Stephen King - Zalės Valda

Ir ištiesė ranką su kryžiumi.

Tai, kas kažkada buvo Maiku Rajersonu, sušnypštė, tarsi jam gerklėn būtų šliūkštelėję verdančio vandens, ir pakėlė rankas, sakytum, besigindamas nuo smūgio. Metas žengė pirmyn.

Rajersonas kiek atsitraukė.

— Nešdinkis iš čia! — riktelėjo Metas. — Aš atšaukiu kvietimą!

Rajersonas veriančiai suklykė — aukštas leliojantis garsas buvo kupinas skausmo ir neapykantos. Keturi netvirti žingsniai atgalios — ir jis įsirėmė į palangę. Langas buvo atviras. Rajersonas susverdėjo, prarasdamas pusiausvyrą.

— Aš pasirūpinsiu, kad tu užmigtum kaip negyvas, mokytojau.

Padaras pakėlė rankas už galvos ir nugara išvirto naktin, nelyginant nuo tramplino neriantis sportininkas. Blyškus kūnas švysčiojo tarytum marmuras, o jame itin išryškėjo tamsios siūlės, kurios Y raidės forma kirto kūną.

Išleidęs beprotišką, siaubo kupiną stūgsmą, Metas puolė prie lango ir pažvelgė laukan. Ten jis išvydo tik mėnesienos paauksintą tamsą ir spiečių šokančių dulkelių, kybančių po langu, virš šviesos pluošto, kuris sklido iš svetainės pirmajame aukšte. Dulkelės raibuliavo, jungėsi į siaubingai žmogų primenančią figūrą, paskui išsisklaidė ir pranyko.

Metas pasisuko dumti šalin, bet ūmai susverdėjo nuo krūtinę užpildžiusio skausmo. Jis susigriebė už širdies ir susirietė dvilinkas. Mokytojui atrodė, kad skausmas pulsuojančiomis bangomis be perstojo kyla ranka. Prieš akis siūbavo kryžius.

Spausdamas prie krūtinės sukryžiuotas rankas, jis išgūbrino pro duris. Dešinioji vis dar gniaužė kryžiaus grandinėlę. Prieš akis tebestovėjo Maiko Rajersono, kybančio nakties ore tarsi blyškus nardytojas, pavidalas.

— Misteri Berkai!

— Mane gydo Džeimsas Kodis, — prakošė Metas pro stingstančias lūpas. — Numeris — ant lapelio prie telefono aparato. Atrodo, širdies priepuolis.

Ir veidu žemyn parvirto tiesiog koridoriuje.

7

Suzana susuko numerį, prie kurio perskaitė: „Džimis Kodis, piliulių grūstuvas“. Žodžiai buvo parašyti lygiomis, tvarkingomis didžiosiomis raidėmis, kurias ji taip gerai prisiminė iš mokyklos laikų. Atsiliepė moteriškas balsas. Suzana paklausė.

— Daktaras namuose? Tai labai skubu.

— Taip, — ramiai atsakė moteris. — Prašau.

— Daktaras Kodis klauso.

— Kalba Suzana Norton. Aš — misterio Berko namuose. Jam blogai su širdimi.

— Ką? Metui Berkui?

— Taip. Jis be sąmonės. Ką man...

— Iškvieskite Greitąją pagalbą, — nurodė Džimis. — Skambinkite į Kamberlendo ligoninę 841-4000. Būkite prie jo. Uždenkite antklode ir nelieskite. Jūs supratote?

— Taip.

— Aš prisistatysiu po dvidešimties minučių.

— O jūs...

Bet ragelyje trakštelėjo ir Suzana liko viena.

Ji paskambino į Greitąją pagalbą, paskui vėl liko viena. Reikėjo grįžti prie Meto, viršun.

8

Suzana įsmeigė žvilgsnį į laiptus ir pajuto kūną smelkiantį virpulį. Troško, kad nieko nebūtų atsitikę — ne todėl, kad nukentėjo Metas, ne — tiesiog nenorėjo jausti šios skausmingos baimės ir sukrėtimo. Ji absoliučiai niekuo nepatikėjo. Praėjusios nakties Meto patirtį vertino taip, kaip pati suprato realybę — nei daugiau, nei mažiau. Tačiau dabar šis nepajudinamas skepticizmas išslydo iš po Suzanos kojų ir mergina pasijuto krentanti.

