Stephen King - Zalės Valda

— Ir nepaisant visko, jis jums nepatiko, — tarė Metas.

Suzana gūžtelėjo pečiais.

— Šitai sunkiau apsakyti. Aš manau... aš manau, kad po visu šituo pajutau slypint tam tikrą nepagarbą. Ciniškumą. Tarytum jis būtų vaidinęs tam tikrą vaidmenį, gerai vaidinęs, bet tuo pat metu žinojęs, jog mus galima apmulkinti, neišsisemiant iki galo. Jutau kažkokį žiūrėjimo iš aukšto atspalvį, — ji neryžtingai dirstelėjo į Metą. — Ir dar jame jautėsi kažkoks žiaurumas. Garbės žodis, nežinau, kodėl.

— Kas nors ką nors nusipirko?

— Labai mažai, bet jam, regis, vis tiek. Mama nusipirko nedidelę jugoslavišką lentynėlę niekniekiams, o toji misis Pitri — nuostabų sudedamą staliuką, tačiau tai ir viskas, ką mačiau. Atrodo, į viską jis reagavo gana ramiai. Paprasčiausiai kalbino, kad visi papasakotų savo draugams apie atsiradusią parduotuvę, užeidinėtų ir nesijaustų pašaliniais. Senojo pasaulio žavesys.

— Jums atrodo, kad jis visus pakerėjo?

— Taip, netgi labai, — atsakė Suzana, mintyse lygindama motinos susižavėjimą R. T. Streikeriu su neapykanta Benui iš pirmo žvilgsnio.

— O jo kompaniono nematėte?

— Misterio Barlou? Ne, jis Niujorke rūpinasi prekėmis.

— Iš tiesų? — pratarė Metas, klausimą taikydamas sau pačiam. — Įdomu. Nesugaunamasis misteris Barlou.

— Misteri Berkai, ar nemanote, kad geriau man papasakoti, koks tai reikalas?

Jis sunkiai atsiduso.

— Taip, tikriausiai derėtų pasistengti. Tai, ką jūs neseniai man išdėstėte, kelia nerimą. Didelį nerimą. Viskas taip puikiai sutampa...

— Kas sutampa? Su kuo?

— Reikėtų pradėti nuo to, — ėmė pasakoti Metas, — kaip sutikau Delo užkandinėje Maiką Rajersoną. Mudu susitikome vakar vakare... o atrodo, praslinko ištisas amžius.

5

Savo pasakojimą Metas užbaigė dvidešimt minučių po aštuonių. Jiedu su Suzana spėjo išgerti po du puodelius kavos.

— Štai, ko gero, ir viskas, — tarė Metas. — Na kaip, dabar pavaizduoti Napoleoną? O gal papasakoti apie astralinį bendravimą su Tulūzu Lotreku?

— Nekvailiokite, — atsakė ji. — Kažkas dedasi — bet ne tai, apie ką galvojate. Jūs turite tai suprasti.

— Supratau. Iki praėjusios nakties.

— Jeigu viso šito jums specialiai kas nors neiškrėtė, kaip spėjo Benas, galbūt šnekėjo patsai Maikas Rajersonas. Pavyzdžiui, kliedėdamas, — tai skambėjo neįtikinamai, bet Suzana vis tiek dėstė savo prielaidas. — Arba galbūt jūs, pats to nežinodamas, užsnūdote ir viską susapnavote. Man taip yra atsitikę — užsnūsti, o paskui nežinai, ką penkiolika ar dvidešimt minučių darei.

Metas pavargęs truktelėjo pečiais.

— Kaip galima ginti liudijimą, kurio nepriima už tikrą pinigą nė vienas protaujantis žmogus? Ką girdėjau, tą girdėjau. Aš nemiegojau. Be to, mane kai kas neramina... ir neramina labai smarkiai. Jeigu tikėtume senais padavimais, vampyras negali paprasčiausiai įeiti į namus ir išgerti šeimininko kraują. Ne. Jį reikia pasikviesti. Praėjusią naktį Maikas Rajersonas pasikvietė į namus Denį Gliką. O aš pats pasikviečiau Maiką!

— Metai, ar Benas jums pasakojo apie naująją savo knygą?

Mokytojas vartė tarp pirštų pypkę, bet jos nerūkė.

— Labai mažai. Tik tiek, kad ji kažkaip susijusi su Marsteno namu.

— O ar jis jums sakė, kad vaikystėje Marsteno name išgyveno stiprią dvasinę traumą?

Metas staigiai kilstelėjo galvą.

— Pačiame name? Ne.

— Jis įlindo ten, mėgindamas drąsą. Norėjo įstoti į vieną vaikėzų draugiją, ir jam paskyrė išbandymą — nueiti į Marsteno namą ir ką nors iš ten atnešti. Tą ir padarė... bet prieš išeidamas, pakilo į antrąjį aukštą, į miegamąjį, kuriame pasikorė Hubis Marstenas. Benas pravėrė duris ir išvydo kybantį Hubį. Hubis atsimerkė. Benas puolė bėgti. Tai jį kamavo dvidešimt ketverius metus. Jis sugrįžo į Valdą pamėginti parašyti knygą ir išsivaduoti iš šio košmaro.

