Stephen King - Zalės Valda

7

Pusę dešimtos viskas buvo baigta.

Atvažiavo Karlo Formeno katafalkas, paėmė Maiko Rajersono kūną, ir drauge su jais palikęs namus mirties faktas tapo viso miestelio savastimi. Džimis Kodis sugrįžo darban, Norbertas su fotografu išvyko į Portlendą pokalbiui su apskrities medicinos ekspertu. Parkinsas Džilespis kurį laiką pastovėjo priebutyje, akimis sekdamas aukštyn keliu lėtai riedantį katafalką. Lūpose rūko cigaretė.

— Kiek kartų Maikas sėsdavosi vietoje Formeno už vairo, ir kas galėjo susapnuoti ar nujausti, kad taip greitai teks keliauti kėbule... — jis grįžtelėjo į Beną. — Dar neišvykstate iš Valdos, ar ne? Jeigu neprieštarausite, aš norėčiau, kad duotumėt parodymus teismo tardytojui.

— Ne, neišvykstu.

Konsteblis permetė jį pablukusių melsvų akių žvilgsniu.

— Aš jus tikrinau FTB ir Meino policijos valdyboje. Jūs švarus.

— Malonu girdėti, — santūriai atsakė Benas.

— Kiek žinau, jūs rėžiate sparną apie Bilo Nortono dukterį.

— Kaltas, — atsakė Benas.

— Ji miela, — be šypsenos tarė Parkinsas. Katafalkas pranyko iš akiračio, netgi variklio garsas pavirto į tylų blėstantį zyzimą. — Manau, kad Floidą Tibitsą dabar jinai mato retai.

— Parkai, ar neturi jokio darbo prie popierių? — delikačiai paskubino jį Metas.

Parkinsas atsiduso ir numetė nuorūką.

— O kaipgi. Du egzemplioriai, trys egzemplioriai, neplėšyti-sąvaržėlių-neliesti. Per pastarąsias dvi savaites rūpesčių dėl šio darbo daugiau nei dėl kalės su erkėmis. Galbūt tas senas griozdas, Marsteno namas, užkeiktas.

Benas su Metu išlaikė neperregimas veido išraiškas.

— Na, iki, — konsteblis truktelėjo aukštyn kelnes ir pasuko mašinos link. Atidaręs dureles, jis atsigręžė. — Judu kažką nuo manęs slepiate, ar ne?

— Parkinsai, — atsiliepė Metas, — ką čia slėpti? Jis mirė.

Dar minutėlę Parkinsas nenuleido nuo jų savo išblukusių akių, kurios aštriai ir veriančiai blyksčiojo iš po riestų antakių, paskui atsiduso.

— Reikia manyti, — sutiko. — Bet labai keista, velniai mane griebtų. Šuva. Glikų berniukas. Paskui antras Glikų vaikėzas. Dabar štai Maikas. Tokiam sumautam miesteliui kaip mūsiškis — visų metų planas. Mano senelė sakydavo, kad Dievas mėgsta trejybę, o ne ketvertą.

Jis įsėdo mašinon, užvedė variklį ir atbulas išriedėjo iš įvažiuojamojo kelio.

Po minutėlės atsisveikinimui sugaudusi mašina pranyko už kalvos.

Metas trūkčiojančiai atsikvėpė.

— Viskas.

— Taip, — tarė Benas. — Aš išsikvėpiau. O kaip jūs?

— Irgi, tik jaučiuosi... keistai. Žinote, kokia reikšme vaikinai vartoja šį žodį?

— Taip.

— Jie turi dar vieną posakį: laužo. Aš tarsi išnyru po geros LSD arba mefetamino dozės, kai netgi normali būsena atrodo nenormaliai, — jam prireikė nemažai pastangų, kad persibrauktų ranka veidą. — Dieve mano, jūs turėtumėt manyti, kad esu trenktas. Dienos šviesoje visa tai skamba kaip dvasiškai nesveiko žmogaus kliedesys, argi ne taip?

— Ir taip, ir ne, — atsakė Benas. Jis vangiai uždėjo plaštaką ant Meto peties. — Suprantate, Džilespis teisus. Kažkas vyksta. Ir aš vis labiau linkstu manyti, kad visa tai susiję su Marsteno namu. Gyvenvietėje be manęs tik du nauji gyventojai — tiedu ant kalvos. Ir žinau, kad nieko nepadariau. Ar savo kelionės viršun neatšaukėme? Kaimo pasiuntinių vizitas neatidėtas?

— Jeigu tik norite.

— Noriu. Eikit pamiegoti. O aš susisieksiu su Suzana, ir vakare mudu užsuksime.

— Gerai, — Metas patylėjo. — Yra dar vienas dalykas. Jis kamuoja mane nuo to laiko, kai užsiminėte apie skrodimus.

— Koks gi?

— Juokas, kurį išgirdau, arba maniau, kad girdžiu... Juokėsi berniukas. Juokas buvo baisus, bedvasis ir vis dėlto vaikiškas. Kai persakiau Maiko pasakojimą, ar nepagalvojote apie Denį Gliką?

