Stephen King - Zalės Valda

Bet mūšių nebuvo. Tik niekingi susidūrimai su neapibrėžtais rezultatais. O BLOGIS pasirodė turįs galybę veidų, ir visi jie — buki, dažniau su nudrykusiomis per smakrą seilėmis negu atvirkščiai. Iš esmės tėvas Kalahenas buvo verčiamas daryti išvadą, kad pasaulyje nėra jokio BLOGIO, išskyrus eilinį blogį — arba, galimas dalykas, (blogį). Tokiomis minutėlėmis jis įtarė, kad ir Hitleris — ne kas kitas, tik bedvasis biurokratas, o patsai Šėtonas — protiškai nepilnavertis, su embrioninės stadijos humoru — kaip tie, kuriems atrodo neapsakomai juokinga sušerti žuvėdrai į duoną įkištą petardą.

Didieji socialiniai, doroviniai ir dvasiniai amžių mūšiai nuslūgo iki Sindės Makdugal, kuri talžo kamputyje savo seilėtą kūdikėlį, o kai pastarasis užaugs, ims talžyti kamputyje savo atžalėlę — nesibaigiantis gyvenimas, aleliuja, storas arachisinio sviesto luistas. Šventoji Mergele, ei, kaip atvesti žmones į doros kelią?

Taigi esmingas čia buvo ne tik nuobodulys — siaubą kėlė tai, ką visa tai reiškė bet kuriam iš anksto apmąstytam gyvenimo nusistatymui ir galbūt dangaus karalystei. Bažnytinio loto amžinybė, pasilinksminimo atrakcionai ir dangiškasis striptizas?

Kalahenas grįžtelėjo į laikrodį ant sienos. Buvo šešios minutės po pusiaunakčio — ir vis dar nesimatė jokių Fredo Astero bei Džindžerės Rodžers pėdsakų. Nė Mikio Runio. Tačiau „E — Vep“ atėjo laikas suveikti. Dabar jis išsiurbs, misis Korles nereikės guosti jo užjaučiančiu žvilgsniu, ir gyvenimas ims tekėti sava vaga. Amen.

Septintas skyrius

METAS

1

Antradienį, trečiosios pamokos pabaigoje, Metas užėjo į mokytojų kambarį. Pasirodė, kad ten jau jo laukė Benas Mirsas.

— Sveikas, — tarė Metas. — Jūs ankstyvas.

Benas pakilo ir paspaudė jam ranką.

— Tikriausiai šeimyninis užkeikimas. Pasakyk atvirai, ar tie vaikeliai manęs nesuės?

— Jokiu būdu, — atsakė Metas. — Eime.

Jis buvo šiek tiek nustebintas. Benas apsirengė simpatiška sportine striuke ir pilkomis kelnėmis su dvigubomis siūlėmis. Gerais, iš pažiūros visai mažai panešiotais batais. Meto klasėse buvodavo ir kiti literatai. Anie paprastai apsirengdavo nerūpestingai arba ką nors atvirai keisto. Prieš metus jis pasikvietė gana žinomą poetę, atvykusią į savo kūrybos vakarą valstijos universitete Portlende. Toji apsireiškė kojas apsitempusi sportinėmis kelnėmis, tačiau su aukštakulniais bateliais. Atrodė, kad šitokiu būdu jos pasąmonė skelbia: tik pažvelkite į mane — aš suardžiau sistemą, neperžengdama jos pačios žaidimo ribų. Aš ateinu ir išeinu kaip vėjas.

Nuo šio palyginimo Meto susižavėjimas Benu dar labiau sustiprėjo. Po trisdešimties su kaupu pedagoginio darbo metų Metas priėjo išvados, kad sistemos nesuardysi, žaidimo nelaimėsi, ir tik varvanosiai mano, neva jie išsiveržė priekin.

— Geras pastatas, — pasakė Benas, dairydamasis į šalis, kol jie ėjo koridoriumi. — Smarkiai skiriasi nuo mokyklos, kurioje mokiausi aš. Ten beveik visi langai priminė ambrazūras.

— Pirmoji klaida, — atsiliepė Metas. — Niekada nevadinkite mokyklos „pastatu“. Tai — „įstaiga“. Mokyklinės lentos — „vaizdinės priemonės“, o mokiniai — „homogeninė bendrai besimokančių vidutinio mokyklinio amžiaus vaikų draugija“.

— Jiems smarkiai pasisekė, — su šypsena pastebėjo Benas.

— Iš tikrųjų, ar ne? Jūs studijavote koledže, Benai?

— Mėginau. Humanitarinius mokslus. Bet, regis, visi kaip vienas žaidė intelektualinį žaidimą „atkovok vėliavą“ — tu irgi gali rasti kirvį, jį išsigaląsti ir šitaip pasidaryti įžymiu ir dievinamu. Be to, mane išgujo už nepažangumą. Kai pardavinėjo „Konvėjaus dukterį“, į pristatymo furgonus kroviau dėžes su kokakola.