Ji girdėjo Meto balsą, girdėjo kraupų neišraiškingą užkeikimą: aš pasirūpinsiu, kad tu užmigtum kaip negyvas, mokytojau. Šią frazę ištarusiame balse žmogiškumo buvo ne daugiau kaip šuns lojime.

Žingsnis po žingsnio Suzana prisivertė sugrįžti viršun. Netgi koridoriuje žibanti šviesa ne itin pagelbėjo. Metas tysojo ten pat, kur mergina jį paliko, pasukęs galvą ant šono, dešinįjį skruostą priglaudęs prie kiliminio takelio, ir staigiai, sunkiai alsavo. Ji pasilenkė ir atsegė jam dvi viršutines marškinių sagas. Atrodo, Metas ėmė kvėpuoti kiek laisviau. Paskui ji nuėjo į svečių miegamąjį antklodės.

Kambaryje buvo vėsu, žiojėjo iki galo atviras langas. Ant plikos lovos — tik čiužinys, bet viršutinėje spintos lentynoje gulėjo rietuvė paklodžių. Kai Suzana pasisuko grįžti į holą, ant grindų po langu kažkas blykstelėjo mėnulio šviesoje. Pasilenkė tą daiktą pakelti ir bematant jį pažino. Žiedelis, kokius jie nešiodavo suvienytos Kamberlendo vidurinės mokyklos klasėje. Iš vidaus buvo išgraviruoti inicialai „M. K. R.“

Maikas Koris Rajersonas.

Ir akimirką tamsoje Suzana patikėjo. Patikėjo viskuo. Prie gerklės sukilo klyksmas, kurį jinai užgniaužė, bijodama apsigobti garsu, bet žiedelis iškrito iš merginos pirštų ir nupuolė ant grindų prie lango, blizgėdamas rudens tamsą skrodžiančioje mėnesienos šviesoje.

Dešimtas skyrius

VALDA (III)

1

Miestelis žinojo, kas yra tamsa.

Jis žinojo, kas yra tamsa, nusileidžianti ant žemės, kai besisukdama ji pasislepia nuo saulės, ir kas yra žmogiškosios sielos tamsa. Miestas — tai trijų dalių visuma, reiškianti daugiau už paprastą dėmenų sumą. Miestas — tai jame gyvenantys žmonės, namai, pastatyti gyvenimui ir reikalų tvarkymui, ir dar — žemė. Žmonės — anglai, škotai ir prancūzai. Žinoma, yra saujelė kitų, primenančių žiupsnelį pipirų, įmestų į dubenėlį su druska. Beveik visi namai pastatyti iš prasto medžio. Daug dviaukščių senų namų su dviskliaučiais stogais, ir veik visos parduotuvės dekoruotos dirbtiniais fasadais, nors kam viso to reikia, nepasakytų niekas. Miestelėnai žino, kad už šių dirbtinių fasadų nieko nėra, taip kaip niekam nėra paslaptis, jog Loreta Starčer nešioja dirbtinį biustą. Čionykštė žemė — granito masyvas, pridengtas plonu, lengvai suardomu dirvos sluoksniu. Jį įdirbti — tikra beprotybė, nedėkingas reikalas, kamuojantis fermerį ir spaudžiantis iš jo paskutinį prakaito lašą. Akėčios išverčia iš po velėnos stambius granito gabalus ir lūžta įjuos. Gegužyje, kai tik žemė tiek pradžiūsta, jog joje ima nebeklimpti ratai, tu atvyksi savo sunkvežimiu ir su sūnumis kokį dvylika kartų prikrauni jo kėbulą akmenų — tik tuomet įmanoma akėti. Akmenys keliauja į didelę, žole apraizgytą krūsnį, kurią pradėjai versti gal 1955-aisiais, tuomet, kai nutarei griebti jautį už ragų. O prisitampęs tiek, kad žemė visam laikui sulenda po nagais, pirštai aptirpsta ir ima atrodyti dideli bei keistai iškoriję, kabini prie traktoriaus akėčias.

