Stephen King - Zalės Valda

— Taip nieko ir nevalgei?

— Stengiausi, bet viską išvėmiau. Po to pasijutau kiek geriau. Išėjau iš namų, šiek tiek pavaikštinėjau. Paskui patraukiau miegoti, — Maiko pirštai vedžiojo per apvalius alaus bokalo pėdsakus ant stalo. — Tik iš pradžių man buvo labai baisu. Na, kaip koks vaikigalis bijo Elamagusalumo. Aš apsukau namą ir įsitikinau, kad uždaryti visi langai. Kai nuėjau miegoti, visur palikau įjungtas šviesas.

— O vakar ryte?

— Hm-m? Ne... vakar atsibudau tik devintą vakaro, — vėl toks pats tylus trumpas juokas. — Prisimenu, dar pagalvojau: jeigu ir toliau šitaip tęsis, pramiegosiu viską pasaulyje. Ir kad šitaip būna numirus.

Metas rūškanai stebeilijo į jį. Floidas Tibitsas pakilo, įkišo į automatą dvidešimt penkių centų monetą ir ėmė stuksenti į muzikos taktą.

— Ir dar vienas keistas dalykas, — tarė Maikas. — Kai atsikėliau, langas miegamajame pasirodė atviras. Ko gero, pats jį atidariau. Sapnavau... kad už lango kažkas buvo ir aš pakilau... pakilau jį įsileisti. Na, tarsi eitum įsileisti seną draugą, kuris sušalo... arba yra išalkęs.

— Kas gi tai buvo?

— Tai buvo vien sapnas, misteri Berkai.

— Bet ką sapnavai?

— Nežinau. Ketinau užkąsti, bet vos apie tai pamaniau — bematant sukilo viduriai.

— Tad ką darei?

— Žiūrėjau televizorių, kol nesibaigė Džono Karsono laida. Jaučiausi kur kas geriau. O paskui nuėjau miegoti.

— Langus uždarei.

— Ne.

— Ir išmiegojai visą dieną?

— Pabudau per patį saulėlydį.

— Silpnumą jautei?

— Be abejo, — Maikas persibraukė per veidą ranka. — Man taip bloga! — riktelėjo lūžtančiu balsu. — Tai paprasčiausiai kažin kas panašaus į gripą, tiesa, misteri Berkai? Iš tiesų esu sveikas, ar ne?

— Nežinau, — atsakė Metas.

— Tikėjausi atsigauti keliais bokalais alaus, bet gerti irgi negaliu. Truktelėjau gurkšnelį, ir jis man atsistojo skersai gerklės, garbės žodis... kaip kamštis. Praėjusi savaitė... ji atrodo kaip baisus sapnas. Ir man baisu. Labai baisu, — jis prispaudė suliesėjusias rankas prie veido, ir Metas suprato, kad Maikas verkia.

— Maikai?

Atsakymo nesulaukė.

— Maikai, — Metas atsargiai atitraukė Maiko delnus nuo veido. — Norėčiau, kad šį vakarą važiuotum pas mane į namus. Norėčiau, kad pernakvotum mano svečių kambaryje. Važiuosi?

— Gerai. Man vis tiek, — Maikas letargiškai lėtai nusišluostė rankove akis.

— Ir dar norėčiau, kad rytoj nuvyktum su manimi pasirodyti daktarui Kodžiui.

— Gerai.

— Na, eime.

Metas pamanė, ar nevertėtų paskambinti Benui Mirsui, bet neskambino.

4

Kai Metas pasibeldė, Maikas Rajersonas tarė: „Įeikite“.

Metas įžengė su pižama.

— Ji bus didoka...

— Nereikia, misteri Berkai. Aš miegu su glaudėmis.

Dabar Maikas stovėjo nusirengęs, ir Metas pastebėjo, koks baisiai išblyškęs jo kūnas. Kaulai kyšojo kaip lenktos šukos.

— Pasuk galvą, Maikai. Štai čia.

Maikas paklusniai ją pakreipė.

— Maikai, iš kur pas tave šios žymės?

Maikas pasičiupinėjo kaklą žemiau žandikaulio kampo.

— Nežinau.

Metas neramiai sujudėjo. Paskui priėjo prie lango. Skląstis buvo patikimai užšautas, ir vis dėlto, sveikam protui nepaklūstantis nerimas privertė rankas triukšmingai pakelti langą aukštyn ir vėl jį uždaryti. Stiklą sunkiai slėgė lauko tamsa.

— Jei naktį ko nors prireiks, šaukis manęs. Nesvarbu, ko. Net jeigu prisisapnuos blogas sapnas. Pašauksi, Maikai?

— Taip.

— Aš nejuokauju. Nesvarbu, ko. Mano durys — tiesiai koridoriaus gale.

— Gerai.

Metas sutriko, jausdamas, kad galėtų padaryti dar šį tą, paskui išėjo.