— Papasakokite apie tai vaikams. Jiems bus įdomu.

— Jums patinka mokytojauti? — paklausė Benas.

— Suprantama, kad patinka. Antraip šie keturiasdešimt metų būtų nuėję perniek.

Nuskambėjo pavėlavęs skambutis. Ištuštėjęs koridorius (tik kažkoks dykinėtojas lėtai kiūtino pro nupieštą rodyklę su užrašu „Miškininkystė“) prisipildė garsaus aido.

— Kaip čia reikalai su narkotikais? — paklausė Benas.

— Esama visko, ko tik nori. Kaip bet kurioje amerikietiškoje mokykloje. Ir vis dėlto didžiausia mūsų bėda — girtuokliavimas.

— Ne marihuana?

— Žolės nelaikau problema. O vadovybė, kalbant pašnabždom ir neoficialiai, — taip pat. Atsitiktinai sužinojau, kad net mūsų patarėjas — vienas geriausių savo apskrityje — irgi retsykiais patraukia, o paskui eina į kiną. Aš ir pats mėginau. Veikia puikiai, bet nuo to man sutrinka virškinimas.

— Jūs mėginote?

— Š-š-š, — pridėjo prie lūpų pirštą Metas. — Didysis Brolis visur turi ausis. Be to, štai mano kabinetas.

— Ach, Viešpatie.

— Nesinervinkit, — nuramino Metas, praleisdamas jį priekin. — Labas rytas, mokiniai, — kreipėsi maždaug į dvi dešimtis paauglių, kurie įdėmiai apžiūrinėjo Beną. — Tai misteris Benas Mirsas.

2

Iš pradžių Benas pamanė, kad ne ten pataikė.

Jis buvo absoliučiai tikras, kad kviesdamas vakarienei Metas Berkas pasakė: mažas pilkas namas iškart už raudono plytinio... bet iš šio namo liete liejosi rokenrolas.

Benas pasinaudojo dėmėtu žalvariniu durų plaktukėliu, nesulaukė atsakymo ir vėl pasibeldė. Šįsyk muziką pritildė ir kažkas — balsas, be jokios abejonės, priklausė Metui — karktelėjo: „Atidaryta! Įeikite!“

Jis įžengė ir ėmė susidomėjęs žvalgytis. Paradinės durys vedė tiesiai į mažą svetainę, apstatytą ankstyvuoju amerikietiškų stiliumi „sendaikčių parduotuvėlė“, kur viešpatavo neįtikėtinai senas televizorius „Motorola“. Muzika sklido iš audiosistemos su keturiomis kolonėlėmis.

Metas išniro iš virtuvės, pasirišęs raudonos ir baltos spalvos languotą prikyštę. Sklido padažo ir spageti kvapas.

— Atleiskit, kad taip triukšminga, — tarė Metas. — Aš truputį neprigirdžiu, todėl ir leidžiu garsiai.

— Gera muzika.

— Esu roko gerbėjas dar nuo Badžio Holio laikų. Nuostabi muzika. Norite valgyt?

— Aha, — prisipažino Benas. — Dar kartą dėkoju už pakvietimą. Man atrodo, kad nuo to laiko, kai sugrįžau į Zalės Valdą, svečiuose valgau dažniau nei per penkerius paskutinius metus.

— Mūsų miestelis svetingas. Tikiuosi, neprieštarausite, jei vakarieniausime virtuvėje. Prieš porą mėnesių apsireiškė antikvaras ir pasiūlė už pietų stalą du šimtus dolerių. O kito dar neįsigijau.

— Nieko baisaus. Aš — vienas iš didelio būrio virtuvinių valgytojų.

Virtuvė pasirodė esanti tvarkinga iki koktumo. Ant nedidelės viryklės su keturiais lankainiais šnypštė puodelis su padažu ir pūpsojo pilnas garuojančių spageti kiaurasamtis. Ant staliuko su atlenkiama lenta gulėjo keletas įvairaus dydžio lėkštelių ir du stikliniai indai, iš kraštų padabinti šokančiais animacinių filmų herojais. „Žele formelės“, — nustebęs pamanė Benas. Išnyko paskutinioji bendravimo su mažai pažįstamu žmogumi įtampa, ir jis pasijuto tarsi savo namuose.

— Spintelėje virš kriauklės — kukurūzinis ir ruginis viskis, degtinė, — parodė Metas. — O šaldytuve šiek tiek kokteilio. Bijau, kad pasirinkimas ne itin didelis.

— Tiks ir viskis su vandeniu iš krano.

— Duok Dieve. O aš padengsiu stalą.

Maišydamas sau gėrimą, Benas tarė:

— Jūsų vaikai man patiko. Uždavinėjo gerus klausimus. Sunkius, bet gerus.