Stephen King - Zalės Valda

— Kas... — štai ir viskas, ką spėjo ištarti Benas.

Figūra prisiartino. Suspausti kumščiai. Aštrus senienų kvapas — Benas atpažino naftaliną. Šniurkščiojantis alsavimas.

— Tu — tasai kalės vaikas, kuris nuviliojo mano merginą, — girgždančiu neišraiškingu balsu pratarė Floidas Tibitsas. — Dabar aš tave užmušiu.

Ir kol Benas stengėsi susigaudyti kas vyksta, Floidas Tibitsas puolė jį.

Devintas skyrius

SUZANA (II)

1

Suzana grįžo namo iš Portlendo dieną, vos prasidėjus ketvirtai valandai.

Į namus ji įžengė rankose laikydama tris šiugždančius paketus — pardavusi porą paveikslų už aštuoniasdešimt su trupučiu dolerių, Suzana leido sau šiek tiek palėbauti. Du nauji sijonai ir nertinis.

— Suzana? — pašaukė mama. — Čia tu?

— Aš grįžau. Pirkau...

— Užeik pas mane, Suzana. Norėčiau su tavimi pasišnekėti.

Mergina bematant pažino toną, nors motina su ja šitaip nesišnekėjo nuo to laiko, kai Suzana dar mokėsi aukštesnėse klasėse ir diena iš dienos tarp jų kartodavosi vis labiau įnoringesni ginčai dėl suknelės ilgio ir gerbėjų. Ji padėjo paketus ir nuėjo į svetainę. Beno Mirso tema kėlė vis didesnį motinos pasipiktinimą, ir Suzana numanė, kad dabar turėtų nuskambėti misis Norton Paskutinysis Žodis. Motina sėdėjo supamojoje kėdėje prie plataus didelio lango ir mezgė. Televizorius buvo išjungtas. Šis derinys reiškė bloga lemiantį ženklą.

— Manau, kad paskutinės naujienos tu negirdėjai, — tarė misis Norton. Virbalai greitai skimbčiojo, lygiomis eilėmis nerdami tamsiai žalią mezginį. Kažkam šalikas žiemai. — Ryte tu išvažiavai pernelyg anksti.

— Pačios paskutinės?

— Praėjusią naktį Meto Berko namuose mirė Maikas Rajersonas, ir kam gi teko būti prie jo mirties patalo, jei ne tavo draugeliui rašytojui misteriui Benui Mirsui!

— Maikas... Benas... kas atsitiko?

Misis Norton nuožmiai nusišypsojo.

— Ryte, apie dešimtą valandą, paskambino Meiblė, kuri man viską ir papasakojo. Misteris Berkas šneka, kad jis sutiko Maiką vakar vakare Delo užkandinėje... neturiu supratimo, kam mokytojui valkiotis po barus... ir drauge su savimi parsivežė jį namo, kadangi Maikas atrodė ligotas. Naktį Maikas numirė. O šit, ką ten darė misteris Mirsas, regis, nežino niekas!

— Jiedu su misteriu Berku pažįstami, — nerūpestingai atsakė Suzana. — Benas sakė, kad jie gana artimai susidraugavo... Mam, o kas atsitiko Maikui?

Bet misis Norton taip greitai nebuvo įmanoma išmušti iš vėžių.

— Nepaisant visko, kai kas mano, jog Zalės valdoje pasirodžius misteriui Mirsui, mums tenka jaudintis šiek tiek daugiau nei derėtų. Apskritai daugokai.

— Kokia kvailystė! — sudirgusi tarė Suzana. — Na gerai, kas Maikui...

— Dar neaišku, — atsakė misis Norton. Ji truktelėjo kamuolį, išlaisvindama siūlą. — Kai kas mano, kad jis galėjo užsikrėsti nuo Glikų berniuko.

— Jeigu taip, kodėl daugiau niekas neužsikrėtė? Pavyzdžiui, tėvai?

— Kai kurie jauni žmonės mano, kad žino viską pasaulyje, — pastebėjo misis Norton, kreipdamasi į tuščią erdvę. Virbalai lakstė aukštyn ir žemyn tarsi žaibai.

Suzana pakilo.

— Nueisiu pažiūrėti...

— Pasėdėk dar minutėlę, — įsakė misis Norton. — Dar ne viską pasakiau.

Suzana prisėdo, nutaisiusi abejingą veidą.

— Pasitaiko, kad jauni žmonės žino ne viską, ką derėtų, — tarė Ana Norton. Jos balse suskambusi nenuoširdžios užuojautos gaidelė bematant sužadino Suzanos nepatiklumą.

— Pavyzdžiui, mama?

— Na, prieš keletą metų misteris Benas Mirsas, regis, pateko avarijon. Iškart po to, kai išleido savo antrąją knygą. Važiavo motociklu. Girtas. Žuvo jo žmona.

