos (šią savaitę jis tris kartus kalbėjosi su Suzana, dusyk — telefonu ir kartą akis į akį Nortonų svetainėje, tačiau nesėkmingai) ir Maiką Rajersoną, sėdintį prie sienos vienoje iš tolimųjų kabinų.

Metas prisiartino prie baro, kur Delas Markis šluostinėjo stiklines ir per nešiojamą televizorių žiūrėjo „Aironsaidą“.

— Sveikas, Metai. Kaip reikalai?

— Puikiai. Ramus vakaras.

Delas gūžtelėjo pečiais.

— Taip. Geitso kintetryje suka porą filmų su motociklais. Su jais negaliu rungtis. Stiklinaitę ar bokalą?

— Duok bokalą.

Delas pripildė bokalą, nupūtė putą ir įpylė dar kelis colius. Metas atsiskaitė ir sekundėlę paabejojęs patraukė Maiko kabinos link. Maikas, kaip ir didesnioji Valdos jaunimo dalis, mokėsi vienoje iš klasių, kurioje Metas dėstė anglų kalbą. Be to, Metui jis patiko: būdamas vidutinių gabumų, vaikinas pasiekdavo daug aukštesnį nei vidutinis, lygį, kadangi plušo iki devinto prakaito, daug sykių klausinėdamas, ko nesuprato, kol pagaliau perprasdavo esmę. Ir dar jis gebėjo juokauti, turėjo švarų humoro jausmą ir išdidžią laikyseną — dėl to buvo klasės numylėtinis.

— Sveikas, Maikai, — pasisveikino Metas. — Galima prie tavęs prisėsti?

Maikas Rajersonas pakėlė akis, ir Metas pajuto — tarsi būtų prisilietęs laido su elektros srove. Pirmiausiai pamanė: narkotikai Stiprūs narkotikai.

— Žinoma, misteri Berkai. Sėskit, — apatiškas balsas, oda baisios, nesveikai baltos spalvos, po akimis — gilūs tamsūs šešėliai. Pačios akys atrodė nenormaliai didelės ir karščiuojančios. Kavinės prietemoje Maiko ranka po stalu judėjo lėtai, kaip kokio vaiduoklio. Priešais jį stovėjo nepaliestas alaus stiklas.

— Kaip gyvenimas, Maikai? — tramdydamas rankų virpulį, Metas prisipylė savo bokalą. Paties Meto gyvenimas visuomet priminė grafiką su pakilimų ir nusileidimų moduliacijomis (o ir tie paskutinieji trylika metų po mokytojo motinos mirties buvo prieškalnėje), ir jo tiesų, lygų tekėjimą mažai kas keitė. Pavyzdžiui, tai, kaip apgailėtinai baigdavo savo dienas kuris nors iš jo mokinių. Bilas Roikas užsimušė su malūnsparniu Vietname, kai buvo telikę du mėnesiai iki kovos veiksmų nutraukimo. Salę Grir (vieną iš pačių nuostabiausių ir gyviausių Meto mokinių) į aną pasaulį pasiuntė girtas draugužis, kai mergina pasakė, jog ketina nutraukti su juo ryšius. Gėris Koulmenas apako, nusilpus kažkokiam paslaptingam regos nervui. Badžio Meiberio brolis Dugas (vienintelis geras vaikinukas visame puspročių klane) nuskendo „Senojo sodo“ pliaže... o kur dar narkotikai — mažytė mirtis. Ne visi įpuolusieji į Letos vandenis manė esant reikalinga juose maudytis, tačiau netrūko ir tokių, kurie kliedesius pavertė savo duona kasdienine.

— Gyvenimas? — lėtai pratarė Maikas. — Nežinau, misteri Berkai. Nepasakyčiau, kad labai.

— Kokion bjaurybėn įklimpai, Maikai? — atsargiai paklausė Metas.

Maikas pasižiūrėjo į jį nieko nesuprasdamas.

— Į kokius narkotikus, — patikslino Metas. — Morfijų? Opijų? Kokainą? Ar šituos...

— Narkotikai čia niekuo dėti, — atsakė Maikas. — Man atrodo, susirgau.

— Teisybę sakai?

