Stephen King - Zalės Valda

Pirmą kartą, jiems nusileidus į apačią, Metas parodė savo jaudinimąsi.

— Benai, aš gi jums pasakojau, ką jis pasakė! Mačiau žymes ant jo kaklo! Ir girdėjau, kaip jis kažką kvietė į mano namus! O paskui išgirdau... Viešpatie, aš išgirdau juoką! — Meto žvilgsnis vėl pasidarė keistai beprasmiškas.

— Na gerai, — tarė Benas. Jis pakilo ir nuėjo prie lango, stengdamasis tvarkingiau surikiuoti mintis. Mąstyti ne itin sekėsi. Kaip jis ir sakė Suzanai, padėtis, ko gero, pasidarė nebevaldoma.

Jis žvelgė Marsteno namo pusėn.

— Metai, jūs suprantate, kas atsitiks, jei bent žodeliu išsitarsite apie tai, ką prikalbėjote man?

Metas neatsakė.

— Pamatę jus gatvėje, žmonės už jūsų nugaros ims sukinėti pirštais prie smilkinio. Berniūkščiai puls ieškoti vaškinių Helouvino ilčių, kad galėtų iššokti prieš jus iš savo gyvatvorės šaukdami „Bū-ū!“. Kas nors sugalvos maždaug tokį eilėraštuką: „Negaliu ilgiau ištvert, tavo kraują einu gert!“ Aukštesniųjų klasių mokiniai jį pasigaus, ir eilėraštukas skambės įkandin jūsų mokyklos koridoriais. Kolegos ims dėbčioti keistais žvilgsniais. Galbūt pasitaikys anoniminių skambučių, kai žmonės prisistatys Deniu Gliku arba Maiku Rajersonu. Jie pavers jūsų gyvenimą košmaru. Ir per pusmetį išgyvendins jus iš miesto.

— Ne. Jie mane pažįsta.

Benas pasitraukė nuo lango.

— Pažįsta? Ką jie apie jus žino? Kad senas keistuolis vienišius gyvena Tegart Strymo kelyje. Patsai faktas, kad jūs nevedęs, gali paskatinti miestelį patikėti, jog esate nepilno proto. O kaip aš galėčiau jus palaikyti? Mačiau kūną — štai ir viskas. Net jeigu būčiau matęs ką nors daugiau, jie paprasčiausiai pasakytų: tai pašalinis. Galbūt net imtų vienas kitam pasakoti, esą mudu — porelė pederastų, ir iš to kyla visi mūsų keistumai.

Metas nenuleido nuo jo akių, kuriose lėtai ėmė įsižiebti siaubas.

— Vienas žodelis, Metai, ir jo užteks, kad Zalės Valdoje taptumėte pasmerktu žmogumi.

— Jei taip, nieko nepadarysi.

— Ne. Jūs turite tam tikrą teoriją, kas nužudė Maiką Rajersoną. Manau, kad tą teoriją nesunku patvirtinti arba paneigti. O aš pats patekau velnias žino į kokią aklavietę. Negaliu patikėti, kad esate nepilno proto. Patikėti, kad Denis Glikas sugrįžo iš ano pasaulio ir savaitę gėrė Maiko Rajersono kraują, o paskui jį pribaigė, taip pat negaliu. Bet pamėginsiu šią idėją patikrinti. O jums reikės man pagelbėti.

— Kaip?

— Paskambinkit savo gydytojui — regis, jo pavardė Kodis? Paskui paskambinkit Parkinsui Džilespiui. Tegul visus reikalus įsuka mašina. Savo istoriją papasakosite taip, tarsi naktį nieko nebūtumėte girdėjęs. Jūs nuvažiavote pas Delą, prisėdote prie Maiko. Jis pasiguodė, kad nuo praėjusio sekmadienio jaučiasi nesveikas. Pakvietėte vaikiną pas save. Šiandien ryte, apie pusę keturių, užlipote pasižiūrėti, kaip jis jaučiasi, negalėjote prižadinti ir paskambinote man.

— Ir viskas?

— Taip. Kalbėdamas su Kodžiu, nė neužsiminkite, kad Maikas numirė.

— Ne, numirė...

— Viešpatie, iš kur jūs galite žinoti, ar taip, ar ne? — pratrūko Benas. — Jūs ieškojote pulso ir nesugebėjote jo rasti, aš mėginau pajusti kvėpavimą — ir neįstengiau. Jei man šautų į galvą, kad kas nors nuspręs tokiu pagrindu užkasti mane į kapą, aš, velniai griebtų, skuosčiau šalin kaip įkirptas. Ypač, jeigu atrodyčiau panašiai į jį.

— Tai jus jaudina ne mažiau už mane, ar ne?

— Taip, jaudina, — prisipažino Benas. — Jis, po galais, panašus į vaškinę figūrą.

— Na gerai, — tarė Metas. — Kalbate protingai... kiek tai įmanoma panašiomis aplinkybėmis. Galų gale aš tikriausiai prišnekėjau daug nesąmonių.

Benas jau ketino prieštarauti, bet Metas mostelėjo ranka.

— Na, padarykim prielaidą... tik prielaidą... kad mano pirmasis įtarimas teisingas. Uždėjęs ranką ant širdies, pasakykite, ar norėtumėte, kad egzistuotų bent pati mažiausia tokios rūšies galimybė? Galimybė, kad Maikas... sugrįžtų?