5

Metas visai negalėjo sumerkti akių, ir nuo skambučio Benui Mirsui dabar sulaikė tik tai, jog jis suprato: Evos pansione visi miega. Ten gyvena daug senių, o telefono skambutis vėlyvą naktį reiškia tik vieną dalyką: kažkas numirė.

Vartydamasis lovoje, Metas sekė, kaip švytinti žadintuvo rodyklė slenka nuo vienuoliktos trisdešimt iki pusiaunakčio. Namuose viešpatavo nenatūrali tyla — galbūt dėl to, kad Metas sąmoningai nusiteikė išgirsti mažiausią triukšmelį. Namas buvo senas, tvirtai suręstas, todėl seniai nebesmego ir negirgždėjo. Tylą trikdė tik laikrodžio tiksėjimas ir silpnas vėjūkštis už lango. Šiokiadienių naktimis automobiliai Tegart Strymo keliu nevažinėdavo.

Tai, apie ką tu galvoji, — beprotybė.

Bet žingsnis po žingsnio Metą mygė atgalios ir vertė patikėti. Žinoma, paskubom peržiūrėdamas Denio Gliko atvejį, Džimis Kodis, kaip išsilavinęs žmogus, pirmiausiai pamanė kaip tik apie tai. Jiedu iš šios prielaidos tik pasijuokė. Galbūt dabar Metui buvo atlyginama už aną juoką.

Įbrėžimai? Tai žymės, o ne įbrėžimai. Tai skylutės.

Žmonės išmokyti tuo netikėti, kad į Kolridžo „Kristabel“ arba Bremo Stoukerio piktas pasakas panašūs nutikimai — ne kas kita, kaip tik iškrypusi fantazija. Suprantama, pabaisos egzistuoja: tai tie, kurių pirštai priglausti prie atominių raketų paleidimo mygtukų šešiose valstybėse, oro piratai, tie, kurie užsiima masiniu žmonių naikinimu arba tokie, kurie prievartauja ir žudo vaikus. Bet šitokių dalykų... ne. Mums geriau žinoti. Velnio atžyma ant moters krūtinės — viso labo tik apgamas, prisikėlęs numirėlis, su įkapėmis stovintis prie žmonos durų, — tik kenčiąs lokomocinę ataksiją, o vaikų miegamojo kampe niurnantis ir besivaipantis baubas — tėra kalnas paklodžių. Kažkoks dvasią turintis asmuo paskelbė, kad netgi Viešpats, šis garbusis baltas burtininkas, yra miręs.

Maikas liko beveik be kraujo.

Iš koridoriaus nesklido joks garsas. Metas pamanė: miega kaip užmuštas. O kodėl gi negalėtų? Juk jis pasikvietė Maiką tik todėl, kad vaikinas kaip reikiant išsimiegotų ir jam netrukdytų... baisūs sapnai? Metas išlipo iš lovos, užžiebė šviesą ir prisiartino prie lango.

Iš šios vietos kaip tik matėsi Marsteno namo stogo žirgelis, padengtas mėnesienos šarma.

Aš bijau.

Tačiau reikalai buvo kur kas blogesni: Metas jautėsi persigandęs mirtinai. Jis mintyse perkratė visas priemones nuo negalavimo, apie kurį neįmanoma užsiminti balsu: česnakas, šventasis vanduo ir ostija, kryžius su nukryžiuotuoju, rožės, tekantis vanduo. Namuose nebuvo nieko šventinto. Nors Metas — metodistas, bažnyčion nėjo ir sielos gilumoje buvo įsitikinęs, kad Džonas Groginsas — didžiausias asilas Vakarų pasaulyje.

Vienintelis kulto objektas namuose buvo...

Nebyliame name tyliai, bet aiškiai nuskambėjo žodžiai, kuriuos ištarė Maiko Rajersono mirtinai apsnūdęs balsas.

— Taip. Įeik.

Metui užėmė kvapą, paskui išsiveržė lauk begarsio klyksmo atodūsis. Jis pajuto baimės kvaitulį. Pilvas pasidarė tarsi švininis. Genitalijos susitraukė. Kas, pasakykit dėl Dievo meilės, buvo pakviestas įeiti į jo namus?

Pasigirdo, kaip svečių kambaryje atsargiai atitraukia lango skląstelį. Paskui langą pastūmė aukštyn, cyptelėjo besitrinantis medis.

Galima buvo nulipti žemyn. Nubėgti į valgomąjį ir paimti nuo staliuko Bibliją. Bėgte grįžti viršun, trūktelėjimu atlapoti svečių kambario duris, aukštai iškelti Bibliją:“ Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, įsakau — pranyk...

Bet kas buvo kambaryje?

Jei naktį ko nors prireiks, šaukis manęs.

Bet aš negaliu, Maikai. Aš senas žmogus. Man baisu.