Nesuspėji išpurenti nė dviejų juostų, kai vienas iš peilių lūžta į pražiūrėtą akmenį. Norėdamas įstatyti naują, paprašai vyresnįjį sūnų pakelti sankabą, kad būtų įmanoma prieiti prie reikiamos vietos, o po ausimi kraugeriškai zyzia pirmasis naujojo sezono uodas; nuo plono zvimbimo ašaroja akys, ir visuomet į galvą ateina mintis, kad būtent tokį garsą, ko gero, girdi psichinis ligonis, prieš nužudydamas savo vaikus, įkišdamas galvą orkaitėn ir atsukdamas dujas arba didžiuoju kojos pirštu paspausdamas trisdešimtojo kalibro dvivamzdžio gaiduką, kurio vamzdžius ką tik įbedė savo srėbtuvėn. Paskui prakaituoti tavo berniūkščio pirštai slysteli, ir vienas iš apvalių ašmenų nubrozdina tau ranką. Ateina bedvasio nusivylimo metas, kai apsižvalgai aplink ir neabejoji, kad tuoj pat mesi šį užsiėmimą ir pradėsi girtuokliauti, arba nuvažiuosi į banką, kuriame guli tavo užstatyto turto popieriai ir pasiskelbsi bankrutavęs. Štai tokią neapykantos žemei akimirką, jausdamas jos traukos jėgą, kuri laiko tave prie savęs, ir myli žemę, ir supranti, kad ji žino ir visuomet žinojo, kas yra tamsa. Žemė užvaldė tave visą ir visiškai, žemė ir moteris, kurią tu įsimylėjai, besimokydamas aukštesnėje klasėje (tik tuomet ji buvo mergaitė, ir tu nė velnio apie jas nežinojai, išskyrus viena: kiekvienas susiranda sau merginą ir jos laikosi; o ji tavuoju vardu išrašinėjo visų vadovėlių viršelius, ir pradžioje tu pavarei ją šalin, paskui — ji tave, kol galų gale jums abiems jau neteko jaudintis dėl tokių niekų), ir vaikai, pradėti ant girgždančios dvigulės lovos su sueižėjusiu mediniu galvūgaliu. Kai sutemdavo, judu su žmona dirbote vaikus — šešetą, septynetą, netgi dešimtį. Savo gniaužtuose tave laiko bankas, automobiliais prekiaujanti firma, ir dar — Sirso parduotuvė Liuistone ir Džonas Diris iš Briunsviko. Bet labiausiai tave laiko miestas todėl, kad pažįsti jį tarsi savo žmonos krūties formą. Tau žinoma, kas, išlėkęs iš darbo, dieną trainiosis prie Kroseno parduotuvės, ir pajunti, su kieno žmona netvarka, anksčiau, negu jis pats tai pajus (kaip Redžis Sojeris, kurio žmonos Bonės vamzdį savo grūstuvu pravalo vaikinukas iš telefono kompanijos), tu žinai, kur veda keliai ir kur penktadienį po pietų prisišvartuoti su Henku ir Noliu Gardneriu bei išgerti porą pakuočių, o galbūt net porą dėžių alaus. Žinai net grunto būseną ir kaip balandžio mėnesį pereiti Pelkes, nesušlapinant aukštakulnių kraštų. Tu pažįsti miestą. O miestas pažįsta tave: ir kaip vakare, pabaigus akėti, nuo sėdėjimo traktoriuje skauda tarpvietę, ir kad gumbas ant tavo nugaros — viso labo cista ir priežasčių jaudinimuisi, kaip iš pradžių užsiminė gydytojas, nėra. Miestas žino, kad tau niekaip neišeina iš galvos paskutinę mėnesio savaitę gautos sąskaitos. Jis kiaurai permato tavąjį melą, netgi jei meluoji patsai sau: pavyzdžiui, neva ketini jei ne šiais, tai kitais metais nuvežti žmoną su vaikais į Disneilendą, arba neva tavo kišenė išneštų nusipirkti naują spalvotą televizorių, jeigu rudenį dalį miško parduotum malkoms... arba kad viskas bus gerai. Būti miestelėnu — kasdieninis tokio artimo bendravimo aktas, kad palyginti su tavo ir žmonos žaidimais girgždančioj lovoj — beveik tapatūs dalykai. Buvimas miestelėnu — proziškas, jutiminis ir klampinantis kaip alkoholizmas. Tamsoje miestas priklauso tau, o tu — miestui, ir judu drauge miegate kaip užmušti, tarytumei akmenys tavo šiauriniame lauke. Čia nėra jokio gyvenimo, išskyrus lėtą dienų merdėjimą, vadinasi, kai miestą užgriūva blogis, jo apsireiškimas pasirodo mažne iš anksto nulemtas ir kerintis kaip morfijus. Lygiai tas pat, jei miestas būtų žinojęs apie artėjantį blogį ir apie tai, kokiu būdu jis pasireikš.