Stephen King - Zalės Valda

— Ten, viršuje, atsitiko bjaurus dalykas. Be to, jis užstrigo miestelio gyventojų sąmonėje. Žinoma, kad pasakėlės apie baisumus ir žmogžudystes visuomet su vergišku paklusnumu yra perduodamos iš kartos į kartą... o mokiniai, nepaisant viso šito, verkšlena ir skundžiasi, kai tenka studijuoti Džordžo Vašingtono Karverio arba Džonaso Solko raštus. Bet, manau, esmė slypi ne tik čia. Galbūt viskas priklauso nuo geografinės anomalijos.

— Taip, — pritarė Benas, prieš savo valią įsitraukdamas pokalbin. Mokytojas ką tik išsakė idėją, kuri tūnojo Beno pasąmonėje nuo pat tos dienos, kai jis sugrįžo į miestelį... galbūt ir prieš tai. — Jis stūkso ant kalvos, žvelgdamas į miestą iš viršaus žemyn tarsi... na, tarsi niūrus stabas, ar ką, — Benas trumpai sukikeno, kad pastebėjimas nuskambėtų kuo banaliau: jam atrodė, kad neapdairiai išsakęs tokį savo vidinį pojūtį, galbūt atveria šiam nepažįstamajam langelį į savo sielą. Netikėtas ir atidus Meto domėjimasis jo persona irgi nepagerino savijautos.

— Štai ką reiškia talentas, — tarė mokytojas.

— Atleiskit?

— Jūs labai tiksliai pasakėte. Beveik penkiasdešimt metų Marsteno namas stebi mus iš aukšto — į mūsų smulkias nuodėmes, nusižengimus, apgavystes. Tarsi stabas.

— Galbūt jis regėjo ir gerų dalykų, — padarė prielaidą Benas.

— Mažuose miesteliuose, kur visi taip sėsliai gyvena, gero mažai. Dažniausiai abejingumas, retsykiais pagardinamas atsitiktiniu, beprasmišku arba, dar blogiau, sąmoningu pykčiu. Man regis, Tomas Vulfas apie tai parašė maždaug septynis svarus kūrinių.

— Aš maniau, kad cinizmas — ne jūsų stichija.

— Tai jūsų, o ne mano žodžiai, — Metas nusišypsojo ir gurkštelėjo alaus. Muzikantai, pompastiškai pasipuošę raudonais marškiniais, blizgančiomis liemenėmis ir kaklaskarėmis, pasitraukė nuo baro. Solistas paėmė į rankas gitarą ir pradėjo virpinti stygas. — Vis tiek į mano klausimą taip ir neatsakėte. Jūsų naujoji knyga — apie Marsteno namą?

— Tam tikra prasme, manau, kad taip.

— Aš kamantinėju. Atleiskite.

— Nieko tokio, — atsakė Benas, galvodamas apie Suzaną ir pasijusdamas nejaukiai. — Įdomu, kur prašapo Landūnas? Jau velniažin kaip seniai išėjo.

— Ar galėčiau, pasiremdamas trumpute mūsų pažintimi, paprašyti jūsų gana didelės paslaugos? Jeigu atsisakysite, visiškai jus suprasiu.

— Žinoma, prašykite.

— Aš vadovauju literatų būreliui, — paaiškino Metas. — Vaikai protingi, daugiausia vienuoliktokai ir dvyliktokai. Norėčiau jiems parodyti žmogų, užsidirbantį pragyvenimui iš žodžių. Tokį žmogų, kuris... kaip čia tiksliau pasakyti?., paima žodį ir paverčia jį kūnu.

— Būsiu daugiau nei laimingas, — atsakė Benas, dėl pamaloninimo jausdamasis nesmagiai. — Ar ilgi jūsų užsiėmimai?

— Penkiasdešimt minučių.

— Na, man atrodo, kad per tokį laiką nesugebėsiu jums labai įkyrėti.

— O man, kiek žinau, taip padaryti sekasi puikiai, — pastebėjo Metas. — Nors esu tikras, kad jiems anaiptol nebus nuobodu. Tuomet kitą savaitę?

— Be abejo. Pasakykite dieną ir valandą.

— Antradienį? Ketvirta pamoka? Nuo vienuoliktos iki be dešimties minučių dvylika. Nušvilpti mūsų nenušvilps, bet, įtariu, urzgiančių pilvų prisiklausysite kiek tinkamas.

— Atsinešiu vatos ausims užsikimšti.

Metas nusijuokė.

— Labai malonu. Jeigu jums tinka, susitiksim mokytojų kambaryje.

— Puiku. Jūs...

— Misteri Berkai? — tai buvo Džekė, mergina su galingais bicepsais. — Landūnas atsijungė vyrų tualete. Kaip manote...

— A? Viešpatie, žinoma. Benai, jūs...

— Savaime aišku.