— Jau sakiau, kad šią teoriją gana nesunku ir patvirtinti, ir paneigti. Be to, mane jaudina visai kas kita.

— Kas gi?

— Minutėlę. Pradėkim iš pradžių. Ir įrodymas, ir paneigimas neturėtų būti kuo nors daugiau nei logikos pratimu — galimybių atmetimu. Pirmoji galimybė: Maikas numirė nuo ligos, kurią sukėlė virusas arba kas nors panašaus. Kaip šitai patvirtinti arba atmesti?

Metas trūktelėjo pečiais.

— Ko gero, medicininiais tyrimais.

— Visiškai teisingai. Tokiu pat būdu mes patvirtiname arba atmetame tai, kad šis reikalas nešvarus. Jeigu Maiką kažkas nunuodijo arba privertė praryti gabalėlį viela įdaryto saldainio.

— Ir anksčiau pasitaikydavo, kad žmogžudysčių neišaiškindavo.

— Be abejo. Bet aš dedu viltis į medicinos ekspertizę.

— O jeigu ekspertas prieis išvados „dėl neaiškių aplinkybių“?

— Tuomet, — lėtai pratarė Benas, — po laidotuvių galėsim nueiti prie kapo ir įsitikinti, ar neatgis ir šis. Jeigu atgis, — kuo aš nesu tikras, — mudu suprasime, kas ir kodėl. O jeigu ne, paaiškės tai, kas mane neramina.

— Mano beprotystės faktas, — pratarė Metas. — Benai, prisiekiu motinos vardu, žymės ant kaklo buvo, girdėjau, kaip atidarinėjo langą, ir...

— Aš jumis tikiu, — ramiai tarė Benas.

Metas užsikirto. Veidas priminė žmogų, kuris susikaupė prieš katastrofą, bet ji taip ir neįvyko.

— Tikrai? — paklausė nepasitikėdamas.

— Kitaip sakant, aš atsisakau tikėti, kad jūs praradote protą arba regėjote haliucinaciją. Aš pats kartą išgyvenau... tai buvo susiję su namu ant kalvos... — ji verčia mane visa siela užjausti žmones, kurių pasakojimai racionalaus žinojimo šviesoje atrodo absoliučiai beprotiški. Kada nors jums apie tai papasakosiu.

— Kodėl ne dabar?

— Nėra laiko. Jums reikia skambinti. Beje, dar vienas klausimas. Apmąstykite jį rimtai. Jūs turite priešų?

— Nė vieno, kuris galėtų ryžtis tokiam dalykui.

— Galbūt buvęs mokinys, širdyje ilgai nešiojęs skriaudą?

Metas, tiksliai žinodamas, kiek gali nulemti savo mokinių gyvenimus, mandagiai nusijuokė.

— Gerai, — tarė Benas. — Patikėsiu jūsų žodžiu. — Jis pakratė galvą. — Nepatinka man visa tai. Pradžioje tas šuo ant kapinių vartų. Paskui dingsta Ralfas Glikas, miršta jo brolis, miršta Maikas Rajersonas. Galbūt visa tai kaip nors susiję. Bet visa tai... nepatinka.

— Geriau paskambinsiu Kodžiui į namus, — pakildamas tarė Metas. — Parkinsas irgi bus namuose.

— Į mokyklą taip pat paskambinkite ir praneškite, kad susirgot.

— Iš tiesų, — Metas nusijuokė nevaržomu juoku. — Pirmoji dėl ligos praleista diena per trejus metus. Tikrai rimta priežastis.

Jis nuėjo į svetainę ir ėmė skambinti, po kiekvieno surinkto telefono numerio ilgokai palaukdamas, kad skambučiai pažadintų miegančiuosius. Matyt, Kodžio žmona nukreipė jį į Kamberlendo ligoninės priimamąjį, kadangi jam teko surinkti kitą numerį, paprašyti Kodžio ir po trumpos pauzės išdėstyti savo istoriją. Padėjęs ragelį, jis šūktelėjo virtuvėn.

— Džimis atvyks po valandos.

— Gerai, — atsiliepė Benas. — Lipu į viršų.

— Tik nieko nelieskite.

— Neliesiu.

Nusigavęs iki antrojo aukšto aikštelės, jis išgirdo, kaip Metas atsakinėja telefonu į Parkinso Džilespio klausimus, bet nužingsniavo koridoriumi, ir žodžiai už nugaros pavirto neaiškiais garsais. Jis įsistebeilijo į svečių kambario duris, ir vėl apėmė siaubas — pusiau išsigalvotas, pusiau iškilęs iš atminties. Mintyse Benas regėjo, kaip žingteli į priekį, pastumia duris. Jos atsilapoja. Kambarys atrodo daug didesnis negu yra iš tiesų, tarsi į jį žiūrėtų vaikas. Kūnas guli taip pat, kaip jie paliko — kairioji ranka nukarusi ant žemės, skruostas prispaustas prie užvalkalo, ant kurio dar matosi raukšlės nuo gulėjimo spintoje. Staiga atsimerkia akys. Jos kupinos buko gyvuliško triumfo. Girgždėdamos užsiveria durys. Kairė ranka pakyla — sulenkti pirštai atkištais nagais, lūpose — gudri lapės šypsenėlė, rodanti stebėtinai padidėjusius iltinius dantis...