Stephen King - Zalės Valda

Benas žengė pirmyn ir, ištiesęs ranką, pastūmė duris. Apatiniai vyriai vos girdimai cyptelėjo.

Kūnas gulėjo taip pat, kaip jie paliko: kairioji ranka nukarusi, kairysis skruostas prispaustas prie pagalvės...

— Atvažiuoja Parkinsas, — pratarė Metas koridoriuje už jo nugaros, ir Benas vos susilaikė neriktelėjęs.

5

Benas pamanė gerai pasakęs: tegul visus reikalus įsuka mašina . Tolesni įvykiai labai priminė mašiną — sudėtingą gudrų vokišką prietaisą, sukonstruotą iš spyruoklių ir dantračių, kurio figūrėlės atlieka įmantrų šokį.

Pirmasis prisistatė Parkinsas Džilespis su segtuku prisegtu žaliu kaklaraiščiu. Akys buvo dar užmiegotos. Jis pasakė pranešęs apskrities medicinos ekspertui.

— Tasai kalės vaikas patsai neatvyks, — tarė Parkinsas, į surauktų lūpų kamputį įstatydamas „Pall Mall“ cigaretę. — Atsiųs padėjėją ir dar vieną tipą nuotraukoms padaryti. Numirėlį lietėte?

— Jo ranka nusviro nuo lovos, — atsakė Benas. — Aš mėginau ją užkelti atgal, tačiau nepavyko.

Parkinsas jį nužvelgė nieko netardamas. Benas prisiminė kraupų pirštų krumplių barkštelėjimą į medines svečių kambario grindis, ir jo pilve sukirbėjo dygus kikenimas.

Metas nuvedė juos viršun, ir Parkinsas kelis kartus apėjo kūną.

— Ei, ar esat tikri, kad jis mirė? — pagaliau paklausė. — Mėginote žadinti?

Iš paskos, tiesiai po gimdymo, iš Kamberlendo ligoninės atvažiavo medicinos daktaras Džeimsas Kodis. Apsimainę tradicinėmis malonybėmis („Malonu jus matyti“, — prisidegdamas eilinę cigaretę, tarė Parkinsas), vėl visi paskui Metą pakilo aukštyn. „Jeigu mes būtume muzikantai, — pamanė Benas, — tai galėtume deramai palydėti vaikiną paskutinėn kelionėn“.

Ir vėlei pajuto, kaip prie gerklės mėgina pakilti juoko protrūkis.

Kodis atidengė antklodę ir kurį laiką suraukęs kaktą stebeilijo į kūną. Stebindamas Beną savo ramybe, Metas pratarė:

— Džimi, tai man priminė, ką tu kalbėjai apie Glikų berniuką.

— Misteri Berkai, tai buvo konfidencialus pokalbis, — švelniai atsakė Kodis. — Jeigu Denio Gliko gimdytojai sužinotų, ką jūs pasakėte, galėtų paduoti mane į teismą.

— Bet ar laimėtų bylą?

— Tikriausiai ne, — atsidusdamas tarė Džimis.

— Ką turit omeny dėl Glikų berniukų? — suraukęs antakius, paklausė Parkinsas.

— Nieko, — atsakė Džimis. — Tai visai iš kitos operos, — jis priglaudė prie Maiko krūtinės stetoskopą, kažką sumurmėjo, pravėrė akies voką ir pašvietė į atidengtą sustiklėjusį rutuliuką.

Pastebėjęs, kaip susiaurėjo lavono vyzdys, Benas visiškai aiškiai pratarė: „Viešpatie!“

— Įdomus refleksas, tiesa? — tarė Džimis. Jis paleido voką, kuris nenatūraliai lėtai grįžo į ankstesnę savo padėtį, tarsi lavonas jiems būtų pamerkęs akį. — Deividas Prainas iš „Džono Hopkinso“ teigia, kad kai kurių lavonų vyzdžio reakcija į šviesą išlieka iki devynių valandų.

— Tapai mokslininku, kad tave kur, — piktai pasakė Metas. — O už rašinėlius jam rašydavau trejetus, dargi pažymį pakeldamas.

— Paprasčiausiai jums, senas intrigante, nepatinka skaityti apie skrodimus, — atsiliepė Džimis ir išsitraukė nedidelį plaktukėlį. „Puiku, — pamanė Benas. — Jis žino, kaip elgtis prie ligonio lovos, netgi jei pacientas, Parkinso Džilespio įsivaizdavimu, negyvėlis“. Jo viduje vėl sukilo niaurus juokelis.

— Miręs? — paklausė Parkinsas, nukratydamas cigaretės pelenus į tuščią vazą. Metas susiraukė.

— Miręs, miręs, — atsakė Džimis. Jis pakilo, atidengė antklodę iki Rajersono kojų ir pastukseno per dešinįjį kelį. Jokio efekto. Ant Maiko padų (prie kulno ir didžiojo piršto) Benas pastebėjo geltonus nuospaudų apskritimus ir ūmai prisiminė Voleso Stivenso poemą apie mirusią Moterį:

— “Tepasirodys tariamoji pabaiga,“ — neužtikrintai pacitavo jis. — Plombyro imperatorius — vienintelis valdovas“.

Metas staigiai dirstelėjo į jį ir akimirkai tarytum prarado savitvardą.

— Kas tai? — paklausė Parkinsas.

— Eilės, — atsakė Metas. — Iš poemos apie mirtį.

— O man pasirodė, kad tai panašu į „Gerai nusiteikusį žmogų“, — pastebėjo Parkinsas ir vėl nukratė pelenus į vazą.

6

— Ar mudu vienas kitam pristatė? — paklausė Džimis, žvelgdamas į Beną iš apačios į viršų.

— Taip, tačiau probėgšmiais, — atsakė Metas. — Susipažinkite: Kodis, — vietinis žinovas, Benas Mirsas — literatūros dirvonų artojas. Ir atvirkščiai.

— Jis — tokių juokelių meistras, — pastebėjo Džimis. — Šitokiu būdu ir pinigėlius užsidirba.

Jiedu su Benu paspaudė vienas kitam ranką virš mirusiojo kūno.

— Misteri Mirsai, padėkite man jį perversti.

Benas su šiokiu tokiu atsainumu padėjo Džimiui perversti kūną ant pilvo. Jis vis dar nebuvo praradęs stangrumo ir nesuglebo, nors buvo atšalęs. Džimis įdėmiai apžiūrėjo nugarą, paskui nutraukė nuo užpakalio glaudes.

— O tai kuriems galams? — paklausė Parkinsas.

— Pagal odos cianozę mėginu nustatyti mirties laiką, — atsakė Džimis. — O Brentas Norbertas niekuomet neprieštaravo dėl nedidelės draugiškos pagalbos.

— Norbertas nuosavo užpakalio ir su žiburiu nerastų, — atsiliepė Parkinsas, pro atidarytą langą spragtelėdamas nuorūką. — Metai, šis langas liko be langinės. Mačiau ją gulint ant pievelės, kai įvažiavau į kiemą.

— Šit kaip? — tarstelėjo Metas, atidžiai kontroliuodamas savo balsą.

— Taigi.

Išsitraukęs iš lagaminėlio termometrą, Kodis įklišo jį Rajersonui į išeinamąją angą ir patiesė ant antklodės laikrodį, kuris sublizgo ryškioje saulės šviesoje. Jis rodė penkiolika minučių po šešių.

— Eisiu žemyn, — šiek tiek dusdamas, pasakė Metas.

— Galite eiti visi, — linktelėjo Džimis. — Aš dar truputį užtruksiu. Gal išvirtumėt kavos, misteri Berkai?

— Suprantama.

Visi išėjo. Paskutinįsyk peržvelgęs kambarį, Benas uždarė paskui save duris, ir šios paslėpė sceną, kuri visam laikui įstrigo atmintin tarsi graviūra: šviesus, saulės nutviekstas miegamasis, atkelta švari antklodė, auksinis rankinis laikrodis, nuo kurio ant sienos apmušalų krenta ryškus atšvaitas, ir patsai Kodis liepsnojančiu kuokštu rudų plaukų.

Brentonas Norbertas, medicinos eksperto padėjėjas, atvažiavo senu pilku „Dodžu“ kaip tik tuo metu, kai Metas virė kavą. Jį lydėjo dar vienas vyriškis, nešinas dideliu fotoaparatu.

— Kur? — paklausė Norbertas.

Džilespis dūrė pirštu laiptų pusėn.

— Ten, viršuje, Džimis Kodis.

— Puiku, — tarė Norbertas. — Vaikinas, ko gero, jau nervinasi.

Jiedu su fotografu patraukė viršun.

Parkinsas Džilespis įsipylė į kavą tiek grietinėlės, kad jos nutekėjo per kraštus lėkštėn, kyštelėjo į kavą smilių, lyžtelėjo patikrindamas, kas iš viso to išėjo, nušluostė pirštą į kelnes ir prisidegdamas eilinę „Pall Mall“ cigaretę pasakė:

— O kaip jūs čia atsidūrėte, misteri Mirsai?

Benas su Metu pradėjo giedoti savo dainelę. Visa tai, ką jiedu prišnekėjo, nebuvo melas tikrąja šio žodžio prasme, tačiau nutylėjimų pakako, kad mokytoją ir rašytoją sujungtų plona konspiracijos gija. Pakako jų irtam, kad priverstų Beną pasinerti į nesibaigiančius svarstymus: galbūt jis dabar dalyvauja nekaltoje kvailystėje, o gal daug rimtesniame ir tamsesniame reikale. Galvoje skambėjo Meto žodžiai: „Aš paskambinau jums, kadangi Zalės Valdoje esat vienintelis, galįs išklausyti tokią istoriją“. „Kad ir kokiu požiūriu Meto nuovoka būtų pažeista, — pamanė Benas, — nepasakytum, kad senis nesugebėtų vertinti žmonių“. Tai Mirsui irgi kėlė susirūpinimą.