Stephen King - Zalės Valda

Benas gulėjo užsimerkęs po antklode, užtraukta iki pat smakro, toks išblyškęs ir pastiras, kad vieną baisią akimirką Suzana neabejojo: kol ji apačioje kalbėjosi su daktaru, Benas numirė, paliko savo mirtingą kūną. Paskui mergina pastebėjo, kaip jo krūtinė lėtai, tolygiai kilnojasi, ir susverdėjo — pajuto milžinišką palengvėjimą. Ji įdėmiai sužiuro į Beno veidą, vargu ar pastebėdama daugybę kraujosruvų. Motina pavadino jį mamos vaikeliu — dabar Suzanai pasidarė aišku, kaip jai galėjo šauti į galvą tokia mintis. Stiprūs bruožai buvo sudvasinti (ji gailėjosi, kad nėra geresnio žodžio, — „sudvasintu“ paprastai vadina provincijos bibliotekininką, kuris laisvu laiku rašo pompastiškus sonetus Spenserio dvasia, skirdamas juos narcizams, — bet kito tinkamo žodžio nebuvo). Tik plaukai atrodė vyriški tradicine šio žodžio prasme.

Juodi tankūs plaukai tarytum pleveno aplink veidą.

Kairėje virš antakio baltumu išsiskyrė tvarstis.

„Aš myliu šį žmogų, — pamanė ji. — Sveik, Benai. Sveik, ir užbaik knygą, kad — jeigu tik esu tau reikalinga — galėtume drauge išvažiuoti iš Valdos. Valda tapo negera mums abiems“.

— Atrodo, jums laikas eiti, — tarė gydytojas. — Galbūt rytoj...

Benas sukrutėjo ir iš gerklės pasigirdo kimus balsas. Vokai lėtai pakilo, nusileido, vėl pakilo. Akys nuo migdomųjų buvo patamsėjusios, bet jose atsispindėjo suvokimas, jog Benas mato ją esant šalia. Jis uždėjo ant Suzanos rankos savąją. Iš merginos akių ėmė riedėti ašaros. Ji nusišypsojo ir suspaudė Beno pirštus.

Benas sukrutino lūpas, ir Suzana pasilenkė, kad išgirstų.

— Jūsų miestelyje gyvena tikri žmogžudžiai, ar ne?

— Benai, man taip gaila...

— Regis, prieš tai, kol jis mane nukirto, porą dantų ir aš jam išmušiau, — sušnabždėjo Benas. — Kaip rašeivai — visai neblogai.

— Benai...

— Ko gero, pakaks, misteri Mirsai, — įsiterpė daktaras. — Leiskite siūlėms sutvirtėti.

Benas pažvelgė į gydytoją.

— Tik minutėlei.

Gydytojo žvilgsnis sustingo.

— Ji irgi taip sakė.

Beno blakstienos nusileido, paskui sunkiai pakilo. Jis pratarė kažką neaiškaus.

Suzana pasilenkė dar arčiau.

— Kas, mielasis?

— Dar nesutemo?

— Ne.

— Norėčiau, kad tu nuvažiuotum pas...

— Pas Metą?

Benas linktelėjo.

— Perduok jam... aš noriu, kad jis viską tau papasakotų. Paklausk, ar jis pažįstamas... su tėvu Kalahenu. Jis supras.

— Gerai, — pažadėjo Suzana. — Perduosiu. Dabar miegok. Labos nakties, Benai.

— Tvarka. Myliu tave, — jis dar kažką sumurmėjo — du sykius, o paskui užsimerkė ir pradėjo alsuoti giliau.

— Ką jis pasakė? — paklausė gydytojas.

Suzana paniuro.

— Lyg ir „užsidarykite langus“, — atsakė ji.

3

Kai Suzana grįžo apsiausto, priėmimo kambaryje rado Evą Miler su Landūnu Kreigu. Eva vilkėjo senu rudeniniu paltuku su išsišėrusio kailio apykakle, o Landūnas skendo motociklininko striukėje, kuri jam buvo per didelė. Kai pamatė šią porelę, Suzanai pasidarė jaukiau.

— Kaip jis jaučiasi? — paklausė Eva.

— Man atrodo, viskas bus gerai, — Suzana pakartojo diagnozę, ir Evos veidas atsipalaidavo.

— Ačiū Dievui. Misteris Mirsas, regis, labai mielas žmogus. Mano pansione niekuomet nieko panašaus nebuvo atsitikę. Parkinsui Džilespiui teko uždaryti Floidą į girtuokliams skirtą kamerą. Nors elgėsi jis anaiptol ne kaip girtas. Paprasčiausiai tarytum... nežinojo, ką daryti ir buvo tarsi apkvaitęs.

Suzana papurtė galvą.

— Tai apskritai nepanašu į Floidą.

Akimirkai įsivyravo nejauki tyla.

— Benas — puikus vyrukas, — prabilo Landūnas ir paplekšnojo Suzanai per ranką. — Nė apsidairyti nespėsi, o jis jau stovės ant kojų. Luktelėk, ir pati pamatysi.

— Neabejoju tuo, — pasakė Suzana, abiem rankom suspausdama jo delną. — Eva, tėvas Kalahenas — Šventojo Andriejaus bažnyčios klebonas, ar ne?

