Stephen King - Zalės Valda

— Būsim pažįstami, — tarė Džekė ir pranyko kavinės prietemoje.

Benas prisipylė bokalą alaus. Landūnas padarė tą patį, profesionaliai pripildydamas savąjį bokalą iki kraštų. Pakibo putos, grasindamos nudribti ant stalo, tačiau susėdo atgal.

— Į tavo sveikatą, drauguži!

Benas kilstelėjo bokalą ir išgėrė.

— Na ir kaip tavo rašliava?

— Puikiai, Landūne.

— Mačiau, kad tu sukinėjaisi su mažyle Norton. Ji — tikras persikas, kitaip nepasakysi. Čia tu gerai pasirinkai.

— Taip, jinai...

— Metai! — suklykė Landūnas ir taip išgąsdino Beną, kad šis vos nepaleido iš rankų bokalo. „Viešpatie, — pamanė Benas, — jis iš tiesų panašus į atsisveikinantį su šiuo pasauliu gaidį“.

— Metai Berkai! — Landūnas kaip pašėlęs sumojavo; žilas vyriškis pasisveikinimo ženklan kilstelėjo ranką ir pradėjo brautis pro minią. — Štai vyras, su kuriuo tau reikėtų susipažinti, — Landūnas kreipėsi į Beną. — Metas Berkas — galvotas kalės vaikas.

Besiartinantis vyriškis atrodė apie šešiasdešimties metų amžiaus. Jis buvo aukšto ūgio, dėvėjo švariais, prie apykaklės prasegtais flaneliniais marškiniais, o tokie pat, kaip Landūno, balti plaukai buvo pakirpti kareivišku ežiuku.

— Sveikas, Landūne, — tarė jis.

— Kaip gyvenimas, drauguži? — paklausė Kreigas. — Noriu tave supažindinti su vyruku, kuris gyvena pas Evą. Benas Mirsas. Rašo knygas, šit kaip. Nuostabus vyrukas, — jis pažvelgė į Beną. — Mudu su Metu augome drauge, tiktai jis įgijo išsilavinimą, o aš — taukuotą špygą, — Landūnas sukikeno.

Benas pakilo ir nuoširdžiai pakratė į žnyplės formą sudėtus Meto Berko pirštus.

— Kaip reikalai?

— Ačiū, puikiai. Skaičiau vieną iš jūsų knygų, misteri Mirsai. „Padangių šokį“.

— Prašau vadinkite mane Benu. Tikiuosi, knyga jums patiko.

— Man ji patiko daug labiau negu kritikams, — sėsdamas atsakė Metas. — Manau, laikui bėgant, jos pasisekimas didės. Kaip gyvenimas, Landūne?

— Kunkuliuoja, — atsakė tasai. — Kaip visuomet kunkuliuoja. Džeke! — suklykė jis. — Tempk Metui bokalą!

— Minutėlę palauksi, senas perdyla! — atsakydama sustūgo Džekė, o prie artimiausių staliukų pasigirdo juokas.

— Žavinga mergiotė, — pastebėjo Landūnas. — Morinos Tolbot duktė.

— Taip, — pritarė Metas. — Džekė pas mane mokėsi. Septyniasdešimt pirmųjų laida. O motina — penkiasdešimt pirmųjų.

— Metas vidurinėje mokykloje moko anglų kalbos, — paaiškino Landūnas Benui. — Turėsite apie ką pasišnekėti, ir dar kaip.

— O aš prisimenu merginą, vardu Morina Tolbot, — tarė Benas. — Ji ateidavo pas mano tetą paimti skalbinius ir grąžindavo juos sudėtus į pintinę. Be vienos rankenėlės.

— Tai jūs iš Valdos, Benai? — paklausė Metas.

— Kai buvau vaikas, kurį laiką gyvenau čia pas savo tetą Sintiją.

— Pas Sintiją Stouens?

— Taip.

Atėjo Džekė su švariu bokalu, ir Metas įsipylė alaus.

— Na, vadinasi, pasaulis iš tiesų ankštas. Kai pirmuosius metus mokytojavau Zalės Valdoje, jūsų teta buvo išleidžiamojoje klasėje. Kaip dabar gyvena, gerai?

— Septyniasdešimt antraisiais numirė.

— Atleiskite.

— Ji išėjo į kitą pasaulį labai lengvai, — atsakė Benas ir vėl pripildė bokalą. Muzikantai baigė groti ir žąsele patraukė prie baro. Pokalbių keliamas triukšmas trupučiuką pritilo.