Jiedu pakilo ir perėjo per salę. Muzikantai vėl užgrojo — kažką apie vaikinus iš Maskodžio, kurie lig šiol gerbia koledžo dekaną.

Tualete dvokė prarūgusiu šlapimu ir chlorkalkėmis. Landūnas rėmė sieną tarp dviejų pisuarų, o maždaug už dviejų pėdų nuo dešiniosios jo ausies šlapinosi kažkoks vaikinas kariška uniforma.

Landūno burna buvo pravira, ir Benas pamanė: koks siaubingai senas atrodo Kreigas — senas ir sugniuždytas šaltų beformių jėgų, visiškai praradusių bet kokį švelnumą. Prisiminė su kiekviena diena artėjančią savo senatvę — ne pirmą kartą, bet šįsyk ta mintis jį netikėtai pritrenkė. Gerklėje užstrigęs gailestis vienodai priklausė ir Landūnui, ir pačiam Benui.

— Ką gi, — tarė Metas, — ar galėsite pakišti po juo ranką, kai šis džentelmenas baigs savo reikalą?

— Taip, — atsakė Benas. Jis dirstelėjo į tingiai besitvarkantį vyrą karine uniforma. — Pasiskubink, drauguži, jei gali.

— Dar ko? Jam nedega.

Vis dėlto jis pagaliau užsisagstę kelnes ir atsitraukė nuo pisuaro, kad jie galėtų prieiti.

Benas pakišo Landūnui po nugara ranką, įrėmė plaštaką po pažastimi ir pakėlė. Akimirkai Benas pasturgaliu prisiglaudė prie kavinės sienos ir pajuto, kaip toji vibruoja nuo muzikos. Visiškai atsijungęs Landūnas buvo sunkus kaip maišas. Pakišęs galvą po kita Kreigo ranka, Metas apkabino jį per juosmenį, ir vyrai išvilko Landūną už durų.

— Žiū, Landūnas tipena, — kažkas pasakė. Pliūptelėjo juoko banga.

— Delas turėtų jį ginti į visas keturias puses, — dūstančiu balsu suvapėjo Metas. — Juk žino, kuo visada baigiasi.

Jie nukepestavo už durų, į fojė, paskui toliau, iki medinių laiptelių, vedančių žemyn prie automobilių stovėjimo aikštelės.

— Atsargiau... — kriokavo Benas. — Nenusiverskime.

Šiaip ne taip nusileido nuo prieangio. Vangios Landūno kojos baladojosi į laiptų pakopas kaip medinės kaladės.

— “Sitroenas“... paskutinėje eilėje.

Nuvilko Kreigą ten link. Dar stipriau jautėsi vėstantis oras — rytoj lapai turbūt nusidažys purpuru. Giliai Landūno gerklėje kažin kas krioktelėjo, o galva sujudėjo.

— Ar pajėgsite paguldyti jį į lovą, kai sugrįšite pas Evą? — paklausė Metas.

— Taip, tikriausiai.

— Gerai. Pažvelkite, virš medžių puikiausiai matosi Marsteno namo stogo žirgelis.

Benas pasižiūrėjo. Metas buvo teisus — virš tamsaus pušų horizonto kyšojo aštrus kampas, kasdieniniais žmogiškosios statybos kontūrais užstojantis žvaigždes. Benas atidarė užpakalines dureles ir tarė:

— Čia. Duokit jį man.

Suėmęs visą Landūno svorį, jis atsargiai ištiesė jį ant keleivių sėdynės ir uždarė dureles. Landūno galva prisispaudė prie stiklo, ir todėl ėmė atrodyti absurdiškai plokščia.

— Antradienį vienuoliktą?

— Taip, aš būsiu.

— Dėkoju. Ir už pagalbą Landūnui ačiū.

Metas ištiesė ranką. Benas ją paspaudė.

Po to atsisėdo į automobilį, užvedė variklį ir pasuko atgal į miestą. Vos už medžių išnyko pakelės kavinės neoninė iškaba, plentas pasidarė tuščias ir tamsus. Benas pamanė: tokią valandą keliais valkiojasi šmėklos.

Už jo knirktelėjęs sudejavo Landūnas, ir Benas sudrebėjo. „Sitroenas“ vos pastebimai šustelėjo į šalį.

„Kas gi čia man kvoštelėjo į galvą?

Klausimas liko be atsako.

7

Benas atidarė šoninį langelį ir pasuko jį taip, kad šaltas vėjas pakeliui į namus pūstų tiesiai į Landūną; tuo metu, kai jie įriedėjo į Evos Miler kiemą, Landūnas iš dalies atsigaivaliojo, bet tarytum plaukiojo tirštoje migloje.

Klupinėdamas Benas užtempė jį užpakalinio priebučio laipteliais į virtuvę, blankiai apšviestą fluorescencine krosnies lempele. Landūnas suvaitojo, paskui žemu gerkliniu balsu subambėjo: