Stephen King - Zalės Valda

— Ir iš manęs to paties lauki, mama? Vaikiško bliovimo? O gal paprasčiausiai įsimylėjai svajonę apie anūkus šviesiais plaukučiais? Ko gero, suteiksiu tau nemažai rūpesčių — niekuomet nesijausi atlikusi savo pareigą, kol nepamatysi manęs ištekėjusios už gero žmogaus, kurį galėtum laikyti po padu. Kol aš nesurimtėsiu gyvendama su vyru, kuris kuo skubiausiai padarytų mane nėščia ir paverstų matrona. Štai kur laimė, ar ne? Na, o kaip dėl mano norų?

— Suzana, tu pati nežinai, ko nori.

Motina šią frazę ištarė su tokiu įsitikinimu, kad Suzana akimirkai vos ja nepatikėjo. Jai prieš akis iškilo toks vaizdas: štai jodvi su motina stovi čia, tose pačiose pozose (motina prie supamosios kėdės, Suzana — prie durų), tik vieną su kita jas jungia žalia sruoga, nukarusi, atsipalaidavusi nuo begalinio siūlų tampymo. Paveikslėlis pakito: motina stovi pasidabinusi skrybėlaite, šauniai perrišta daugybe kaspinų, apsirengusi geltona suknele su išsiuvinėtu piešiniu, ir desperatiškai stengiasi sužvejoti milžinišką upėtakį. Truktelėti valą paskutinį sykį ir tėkštelėti žuvį į pintą krepšį. Bet kodėl? Kad pamintų po kojom? Kad suvalgytų?

— Ne mama. Aš tiksliai žinau, ko noriu. Beno Mirso.

Ji apsisuko ir nuėjo viršun.

Motina pribėgo prie laiptų įkandin jos ir spigiai suklykė:

— Tu negalėsi išsinuomoti kambario! Tu neturi pinigų!

— Turiu šimtą akredityve ir tris — banke, — šaltakraujiškai atsiliepė Suzana. — Be to, manau, galėsiu dirbti centre, pas Spenserį. Misteris Lebris jau keletą kartų man siūlė.

— Jam rūpi tiki viena: kaip dirstelėti tau po sijonu, — tarė misis Norton, tačiau visa oktava nuleisdama balsą. Išsisklaidė mažne visas pyktis, užleisdamas vietą lengvam išgąsčiui.

— Na ir tegu, — atšovė Suzana, — vaikščiosiu apsimovusi kelnaitėmis iki kelių.

— Vaikeli, nesikraustyk iš proto, — Ana palipo du laiptelius. — Aš tik noriu, kad tau būtų geriau...

— Be reikalo, mama. Atleisk, kad tau sudaviau. Pasielgiau siaubingai. Myliu tave, sakau tiesą. Bet iš čia išsikraustysiu. Smarkiai vėluodama. Juk turėtum tai suprasti.

— Pagalvok kaip reikiant, — dabar misis Norton žodžiuose aiškiai suskambo apgailestavimas ir išgąstis. — Vis tiek nemanau, kad elgiausi netaktiškai. Esu mačiusi tokių aktorių kaip tavasis Benas Mirsas. Viskas, kas jį domina, tai...

— Užteks. Gana.

Suzana pasisuko į motiną nugara.

Toji pakilo dar viena pakopa aukštyn ir riktelėjo dukrai pavymui:

— Floidas išėjo iš mūsų klaikios būsenos. Jis...

Bet Suzanos kambario durys užsidarė, nukirsdamos jos žodžius.

Suzana prigulė ant lovos (kurią ne taip seniai puošė minkšti žaisliukai bei pudelis su tranzistoriniu imtuvu pilve) ir tysojo, stebeilydama į sieną, stengdamasi apie nieką negalvoti. Ant sienos kabojo keletas Sieros Klab afišų, bet visai neseniai ją apsupo iš „Rolling Stone“, „Creem“, „Crawdaddy“ plakatų iškirpti Suzanos kumyrų portretai — Džimo Morisono ir Džono Lenono, Deivo van Ronko ir Čako Bėrio. Merginos sąmonėn įsibrovė praėjusių dienų šmėkla, panaši į blankią, prastai padarytą nuotrauką, kurios negatyvas buvo Suzanos mintys.

Ji tarsi regėte regėjo iš pigios makulatūros šūsnies kyšančius laikraščius: DAUG KUR BUVOJANTIS JAUNAS RAŠYTOJAS SU JAUNA ŽMONA TAMPA „VEIKIAUSIAI“ LEMTINGOS AUTOKATASTROFOS DALYVIAIS.

Toliau — atsargiai suformuluotos insinuacijos. Ir galbūt įvykio vietoje tenykščio reporterio padaryta fotografija, pernelyg kruvina vietiniam laikraščiui, bet labai patraukli tokioms kaip Meiblė. Visų blogiausia, kad abejonės sėkla vis dėlto buvo pasėta. Kvaila. Ką gi, tu manei, kad prieš atvykdamas jis gyveno po stikliniu gaubtu? Kad apsireiškė supakuotas į sterilų polietileninį krepšelį kaip stiklinė motelyje? Kvaila. Ir vis dėlto sėkla buvo pasėta.

