Stephen King - Zalės Valda

Miestas turi savų paslapčių ir moka jas saugoti. Miestelėnai viso šito nenutuokia. Jie žino, kad senojo Olbio Kreino žmona pabėgo su užklydusiu prekeiviu iš Niujorko... arba tik mano žiną. Bet kai komivojažierius nei iš šio, nei iš to ją pametė, Olbis suskaldė jai kiaušą, pririšo prie kojų svorį ir įmetė į seną šulinį. Po dvidešimties metų Olbis ramiai pasimirė savo lovoje nuo širdies priepuolio, kaip baigiantis mūsų istorijai numirs jo sūnus Džo. Galbūt kada nors koks berniūkštis aptiks seną šulinį, pasislėpusį po piktžolėmis, užstelbtą gervuogyno ūgliais, atlups darganų išbalintas bei išgludintas lentas ir akmenimis grįstoje duobėje pamatys aukštyn įsmeigtas tuščias yrančios kaukolės akiduobes, o ant kaulų kybančius pažaliavusius, apkerpėjusius karolius — meilučio komivojažieriaus dovanėlę.

Jie žino, kad Hubis Marstenas nugalabijo žmoną, tačiau iki šiol nenumano, ką jis pirmiausiai privertė ją padaryti, kas atsitiko su Marsteno pora kelios sekundės prieš tai, kai Hubis suknežino Berdės galvą saulės prikaitintoje virtuvėje, kur karštame ore tvyrojo į dusinantį salsvą neuždengtos išmatų duobės dvoką panašus sausmedžio kvapas. Jie nenutuokė, kad moteris pati maldavo vyrą ją nužudyti.

Tarp miestelio senučių esama ir tokių (Meiblė Verts, Glinisė Meiberi, Odrė Hersi), kurios prisimena, jog Laris Makleodas židinyje ant aukšto rado kažkokius sudegintus popierius, bet nė viena nenuvokia, nei kad šie popieriai buvo susikaupę per dvylika metų susirašinėjimo tarp Huberto Marsteno ir stebėtinai seno austrų dvarininko, pavarde Breihenas, nei kad susirašinėjimas tarp jųdviejų prasidėjo vieno gan keisto Bostono prekiautojo knygomis paslaugų dėka, kuris trisdešimt trečiaisiais metais žuvo kaip reta šlykščiomis aplinkybėmis, nei kad prieš pasikardamas Hubis sudegino visus laiškus iki paskutinio, po vieną maitindamas jais ugnį ir stebėdamas, kaip liepsnoje juoduoja ir anglėja storas gelsvas popierius bei nyksta daili, plona it voratinklio gija kaligrafiška rašysena. Jie nežino, kad Hubis tuo metu šypsojosi — panašiai, kaip dabar šypsosi Laris Kroketas, galvodamas apie pasakiškus žemės nuosavybės dokumentus, kurie šiuo metu saugomi jo seife Portlendo banke.

Žinoma ir tai, kad Koretė Saimons, senojo Saimonso-Strakalo našlė, lėtai ir kankinančiai miršta nuo žarnyno vėžio, bet niekas neįtaria, kad už nešvarių svetainės sienų apmušalų senė užkišo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių grynais (jos gautas draudimas, kurio į nieką taip ir neinvestavo), o dabar, paskutinio savo nusivylimo dienomis, visiškai apie juos užmiršo.

Visi žino, kad aprūkusį penkiasdešimt pirmųjų metų rugsėjį gaisras prarijo pusę miestelio, bet iš kur sužinosi, jog tai buvo padegimas, o prie jo prikišęs nagus vaikinukas penkiasdešimt trečiaisiais, išleistuvių vakare klasės vardu pasakė atsisveikinimo kalbą ir išvyko į Volstrytą uždirbti šimto tūkstančių. Bet net jeigu būtų apie tai žinoję, niekas nebūtų sugebėjęs išsiaiškinti, kas jį paskatino taip pasielgti arba kaip jį graužė gyvenimas kitus dvidešimt metų, kol smegenų kraujagyslės trombas keturiasdešimt septintaisiais gyvenimo metais nepatiesė gaisro kaltininko į kapą.

Miestelyje niekas nenutuokia, kad garbusis Džonas Groginsas kartais pašoka iš miego vidury nakties nuo siaubingų sapnų, kuriuose jis nuogas ir suprakaitavęs sako pamokslą ketvirtadienio vakarais susirenkančiam „Bibliją studijuojančių mažųjų misis būreliui“, ir jos visos pasirengusios jam atsiduoti;

arba kad visą aną penktadienį Floidas Tibitsas ligotai karščiuodamas valkiojosi po miestelį, jausdamas, kaip neapkenčiama saulė glosto jo keistai blyškią odą, tik neaiškiai prisimindamas, kaip buvo nuėjęs pas Aną Norton, visiškai užmiršęs apie savo išpuolį prieš Beną Mirsą, bet saugodamas atmintyje ramų dėkingumą, su kuriuo pasitiko saulėlydį — dėkingumą ir kažin ko didžio bei išganingo laukimą;