— Taip, o kas?

— Šiaip... įdomu. Ačiū judviems, kad atėjote... Jeigu galėtumėt rytoj ateiti dar kartą...

— Bus padaryta, — tarė Landūnas. — Žinoma, kad ateisim, ar ne, Eva? — jis vogčia apkabino ją per juosmenį. Siekti buvo toloka, bet Landūno gestas atrodė tarsi atsitiktinis.

— Taip, mes ateisime.

Suzana drauge su jais išėjo į mašinų stovėjimo aikštelę, paskui nuvažiavo atgal į Zalės Valdą.

4

Metas neatsiliepė į barbenimą ir nesušuko „Įeikite!“, kaip buvo įpratęs daryti.

Už durų pasigirdo labai tylus, labai atsargus balsas, kurį Suzana vos pažino:

— Kas ten?

— Misteri Berkai, tai Suzana Norton.

Jis atidarė. Išvydusi, kaip jis pasikeitė, Suzana buvo sukrėsta. Metas atrodė pasenęs ir išsekęs. Po akimirkos mergina pastebėjo ant jo krūtinės sunkų auksinį kryžių. Šiame penkių dolerių vertės daiktelyje, prigludusiame prie languotos marškinių flanelės, buvo kažin kas keisto ir kvailo, tad Suzana vos nenusijuokė... bet susilaikė.

— Įeikite. Kur Benas?

Ji pasakė, ir Meto veidas ištįso.

— Vadinasi, Floidas Tibitsas nusprendė suvaidinti apgautą meilužį? Tik pamanyk! Taip, labiau netinkamo laiko jis pasirinkti negalėjo. Šiandien po pietų Maiką Rajersoną atvežė iš Portlendo atgalios, kad Formenas paruoštų jį laidotuvėms. Taigi, manau, mūsų išvyką į Marsteno namą irgi teks atidėti.

— Kokią išvyką? Ir kas atsitiko Maikui?

— Norite kavos? — išsiblaškęs paklausė jis.

— Ne. Aš noriu išsiaiškinti, kas vyksta. Benas sakė, kad jūs žinote.

— Tai, — tarė Metas, — labai aukšto rango asmens įsakymas. Benui lengva nurodyti, kad viską papasakočiau, bet papasakoti sunku. Ką gi, pasistengsiu.

— Kas...

Metas kilstelėjo ranką.

— Pradžioje štai kas, Suzana. Judvi su motuše užvakar buvote užėjusios į naująją parduotuvę.

Suzana suraukė kaktą.

— Taip, o kas?

— Ar galėtumėt apsakyti savo įspūdį apie parduotuvę, o ypač — apie jos savininką?

— Apie misterį Streikerį?

— Taip.

— Na, jis gana patrauklus, — pasakė Suzana. — Galbūt netgi, tiksliau pasakius, galantiškas. Pagyrė Glinisės Meiberi suknelę, ir toji nuraudo kaip mokinukė. O misis Bodin pasiteiravo dėl tvarsčio ant rankos... Suprantat Ji užsitėškė karštų riebalų. Jis davėjai kompreso receptą, užrašė jį ant lapelio. O kai įžengė Meiblė... — tai prisiminusi, Suzana šiek tiek pasijuokė.

— Na?

— Jis atnešė jai kėdę, — paaiškino Suzana. — Tiesą sakant, ne kėdę, o krėslą. Labiau panašų į sostą. Didelį, raižytą, iš raudonmedžio. Jis atsitempė jį iš kažkokios saugyklos, o patsai visą laiką šypsojosi ir plepėjo su kitomis damomis. Bet šis daikčiukas turėjo sverti mažų mažiausiai tris šimtus svarų! Jis blinktelėjo krėslą vidury parduotuvės ir palydėjo prie jo Meiblę. Už parankės, įsivaizduojate? O ji kikeno . Jeigu jums teko regėti kikenančią Meiblę, jūs matėte viską pasaulyje. Ir pasiūlė kavos. Labai stiprios ir labai geros.

— Jis jums patiko? — paklausė Metas, įdėmiai ją stebėdamas.

— Klausiate vis dėl to paties? — pasidomėjo ji.

— Taip, ko gero.

— Tuomet gerai. Pasidalysiu su jumis moteriška reakcija. Ir patiko, ir ne. Jis mane patraukė tikriausiai seksualiniu požiūriu, nors ir nestipriai. Vyras metuose, iki kaulų smegenų miestietis, labai žavingas, labai galantiškas. Žiūri į tokį ir supranti, kad jis užsakinės iš prancūziško meniu, žinodamas, kokį vyną su kuo dera gerti — ne šiaip baltą arba raudoną, bet kokių metų ir netgi iš kokio vynuogyno. Visiškai aišku, kad ne čionykščio sukirpimo žmogus. Ir nė kiek neišglebęs. Stamantrus kaip šokėjas. Esama kažkokio patrauklumo žmoguje, kuris šitaip begėdiškai plikas, — ji nusišypsojo, tarsi norėdama tokiu būdu apsiginti, žinodama“ jog paraudo, ir spėliodama, ar nepasakė ko nors tokio, ko sakyti nesirengė.