— Viešpatie, — pratarė Metas.

— Benas turi... tam tikrą teoriją apie Marsteno namą. Iš dalies ji sudaryta pasiremiant asmenine patirtimi, iš dalies — iš pritrenkiančių faktų, kuriuos jis atkapstė apie Hubertą Marsteną...

— Turite omeny Hubio polinkį į satanizmą?

Suzana suvirpėjo.

— Iš kur žinote?

Mokytojas niūrokai nusišypsojo.

— Ne visos apkalbos mažuose miesteliuose perduodamos atvirai. Esama ir paslapčių. Tarp tokių po Zalės Valdą klajojančių slaptų gandų yra ir apie Hubį Marsteną. Dabar ši paslaptis — dešimties senių savastis, tarp jų ir Meiblės Verts. Tai senas reikalas, Suzana. Rašytinio įstatymo, kad kai kurių istorijų skelbti nevalia, nėra. Ir vis tiek, nors ir labai būtų keista, netgi Meiblė neims kalbėti apie Hubertą Marsteną su žmogumi ne iš savo rato. Ne, pasvarstyti apie jo mirtį, suprantama, jie neatsisakys. Apie žmogžudystę — taip pat. Bet užklauskite apie tuos dešimt metų, kuriuos Hubis su žmona praleido ten, viršuje, užsiimdami Dievas žino kuo, ir tolesnis žaidimas vyks pagal gubernatoriaus principą — ko gero, mūsų Vakarų civilizacijoje patį artimiausią tabu sampratai. Čia šnabždėjosi netgi apie tai, kad Hubertas Marstenas grobia mažus vaikus ir aukoja juos savo pragaro dievams. Stebėtina, kad Benui taip daug pavyko sužinoti. Slaptingumas, gaubiantis to laiko Hubio, jo žmonos ir jo namų gyvenimą — tarytum genties paslaptis.

— Jis sužinojo tai ne Valdoje.

— Tuomet aišku. Kiek žinau, ši teorija — gana sena parapsichologijos banga: žmonėse neva gaminasi blogis lygiai taip pat, kaip gleivės, ekskrementai arba oda po nagais. Ir šis blogis neprapuola. Iš dalies Marsteno namas galėjo tapti panašiu į blogio sporą ar pykčiu pakrautą akumuliatorių.

— Taip. Benas apibūdino tokiais pačiais žodžiais, — Suzana nustebusi pasižiūrėjo į jį.

Metas sausai nusijuokė.

— Mudu skaitėme tas pačias knygas. O jūs, Suzana, ką manote? Gal jūsiškėje filosofijoje yra šis tas daugiau nei dangus ir žemė?

— Ne, — tvirtai ir ramiai atsakė mergina. — Namai tėra paprasčiausi namai. Blogis žūsta vos sutvertas.

— Turite omeny, kad Beno dvasinės pusiausvyros praradimas gali suteikti man galimybę įvilioti jį į tą beprotybės takelį, kuriuo aš jau nukeliavau?

— Žinoma, kad ne. Aš nelaikau jūsų bepročiu, bet, misteri Berkai, jūs turėtumėte suprasti...

— Tyliau.

Jis palinko į priekį ir atlošė galvą. Suzana nutilo ir įsiklausė. Nieko... tik lenta girgžtelėjo. Mergina klausiamai pažvelgė į Metą, bet tasai papurtė galvą.

— Jūs sakėte?..

— Aš paprasčiausiai norėjau pasakyti, kad dėl tokio aplinkybių sutapimo dabar Benui anaiptol ne laikas vaikyti savo jaunystės kipšus. Nuo to meto, kai Marsteno namą vėl apgyvendino ir atsidarė ši parduotuvė, mieste sklinda labai daug pigių apkalbų... ir jeigu apie tai prabilome, nemažai paskalų skirta ir Benui. Žinomi atvejai, kai šėtono išvarymo ritualas praranda kontrolę ir pasisuka prieš patį išvarytoją. Man regis, Benui reikia nešdintis iš miestelio.

Ir dar aš manau, kad jūs, misteri Berkai, galėtumėte tuo pasinaudodamas pailsėti.

Šėtono išvarymas privertė Suzaną prisiminti Beno prašymą pasakyti Metui apie katalikų kunigą. Paklusdama ūmiam protrūkiui, ji nusprendė nutylėti. Dabar tapo pakankamai aišku, kodėl jis to prašė, bet šitai tik įpiltų daugiau alyvos į ugnį, kuri, Suzanos nuomone, ir taip pavojingai įsiliepsnojo. Kai Benas apie tai paklaus — jeigu apskritai paklaus — ji atsakys, jog pamiršo.