arba kad Helas Grifenas spintos gilumoje slepia šešias „karštas“ knygeles, ties kuriomis masturbuojasi kiekvienai patogiai progai pasitaikius;

arba kad Džordžas Midleris laiko pilną lagaminą šilkinių apatinukų, liemenukų, moteriškų kelnaičių bei kojinių, ir kad retsykiais užsisklendžia visas savo buto virš geležies parduotuvės langus, užsirakina duris skląsčiu ir grandinėle, paskui stovi priešais didelį, per visą ūgį miegamojo veidrodį tol, kol pradeda greitai trumpai alsuoti — tuomet parklumpa ant kelių ir ima onanizuotis;

arba kad Maikas Rajersonas ūmai ėmė drebėti ant metalinio darbo stalo rūsyje po lavonine, ir Karlas Formenas mėgino sušukti, tačiau nepajėgė, o kai Maikas atmerkė akis ir atsisėdo, Karlo gerklėje užstrigęs riksmas pasirodė nematomas ir negirdimas kaip stiklas;

arba kad dešimties mėnesių amžiaus Rendis Makduglas nė nesipriešino, kai pro jo miegamojo orlaidę įlindęs Denis Glikas ištraukė mažylį iš lovelės ir suleido dantis į kakliuką, nuo kurio dar nebuvo išnykusios motinos sutrenkimų mėlynės.

Štai tos miestelio paslaptys. Kai kurios, bėgant laikui, iškils viešumon, kai kurios — niekuomet. Visas jas miestelis saugo absoliučiai neįžvelgiamu veidu.

Velnio darbai miestą jaudina ne daugiau už Dievo arba žmogiškuosius darbus. Jis pažino tamsą. Ir jos buvo pakankamai.

2

Pabudusi Sindė Makdugal suprato: kažkas ne taip, tačiau kas, pasakyti negalėjo. Antroji lovos dalis buvo tuščia: šiandien Rojus turėjo laisvą dieną ir su kažkokiu draugužiu išvyko žvejoti. Greičiausiai grįš apie pusiaudienį. Svilėsiais nedvelkė. Jai nieko neskaudėjo. Tai kas gi vis dėlto atsitiko?

Saulė. Ne tokia buvo saulė.

Šešėlis, kurį metė po langu augantis klevas, judėjo aukštai ant sienų apmušalų. Bet Rendis visuomet ją žadindavo anksčiau, kol saulė dar nebūdavo tiek pakilusi, kad klevo šešėlis kristų ant sienos...

Išgąstingas Sindės žvilgsnis peršoko prie laikrodžio, stovinčio ant spintos. Dešimt minučių po devintos.

Moters gerklėje kažin kas sukrutėjo.

— Rendi? — pašaukė ji ir kaip strėlė nulėkė siauru vagonėlio koridoriumi, o chalato skvernai plakėsi už nugaros. — Rendi, mielasis?

Miegamasis skendėjo tokioje šviesoje, kokia būna saulei perkirtus sluoksnį vandens — ji sklido pro mažytę orlaidę virš lovelės... atidarytos orlaidės. Bet vakare guldama miegoti, Sindė ją uždarė. Ji visuomet uždarydavo šį langelį.

Lovelė buvo tuščia.

— Rendi? — sušnabždėjo jaunoji moteris.

Ir išvydo sūnų.

Mažytis kūnelis nuo skalbimo išblukusia pižama buvo nusviestas į kambario kertę kaip skuduras. Viena koja styrojo į viršų nepatogiai išsirietusi nelyginant klaustukas.

— Rendi!

Ji susmuko prie kūnelio antkelių. Sukrėtimas išvagojo jos veidą naujomis raukšlėmis. Sindė pakėlė kūdikį ant rankų. Kūnelis atrodė atšąlęs.

— Rendi, mielasis, pabusk. Rendi, Rendi, pabusk...

Mėlynės buvo išnykusios. Visos iki vienos. Jos per naktį ištirpo, — veidelis ir kūnas buvo nepriekaištingos spalvos. Vienintelį kartą po gimdymo Sindei sūnelis pasirodė nuostabus, ir šio grožio akivaizdoje veriančiai, baisiai, beviltiškai suklykė.

— Rendi! Pabusk! Rendi? Rendi? Rendi?!

Nepaleisdama mažylio iš rankų ji pakilo ir nuskuodė koridoriumi atgalios. Nuo vieno peties nusmuko chalatas. Virtuvėje ryto saulės spinduliai krito ant aukštos kėdutės su lentynėle, apibarstyta vakar dienos Rendžio vakarienės trupiniais. Ji įkišo į ją berniuką. Rendžio galva maktelėjo ant krūtinės, mažylis nusviro ant šono baisiu, vilties nepaliekančiu lėtumu ir atsirėmė į aukštą alkūnramstį.