— Taip, žinoma.

— O ar esate girdėjęs apie balzamavimo procedūrą?

— Labai mažai. Iš lavono išsiurbiamas kraujas, kuris pakeičiamas kažkokiu skysčiu. Vienu metu buvo naudojamas formaldehidas, bet esu tikras, kad dabar egzistuoja tobulesnės metodikos. Be to, iš lavono išimami viduriai ir kiti organai.

— Įdomu, ar visa tai padarė su Deniu? — žvelgdamas į jį, paklausė Metas.

— Ar Karlą Formeną pažįstate pakankamai gerai, kad galėtumėte jam pateikti tokį konfidencialų klausimą?

— Taip, manau, jog galima sugalvoti, kaip tai padaryti.

— Tuomet bet kokiu būdu sužinokite.

— Sužinosiu.

Jie dar minutėlę stebėjo vienas kitą, ir žvilgsniai, kuriais jiedu apsimainė, atrodė draugiški, tačiau sunkiai apibrėžiami: iš Meto pusės — jaudinantis blaiviai mąstančio žmogaus, kurį privertė iracionaliai kalbėti, atkaklumas, o iš Beno — kažkas panašaus į nerimastingą baimę, susidūrus su jėgomis, kurių neįmanoma perprasti ir iki galo suvokti.

8

Kai Benas įėjo, Eva lygino skalbinius ir žiūrėjo laidą „Surink numerį — laimėk dolerį“. Bankas jau išaugo iki keturiasdešimt penkių dolerių, ir laidos vedėjas traukė telefono numerius iš stiklinio būgno.

— Jau girdėjau, — tarė ji, kai Benas atsidarė šaldytuvą išsiimti „Kokakolos“. — Siaubinga. Vargšas Maikas.

— Visai prastai, — Benas įkišo ranką į vidinę švarko kišenę ir ištraukė kryžių su plona grandinėle.

— Jie žino, kas...

— Kol kas ne, — atsakė Benas. — Misis Miler, aš labai pavargau. Ko gero, nusnūsiu.

— Žinoma, kad jums reiktų pamiegoti. Nors vasara baigėsi, jūsų kambaryje viršuje vidurdieny vis tiek karšta. Jeigu norite, įsikurkite kuriame nors pirmojo aukšto kambaryje. Patalynė švari.

— Viskas gerai. Aną kambarį pažįstu kaip savo penkis pirštus.

— Jūsų teisybė, žmogus prie savo vietos pripranta, — išsiblaškiusi atsiliepė Eva. — Būkit toks malonus ir pasakykit, kodėl gi misteriui Berkui prireikė Ralfo kryželio?

Sekundėlę sutrikęs, Benas stabtelėjo.

— Tikriausiai jis nusprendė, kad Maikas Rajersonas — katalikas.

Eva patiesė ant lyginimo lentos eilinius marškinius.

— Kam geriau žinoti, jei ne jam. Galų gale Maikas pas jį mokėsi. Visa jų šeima — vieni liuteronai.

Į tai nebuvo atsakyta. Benas pakilo viršun, nusimetė drabužius, atsigulė į lovą ir labai greitai nugrimzdo į besapnį miegą.

9

Pabudo jis penkiolika minučių po ketvirtos. Kūną dengė prakaito karoliukai, o antklodė nučiuožė ant grindų. Nepaisant to, Benas jautėsi daug žvaliau, galva buvo šviesi. Šiandieninio ankstyvo rytmečio įvykiai atrodė migloti ir nutolę, o Meto Berko fantazijos prarado savo įtaigą. Šį vakarą Benui tereikėjo padaryti vieną dalyką: atstatyti mokytojui dvasinę pusiausvyrą, kad tasai pamirštų savo fantazijas, jeigu, žinoma, sugebės.

10

Jis nusprendė paskambinti Suzanai iš Spenserio ir čia pat su ja susitikti. Galima bus nueiti į parką, kur jis nuo pradžios iki galo viską jai papasakos. Pakeliui pas Metą bus galima sužinoti jos nuomonę, o Meto namuose Suzana išklausys mokytojo versiją ir galės galutinai apsispręsti. Vėliau — į Marsteno namą. Nuo minties kažkur viduje trumpam prasiveržė baimė.

Paskendęs mintyse, Benas pastebėjo savo mašinoje sėdintį žmogų tik tuomet, kai atsidarė durelės ir laukan išsirito aukšta figūra. Akimirką Benas buvo pernelyg priblokštas, kad protas duotų nurodymą kūnui — į atgijusią daržo kaliausę panašus siluetas taip sukrėtė, jog nesuveikė sąmonė. Įkypus saulės spinduliai staigiai ir negailestingai išryškino smulkiausias šios figūros detales: žemai ant ausų užmaukšlintą seną minkšto fetro skrybėlę, tamsius veidrodinius akinius, apibrizgusį paltą pakelta apykakle, į storas gumines pirštines sukištas rankas.