Dėl to Suzana motinai jautė šį tą daugiau nei paauglišką apmaudą ir skriaudą — ji jautė kažin ką tamsesnio, artimo neapykantai.

Pabėgusi nuo šių minčių (ne visam laikui, tiesiog nuvijusi jas toliau nuo savęs), Suzana uždėjo delną sau ant veido ir nuplaukė į nejaukų snūdą, kurį netrukus sutrikdė telefono skambutis apačioje ir galutinai išvaikė motinos balsas:

— Suzana! Tave!

Ji nulipo žemyn, pastebėjo, kad laikrodžio minučių rodyklė pasislinkusi šiek tiek už pusės šeštos. Saulė švietė iš vakarų pusės. Misis Norton virtuvėje pradėjo ruošti vakarienę. Tėvas dar nebuvo grįžęs.

— Klausau?

— Suzana? — balsas pasirodė pažįstamas, bet kieno jis, išsyk prisiminti nepajėgė.

— Taip, su kuo kalbu?

— Eva Miler. Suzana, blogos naujienos.

— Kas nors atsitiko Benui? — atrodė, kad burnoje išdžiūvo visos seilės. Suzanos ranka pakilo prie krūtinės. Misis Norton su mentele rankoje stovėjo virtuvės tarpduryje ir stebėjo dukrą.

— Na, buvo muštynės. Po pietų pas mus apsireiškė Floidas Tibitsas...

— Floidas!

Nuo Suzanos tono misis Norton susiraukė.

— ...ir aš pasakiau, kad misteris Mirsas miega. Jis atsakė: gerai. Taip pat mandagiai, kaip visada, bet apsirengęs buvo siaubingai keistai. Aš paklausiau: tu nesusirgai? Jis vilkėjo seną paltą, kažkokią keistą skrybėlę, o rankas laikė susikišęs į kišenes. Kai misteris Mirsas atsikėlė, man nė galvon netoptelėjo pasakyti jam apie Floidą. Teko smarkiai pasijaudinti...

— Kas atsitiko? — Suzana beveik šaukė.

— Ką gi... Floidas jį primušė, — nelaimingu balsu pratarė Eva. — Tiesiog mano mašinų stovėjimo aikštelėje. Šeldonas Korsonas su Edu Kreigu išėjo ir nutempė jį šalin.

— Benas sveikas?

— Man regis, ne.

— Kas jam? — Suzana labai stipriai spaudė ragelį.

— Kai Floidas sudavė misteriui Mirsui paskutinį kartą, šis atsilošė nugara į tą savo užsienietišką mašinėlę ir trenkėsi galva. Karlas Formenas nuvežė jį į Kamberlendo ligoninės priėmimo skyrių, o misteris Mirsas buvo be sąmonės. Daugiau nieko nežinau. Jeigu jūs...

Suzana padėjo ragelį, nubėgo prie spintos ir nusitraukė nuo pakabos apsiaustą.

— Suzana, kas nutiko?

— Tavo mielas berniukas Floidas Tibitsas, — turbūt nė nesuvokdama, kad per skruostus ėmė tekėti ašaros, atrėžė Suzana, — paguldė Beną ligoninėn.

Ir nelaukdama atsakymo išlėkė.

2

Suzana pasiekė ligoninę pusę septynių. Ji sėdėjo ant nepatogios plastmasinės kėdės, įbedusi nieko neregintį žvilgsnį į „Geros šeimininkės“ egzempliorių. „Ir be manęs — nieko daugiau, — galvojo ji. — Štai kas siaubingiausia, velniai griebtų“. Ji jau visiškai apsisprendė paskambinti Metui Berkui, bet pamanė, kad grįžęs gydytojas jos neras, todėl liko sėdėti.

Priėmimo skyriaus laikrodžio minučių rodyklė slinko nuo vienos padalos prie kitos. Be dešimties minučių septintą išėjo gydytojas su šūsnimi popierių rankoje ir paklausė:

— Mis Norton?

— Taip. Su Benu viskas gerai?

— Kol kas į jūsų klausimą atsakyti neįmanoma, — daktaras pastebėjo Suzanos veide išgąstį ir pridūrė: — Regis, kad taip, bet jis išbus pas mus dvi — tris dienas. Įtrūkimas ties plaukų linija, daugybė sutrenkimų, sukrėtimas ir bala žino kokia mėlynė po akim.

— Galima pas jį?

— Tik ne šiandien. Jam suleidome migdomųjų.

— Minutėlei? Prašau. Vienai minutėlei?

Gydytojas atsiduso.

— Jeigu norite, galite žvilgtelėti. Greičiausiai jis miega. Jei pats neprabils, tylėkite.

Jis palydėjo Suzaną į trečiąjį aukštą, paskui vaistais prakvipusiu koridoriumi iki palatos jo gale. Antrojoje lovoje tysojo kažkoks vyriškis, kuris skaitė žurnalą ir į atėjusiuosius dirstelėjo tik tarp kitko.