Stephen King - Zalės Valda

— Suprantu, kaip beprotiškai tai turi skambėti, — kalbėjo Metas. — Net iš mano požiūrio taško. O juk aš girdėjau ir kaip pakilo langas, ir tą juoką, ir šiandien ryte regėjau šalia įvažiuojamojo kelio gulinčią langinę. Bet jeigu tai nors kiek nuramins jūsų baimę, turiu pasakyti, jog Benas į viską reagavo gana protingai. Nusprendė įrodymui arba paneigimui suteikti teorinę bazę ir pradėti nuo... — Metas vėl nutilo ir įsiklausė.

Šįsyk tyla užtruko ilgiau, ir kai mokytojas vėl prabilo, Suzaną išgąsdino tylus įsitikinimas.

— Viršuje kažkas yra.

Ji pasiklausė. Nieko.

— Jums tik taip atrodo.

— Savo namą aš pažįstu, — tyliai sušnabždėjo jis. — Kažkas yra svečių miegamajame... štai, girdite?

Ir ūmai ji iš tikrųjų išgirdo. Aiškiai girgžtelėjo grindys — taip girgžda grindys senuose namuose, bet Suzana tarytum išgirdo šį tą daugiau, kažką nenusakomai paslaptingesnio.

— Eisiu į viršų, — tarė Metas.

— Ne!

Ji tai išrėžė nesusimąstydama. Ir tarė sau: nagi, kas ten sėdi prie krosnies ir mano, kad vėjas kamine — šmėkla?

— Praėjusią naktį bijojau ir nieko nepadariau, todėl blogai baigėsi. Dabar lipu į viršų.

— Misteri Berkai...

Jiedu abu kalbėjo pusbalsiu. Visas Suzanos gyslas persmelkė įtampa, nuo kurios raumenys pasidarė tarsi mediniai. Galbūt viršuje tikrai kažkas buvo. Įsilaužėlis.

— Kalbėkite, — tarė Metas. — Po to, kai nueisiu, kalbėkite toliau. Bet kokia tema.

Ir nespėjo Suzana paprieštarauti, kai Metas pakilo iš vietos ir patraukė koridoriaus link; judėjo taip gracingai, kad Suzana buvo apstulbinta. Vieną kartą mokytojas atsisuko, bet mergina nieko nespėjo iš jo akių perskaityti. Metas ėmė kilti laiptais.

Toks staigus įvykių posūkis Suzanos protą įtraukė į nerealų pasaulį. Mažiau kaip prieš dvi minutes jiedu ramiai aptarinėjo reikalus elektros lempučių šviesoje, kuri paprastai nepalieka vietos jokiam iracionalumui. Dabar gi Suzanai pasidarė baisu.

Klausimas: jeigu psichologą apgyvendintume viename kambaryje su žmogumi, laikančiu save Napoleonu, ir paliktume juos ten metus (ar dešimtį, ar dvidešimtį metų), kokios sulauktume išdavos — dviejų Skinerio pasekėjų ar dviejų vaikinų, laikančių įkištą ranką už švarko borto? Atsakymas: nepakanka duomenų. Ji kalbėjo:

— Sekmadienį mudu su Benu ketinome važiuoti 1-uoju keliu į Kemdeną — žinote tą miestuką, kuriame filmavo „Peitono namą“ — bet dabar tikriausiai teks luktelėti. Ten yra nuostabi bažnytėlė...

Suzana pajuto, kad bambena labai sklandžiai, nestabtelėdama, nors kumščius ant kelių sugniaužė taip, jog pabalo pirštai. Galva buvo šviesi — visos šios kalbos apie kraujasiurbius ir zombius dar nepaveikė. Juodo siaubo bangas skleidė stuburo smegenys, kuriuose yra smarkiau susipynę įvairūs nervų mazgai ir audiniai.

6

Nieko sunkesnio už šį kopimą laiptais Metui nepasitaikė per visą gyvenimą. Baigta — ką daugiau čia galėtum pasakyti? Visa kita buvo nepalyginama. Galbūt išskyrus vieną dalyką.

Būdamas aštuonerių metų, Metas priklausė skautų būriui „Jaunikliai“. Iki namų (motiniško guolio) reikėjo keliauti mylią. Vėlyvos popietės šviesoje buvo puiku žingsniuoti keliu — tiesiog nuostabu. Bet kol jie artindavosi prie namų, imdavo leistis sutemos, ir išlaisvindavo po kojomis pasklidusius ilgus, vingrius šešėlius, o jeigu kompanija degė ypatingu entuziazmu ir užsižaisdavo iki vėlumos, namo tekdavo kėblinti tamsoje. Vienam.

Vienam. Taip, šit žodis-raktas, pats siaubingiausias žodis anglų kalboje. Žudikas nepašvies tau kelio žvakele, o pragaras — viso labo tik skurdus sinonimas...

Prie kelio dunksojo apgriuvusi bažnyčia — seni metodistų maldos namai. Už jos griuvėsiai driekėsi iki tolimojo pievelės krašto, kuri anąsyk buvo aptraukta šaltuko ir padengta lediniais kupsteliais. Regėdavosi tuščios langų kiaurymės, ir savi žingsniai ūmai imdavo atrodyti labai garsūs, melodija (kad ir ką švilpautum) sustingdavo lūpose, o į galvą skverbdavosi mintys, koks gi vaizdas ten viduje: išvartyti suolai, sudūlėję bažnytinių himnų rinkiniai, yrantis altorius, kur dabar kelia orgijas tik pelės... Ir tu spėliojai: o kas gi ten galėtų glaustis be pelių — kokie bepročiai, kokios pabaisos? Galbūt jie stebi tave pro langus geltonomis reptilijų akimis. Gali būti ir taip, jog ateis vakaras, kai jie nepasitenkins vien stebėjimu. Galbūt kartą prasivers sueižėjusios, beprotišku kampu pasvirusios durys, ir tai, kas pasirodys jose, iš pat pirmojo žvilgsnio atims tau protą.

Nebuvo įmanoma viso šito paaiškinti tėvui su motina, šviesos būtybėms, — taip pat, kaip trejų metų tu nemokėjai jiems paaiškinti, kodėl atsarginė antklodė lovelėje prie kojų susirango į gyvačių kamuolį, kurios spitrija į tave abejingomis, nemirksinčiomis akelėmis. „Dar nė vienas vaikas nenugalėjo šių baimių, — pamanė Metas. — Jeigu baimės neįmanoma išreikšti žodžiais, jos nugalėti irgi neįmanoma. O mažoje galvelėje uždarytos baimės pernelyg didelės, kad galėtų pralįsti pro burnos žiotis. Anksčiau ar vėliau atsiranda tasai, su kuriuo galima praeiti pro visus apleistus maldos namus, dunksančius kelyje nuo besišypsančios vaikystės iki niurgzlios brandos. Bet šit ateina toks vakaras, kaip šis. Vakaras, kai paaiškėja, kad tu anaiptol nepradūrei senųjų baimių uosiniu smaigu, o tik nugrūdai toliau nuo savęs, suguldęs į mažyčius vaikiškus karstelius su laukine rože ant dangčio“.

Šviesos Metas nedegė. Jis pakilo laipteliais, praleisdamas šeštąjį, girgždantį, o plaštaka, gniaužianti kryžių su nukryžiuotuoju, buvo drėgna nuo prakaito.

Pasiekęs laiptų viršų, jis be garso pasisuko, norėdamas peržvelgti koridorių. Durys į svečių kambarį, kurias jis užtrenkė, dabar buvo praviros. Apačioje be perstojo sroveno Suzanos balsas.

Atsargiai statydamas kojas, kad po jomis nečežėtų, Metas prisiartino prie durų ir sustojo. „Visų žmogiškųjų baimių pagrindas, — pamanė jis. — Šiek tiek praviros durys“.

Metas ištiesė ranką ir stumtelėjo. Durys visiškai atsivėrė.

Ant lovos gulėjo Maikas Rajersonas.

Pro langą liejosi mėnulio šviesa, sidabruodama kambarį, paversdama jį sapnų lagūna. Metas krestelėjo galvą, tarsi norėdamas sustatyti mintis į savo vietas. Atrodė, jis persikėlė per laiką atgalios, į praėjusią naktį. Jis nulips apačion ir paskambins Benui, juk Benas ligoninėn dar nepateko...

Maikas atsimerkė.

Akys trumpai sublyksėjo mėnulio šviesoje — sidabriškos, su raudonais pakraščiais, tuščios, kaip nuvalyta klasės lenta. Jose nebuvo nei žmogiškų minčių, nei žmogiškų jausmų. „Akys — sielos langai“, — yra pasakęs Vordsvortas. Jeigu taip, šie langai žvelgė į tuščią kambarį.

Maikas atsisėdo. Antklodė nuslinko nuo krūtinės, ir Metas išvydo grubią siūlę — tai medicinos ekspertas arba patalogoanatomas užsiuvo pjūvį po skrodimo, ir galbūt siūdamas sau panosėj švilpavo.

Maikas nusišypsojo, apnuogindamas baltus aštrius kaplius. Šypsena, paprastas raumenų susitraukimas aplink burną, nepalietė akių. Jos išlaikė savo pradinę mirtiną tuštumą. Maikas labai aiškiai ištarė:

— Pasižiūrėk į mane.

Metas pažvelgė. Taip, akys buvo absoliučiai tuščios. Bet labai gilios. Jose galima buvo įžiūrėti sidabrines savojo atvaizdo kamėjas, maloniai smengančias gelmėn, skęstančias — dėl to nyko gyvenimo prasmė, nyko baimė...

Metas žingtelėjo atatupstas ir išrėkė:

— Ne! Ne!