Suzana pakilo.

— Nenoriu klausytis.

— Tai pasakoju tavo pačios labui, — šaltakraujiškai pastebėjo misis Norton.

— O kas tau papasakojo? — paklausė Suzana. Ji nejautė nei ankstesnio karšto, bejėgiško pykčio, nei nenugalimo noro sprukti nuo šio šalto visažinančio balso ant aukšto ir išsiverkti — tik šaltį ir svetimumą. — Meiblė Verts, taip?

— Nesvarbu. Visa tai tiesa.

— Na žinoma. O mes laimėjome Vietnamo karą, ir kiekvieną dieną, lygiai per pusiaudienį per miestelio centrą vežimėlyje prarieda Jėzus Kristus.

— Meiblei jis pasirodė matytas, — tarė Ana Norton, — todėl dėžė po dėžės peržvelgė senus laikraščius...

— Turi omeny bulvarinius laikraštėlius? Kurie specializuojasi astrologijoje, deda autokatastrofų nuotraukas ir skelbia šiurpą keliančias antraštes? Ak, štai koks informacijos šaltinis! — ir ji grubiai nusikvatojo.

— O akių draskyti nereiktų. Ten viskas aprašyta juodu ant balto. Toji moteris — iš tiesų jo žmona — važiavo ant užpakalinės sėdynės. Motociklą užnešė, ir jie įsirėžė tiesiog į baldų furgoną. Žinutėje sakoma, kad ten pat, įvykio vietoje, atliko alkoholio testą. Ten pat... vietoje, — kiekvieną žodį Ana pabrėžė stuksendama virbalais į supamosios kėdės ranktūrį.

— Tai kodėl gi jo nepasodino?

— Šitie, įžymieji, visuomet turi daug pažįstamų, — su ramiu įsitikinimu atsakė motina. — Jei užtenka pinigų, visuomet galima išsisukti. Tik prisimink, kaip gerai baigėsi tiems vaikinams, Kenedžiams.

— Jį teisė?

— Aš gi pasakiau, kad jie atliko...

— Šitai girdėjau, mama! Nustatė, kad jis buvo girtas?

— Sakau tau, jis buvo girtas! — misis Norton skruostus išmušė raudonos dėmės. — Kas tikrintų blaivą žmogų? Jo žmona nukeliavo į aną pasaulį! Visiškai kaip Čapakvidiko byloje! Lygiai taip pat!

— Aš išsikeliu į miestą, — lėtai pratarė Suzana. — Kaip tik ruošiausi tau pasakyti. Mama, man seniai reikėjo taip padaryti. Dėl mudviejų abiejų. Kalbėjau su Bebse Grifen, ir ji pasakė, jog Seserų skersgatvyje yra mielas keturių kambarių butukas...

— Ach, ji įsižeidė! — metė misis Norton, kreipdamasi į nematomą auditoriją. — Jai sugadino gražutį misterio Beno Įžymybės Mirso portretą, ir ji taip įniršo, kad yra pasiruošusi spjaudytis! — prieš keletą metų tokia taktika būtų ypač veiksminga.

— Mama, kas su tavimi pasidarė? — paklausė Suzana, pradėdama atitokti. — Tu niekuomet nenusileisdavai iki tokio lygio...

Ana Norton atlošė galvą. Ji atsistojo, nuo kelių paleido mezginį ant grindų, įsikibo į Suzanos pečius ir grubiai papurtė dukterį.

— Klausyk manęs! Aš neleisiu, kad tu kaip eilinė šliundra valkiotumeis su mamytės sūneliu, kuris suka tau galvą. Girdi?

Suzana teškėjai antausį.

Ana Norton sumirksėjo, paskui išpūtė nuostabos kupinas akis. Sekundei įsivyravo slegianti tyla. Jodvi žvelgė viena į kitą. Suzana vos girdimai aiktelėjo.

— Lipu į viršų, — tarė ji. — Išsikelsiu vėliausiai antradienį.

— Buvo atėjęs Floidas, — pasakė misis Norton. Veidas po antausio vis dar buvo aptirpęs. Dukters pirštai paliko ant jo raudoną klaustuko formos žymę.

— Aš nutraukiau su Floidu visus santykius, — be jokių emocijų pareiškė Suzana. — Susitaikyk su šia mintimi. Ir viską papasakok telefonu savo harpijai Meiblei. Ko lauki? Galbūt tuomet tau viskas pasirodys realu.

— Floidas tave myli, Suzana... Jis... Žūsta. Jis neištvėrė ir viską man papasakojo. Išliejo savo sielą, — misis Norton akyse nušvito prisiminimai. — Baigdamas jis palūžo ir raudojo kaip vaikas.

Suzana pamanė, kad tai nepanašu į Floidą. Ar mama neišsigalvoja? Iš Anos akių ji suprato, kad neišsigalvoja.