Stephen King - Zalės Valda

— Pavyzdžiui, „Iš kur semiatės idėjų“? — Metas pamėgdžiojo Rutą Kroket — viliojančios mergužėlės lemenimą.

— Taip, ji tikra paukštytė.

— Išties. Šaldytuve, už pjaustytų ananasų, yra butelis „Lanserio“. Laikau ypatingiems atvejams.

— Klausykit, nereikia...

— Liaukitės, Benai. Mes Valdoje ne kasdien matome bestselerių autorius.

— Na, jūs šiek tiek perdedate.

Benas užbaigė savojo viskio likutį, paėmė iš Meto lėkštę spageti, apliejo padažu, šakute pakabino makaronų ir apsuko aplink šaukštelį.

— Fantastika! — susižavėjęs pagyrė. — Mama mia!

— O kaipgi, — atsakė Metas.

Benas nuleido akis į lėkštelę, kuri tuštėjo stebėtinu greičiu. Jis šiek tiek kaltai nusišluostė lūpas.

— Dar?

— Jeigu galima, pusę lėkštelės. Nuostabūs makaronai.

Metas atnešė pilną lėkštę.

— Nesuvalgysim mes — suės mano katinas. Nelaimingas gyvulėlis. Sveria dvidešimt svarų ir prie dubenėlio prieina krypuodamas.

— Viešpatie, kaipgi aš jo nepastebėjau?

Metas nusišypsojo.

— Kažkur valkiojasi. Naujoji jūsų knyga — romanas?

— Šis tas beletrizuoto, — atsakė Benas. — Atvirai kalbant, rašau ją dėl pinigų. Menas nuostabus, bet vieną vienintelį kartą panorau ištraukti iš skrybėlės stambų numerį.

— Ir kokios perspektyvos?

— Tamsios ir miglotos, — tarė Benas.

— Eime į svetainę, — pakvietė Metas — Ten visos kėdės kauburiuotos, bet vis tiek patogesnės nei šios virtuvinės siaubūnės. Pavalgėte?

— Ar popiežius nešioja tiarą?

Svetainėje Metas ištraukė rietuvę albumų ir ėmė žiebtis stambią išraitytą pypkę iš ilgamoliūgio. Pagaliau ji įsiruseno, Metas patenkintas apsigaubė dideliu dūmų debesiu ir pakėlė galvą:

— Ne, iš čia jo nesimato.

Benas ūmai apsižvalgė.

— Ko?

— Marsteno namo. Einam lažybų iš penkių centų, kad jūs žvalgėtės kaip tik jo.

Benas nesmagiai nusijuokė.

— Nesiginčysiu.

— Knygos veiksmas vyksta į Zalės Valdą panašiame miestelyje?

Benas linktelėjo.

— Panašus miestelis ir panašūs žmonės. Serija seksualinių žmogžudysčių, lavonai išniekinami. Ketinu pradėti nuo vienos iš jų ir aprašyti visą eigą nuo pradžios iki galo su menkiausiomis smulkmenomis. Bakstelėti į tai skaitytoją nosimi. Kai pradingo Ralfas Glikas, kaip tik rašiau šią knygos dalį, ir man tai padarė... atstumiančią paslaugą.

— O pagrindas — tie dingimai, kurie įvyko mūsų miestelyje ketvirtajame dešimtmetyje.

Benas įdėmiai jį nužvelgė.

— Jūs žinote apie juos?

— Taip, be abejo. Ir daugelis čionykščių senbuvių — taip pat. Aš patsai tuomet Valdoje negyvenau, bet buvo Meiblė Verts, Glinisė Meiberi ir Miltas Krosenas. Kai kas jau susiejo vieną su kitu.

— Ką susiejo?

— Na, na, Benai. Ryšys visiškai akivaizdus, argi ne taip?

— Tikriausiai. Kai šis namas buvo gyvenamas, per dešimtmetį pradingo keturi berniukai. Dabar, po trisdešimt šešerių metų, vos jame kažkas įsikūrė, bematant dingo Ralfas Glikas.

— Jūs manote, kad tai sutapimas?

— Spėju, kad taip, — atsargiai pratarė Benas. Ausyse aiškiai skambėjo Suzanos įspėjimas. — Bet įdomu. Vartydamas „Ledger“ komplektus, domėjausi laikotarpiu nuo 1939-ųjų iki 1970-ųjų — šiaip sau, kad galima būtų palyginti. Pradingo trys berniukai. Vienas pabėgo iš namų, bet vėliau atsirado — dirbo Bostone. Jam buvo vos šešiolika, bet atrodė vyresnis. Kitą po mėnesio sužvejojo Endroskogine. O dar vieną rado užkastą netoli 116-ojo kelio Geitse — matyt, jis tapo autoavarijos auka. Viskas galų gale paaiškėjo.

— Galbūt Glikų berniuko dingimas irgi paaiškės.

— Gali būti.

— Bet jūs manote visiškai kitaip. Ką žinote apie tą Streikerį?