— Gyvenime nesu sėdęs ant narkotikų, — pralemeno Maikas, ir tai, regis, pareikalavo iš jo siaubingų pastangų. — Tik žolelių parūkydavau... Bet štai jau keturi mėnesiai kaip jų nemėginau. Sergu... Susirgau, man atrodo, pirmadienį. Suprantat, sekmadienį vakare užmigau Harmonihile ir prabudau tik pirmadienio rytą, — jis lėtai pakratė galvą. — Jaučiausi šlykščiai. Ir nuo to laiko su kiekviena diena darosi vis blogiau, — jis atsiduso, ir Metui pasirodė, kad Maiko krūtinė suvirpėjo nuo švokščiančio kvėptelėjimo kaip negyvas lapelis ant lapkričio klevo.

Metas susirūpinęs pasislinko pirmyn.

— Tai atsitiko po Denio Gliko laidotuvių?

— Aha, — Maikas vėl pažvelgė į jį. — Kai visi išsiskirstė po namus, aš sugrįžau baigti darbą, bet tas šiknius... prašau atleisti, misteri Berkai... tas Rojalas Snou taip ir nepasirodė. Laukiau jo ilgai, ir štai tuomet, ko gero, pradėjau sirgti, kadangi nuo visko, kas buvo paskui... velnias, skauda galvą. Sunku galvoti.

— O ką prisimeni, Maikai?

— Ką prisimenu? — Maikas įsmeigė akis į auksinę alaus stiklo gelmę, stebėdamas burbuliukus, kaip šie atsiskiria nuo sienelių ir kyla paviršiun išleisti juose susikaupusias dujas. — Prisimenu giedojimą, — pagaliau ištarė. — Malonesnio giedojimo nesu girdėjęs. Ir toks jausmas, tarytum... tarytum skęstum. Bet malonus. Tiktai akys. Akys.

Sukryžiavęs rankas, jis apglėbė savo pečius ir sudrebėjo.

— Kieno akys? — paklausė Metas, pasilenkdamas dar arčiau.

— Raudonos. Klaikios akys.

— Kieno?

— Neprisimenu. Nebuvo jokių akių. Visa tai man prisisapnavo, — Metas tarytum regėjo, kaip Maikas stumia šalin savo prisiminimus. — Daugiau iš sekmadienio vakaro nieko neatsimenu. Pirmadienio rytą prabudau ant žemės ir pradžioje nė pasikelti nepajėgiau — toks jaučiausi pavargęs. Bet galų gale pakilau. Patekėjo saulė, aš pabūgau, kad galiu perkaisti, ir nukiūtinau miškan, prie upelio. Vėl pasijutau nusiplūkęs. Klaikiai nusiplūkęs. Todėl vėl priguliau. Ir išmiegojau... na, iki ketvirtos ar penktos valandos, — jis tyliai, šnarančiai nusijuokė. — O kai prabudau, buvau visas apibiręs lapais. Tiesa, jaučiausi kiek geriau. Pakilau ir grįžau prie savo mašinos, — Maikas lėtai persibraukė delnu veidą. — Ko gero, darbą prie Glikų mažylio sekmadienio vakarą užbaigiau. Keista, bet šito nė neprisimenu.

— Užbaigei?

— Na, buvo Rojalas atėjęs, ar ne, bet kapas pasirodė užverstas. Užklota velėna ir taip toliau. Atlikta gerai. Bet kaip šitai padariau, neprisimenu. Tikriausiai man iš tiesų buvo prastai.

— O kur buvai pirmadienio vakarą?

— Savo namuose, kurgi daugiau.

— O kaip jauteisi antradienio rytą?

— Antradienio rytą aš apskritai nepabudau. Pramiegojau ištisą dieną. Atsipeikėjau tik vakare.

— Ir kaip jauteisi?

— Siaubingai. Kojos buvo kaip guminės. Mėginau nueiti vandens atsigert, bet vos neparvirtau. Virtuvėn teko trepenti pasiramstant į baldus. Jaučiausi silpnas kaip kačiukas, — Maikas paniuro. — Vakarienei atsidariau skardinę troškintos mėsos — žinote, tą šlamštą „Dinti Mur“ — tačiau suvalgyti neįstengiau. Pasižiūriu — ir varo lauk. Kaip smarkiai pagiringam į maistą žiūrėti.