— Visiškai nieko, — atsakė Benas. — Ir netgi nesu tikras, ar norėčiau su juo susipažinti. Kaip tik dabar dirbu prie perspektyvios knygos, kuri tam tikru požiūriu susijusi su Marsteno namu ir jo gyventojais. Jeigu sužinosiu, kad Streikeris — eilinis biznierius (esu įsitikinęs, jog taip ir yra), tai gali mane išmušti iš vėžių.

— O man atrodo, viskas pasirodys kiek kitaip. Žinote, šiandien jis atidarė parduotuvę. Kiek supratau, ten užbėgo ir Suzana Norton su motuše... velnias, beveik visos miestelio moterys užėjo ten dirstelėti, kas ir kaip — ir ne penkiom minutėm. Jeigu tikėtum Delu Markiu — o šis šaltinis abejonių nekelia — ten buvo atklibinkščiavusi net Meiblė Verts. Matyt, tasai Streikeris — labai nepaprastas žmogus. Dabitiškai pasipuošęs, be galo grakštus ir absoliučiai plikas. Ir patrauklus. Man sakė, kad jis iš tikrųjų šį tą pardavė.

Benas nusišypsojo.

— Nuostabu. O antrąją komandos pusę kas nors jau matė?

— Jis išvykęs prekių. Spėjamai.

— Kodėl „spėjamai“?

Metas neramiai gūžtelėjo pečiais.

— Gal tai ir gryna tiesa, bet Marsteno namas vis tiek mane nervina. Galima pamanyti, ši porelė ilgai jo ieškojo, kol pagaliau rado. Juk jūs pats sakėte — jis primena ant kalvos viršūnės stūksantį stabą.

Benas linktelėjo.

— Be viso šito, pas mus vėl pradingo berniukas. O Ralfo brolis Denis? Mirti vos dvylikos metų! Piktybinės anemijos atvejis su mirtina baigme.

— O kas čia neįprasta? Žinoma, tai daugiau nelaimė...

— Mano gydytojas — jaunas vyras, pavarde Džimis Kodis, Benai. Kažkada pas mane mokėsi. Tuomet jis buvo mažas padūkėlis, o dabar — geras gydytojas. Tik turėkit omeny, kad visa tai nuogirdos ir apkalbos.

— Gerai.

— Užėjau pas jį pasitikrinti ir atsitiktinai užsiminiau apie Glikų berniuką — atseit, kokia gėda, tėvams buvo maža, kad antrasis dingo, ir dar šitas košmaras. Džimis atsakė, kad dėl šio atvejo konsultavosi su Džordžu Gorbiu. Taip, berniukas iš tiesų turėjo anemiją. Anot jo, tokių metų kaip Denis berniuko kraujuje turėtų būti nuo 85 iki 98 procentų eritrocitų. O pas Denį jų sumažėjo iki keturiasdešimt penkių.

— Nieko sau, — pratarė Benas.

— Jam švirkštė B l2ir duodavo veršiuko kepenų — tai tarytum puikiai padėjo. Jau rengėsi berniuką išrašyti, kai staiga bampt! Vaikinukas krenta negyvas.

— Bet juk jūs nenorėtumėte, kad tai pasiektų Meiblės Verts ausis, — tarė Benas. — Jai imtų vaidentis parke čiabuviai, iš orinių ginklų šaudantys užnuodytomis kulkomis.

— Apie tai nesakiau niekam, išskyrus jus. Ir nepasakysiu. Beje, Benai Jūsų vietoje aš tikriausiai viešai nekalbėčiau apie knygos siužetą. Jeigu Loreta Starčer paklaus, apie ką rašote, atsakykite — apie architektūrą.

— Tokį patarimą man jau davė.

— Be abejo, Suzana Norton.

Benas dirstelėjo į laikrodį ir pakilo.

— O dėl Suzanos...

— Sparną rėžiantis patinas visiškai apsiplunksnavęs, — pasakė Metas. — Beje, man dar reikia mokyklon, Benai. Eilinė mokyklinio spektaklio repeticija — didelės socialinės reikšmės komedijos, kurios pavadinimas — „Čarlio problema“.

— Kokia gi jo problema?

— Spuogai, — atsakė Metas ir nusišypsojo.

Abu drauge pasuko durų link. Metas stabtelėjo apsivilkti seną nublukusį mokyklinį švarką.

Benas pamanė, kad nekreipdamas dėmesio į veidą, — protingą, bet svajingą ir kažkokį nekaltą, — pagal Meto figūrą greičiau palaikytum jį senstančiu lengvosios atletikos treneriu, o ne namisėda kalbininku.

— Paklausykit, — kreipėsi Metas, kai jiedu išėjo priebutin, — o ką jūs ketinate daryti penktadienį?

— Nežinau, — atsiliepė Benas. — Maniau, kad būtų neprošal nueiti su Suzana į kiną. Trumpai kalbant, ką nors panašaus.