— Sugrįžote į Zalės valdą parašyti apie mus knygą? — paklausė Metas.

Beno galvoje šmėstelėjo mintis: „Būk atsargus!“

— Tam tikra prasme — tikriausiai, — atsakė.

— Biografui šis miestelis galėjo pasirodyti ir blogesnis. „Padangių šokis“

— pavykusi knyga. Manau, mūsų miestelyje galėtų gimti dar viena nuostabi knyga. Kažkada man atrodė, kad patsai galėsiu ją parašyti.

— O kodėl neparašėte?

Metas nusišypsojo — lengvoje šypsenėlėje nebuvo jokio kartėlio, apmaudo ar ciniškumo pėdsako.

— Trūko vieno gyvybiškai svarbaus ingrediento — talento.

— Netikėkite, netikėkite, — įsiterpė Landūnas, susipildamas iš ąsočio alaus likučius. — Senis Metas talento turi vagoną ir dar nedidelį vežimą. Mokytojauti mokykloje — darbas oho! Mokyklų mokytojų niekas nevertina, bet jie... — jis sujudėjo ant kėdės, galvodamas, kaip užbaigti. Alus jį smarkiai varė lauk. — Žemės druska, — pagaliau užbaigė, gurkštelėjo dar, išsiviepė ir pakilo.

— Pardon... eisiu nusigręžti.

Jis nukėblino šalin, atsitrenkdamas į žmones ir garsiai šūkaliodamas jų vardus.

Šie kartais pyktelėję arba geraširdiškai sveikinosi su Landūnu, bet praleido jį, ir stebėti jo kelią vyrų tualeto link buvo tas pat, kaip žiūrėti į vaikiško biliardo šaratą, kuris pasišokinėdamas ir atsimušinėdamas į įvairias kliūtis lekia žemyn į tikslą.

— Štai jums puikaus žmogaus žlugimas, — tarė Metas ir pakėlė pirštą. Bematant pasirodė padavėja, kuri kreipėsi į jį „misteri Berkai“. Mergina atrodė kiek sugluminta, kad jos senas klasikinės anglų kalbos mokytojas sėdi čia ir kalbasi su tokiu subjektu, kaip Landūnas. Kai ji nuėjo atnešti dar vieną ąsotį, Benas pamanė, kad Metas atrodo kiek sutrikęs.

— O man Landūnas patinka, — prabilo Benas. — Jaučiu, kad kažkada jis turėjo daug potencijos. Kas jam atsitiko?

— Nėra ką ir pasakoti, — atsakė Metas. — Butelis įveikė. Veikė, veikė, su kiekvienais metais — vis stipriau, o dabar galutinai užkariavo. Per Antrąjį pasaulinį karą už Anizą jis gavo Sidabrinę žvaigždę. Cinikas sakytų, kad jei Landūnas ten būtų žuvęs, jo gyvenimas būtų labai prasmingas.

— Aš nesu cinikas, — tarė Benas. — Man Landūnas vis tiek patinka. Manau, bus geriau, jei šį vakarą pavėžėsiu jį namo.

— Būtų nuostabu, jeigu šitaip padarytumėte. Dabar ateinu čia pasiklausyti muzikos. Mėgstu garsią muziką, o nuo to laiko, kai ėmė silpti klausa — labiau negu bet kada. Jus, kiek supratau, domina Marsteno namas. Jūsų knyga apie jį?

Benas pašoko.

— Kas sakė?

Metas nusišypsojo.

— Kaip toje senoje Marvino Gėjaus dainelėje, ar ne? „Man pašnibždėjo vynuoginis vynas“. Aromatinga, ryški idioma, nors pagalvojus įvaizdis kiek netikslus. Iškyla šitoks paveikslas: stovi žmogus ir palenkęs ausį prie „Konkordo“ arba „Tokajaus“ klausosi. Kalbu padrikai? Dabar dažnai kalbu be sąryšio, šokinėju nuo vieno dalyko prie kito, bet retai mėginu su tuo susidoroti. Iš kur sužinojau? Džentelmenai iš spaudos tai vadina „informuotais šaltiniais“... Atvirai kalbant, iš Loretos Starčer. Ji — bibliotekininkė vietinėje literatūros tvirtovėje. Jūs keletą kartų buvote užėjęs paskaityti Kamberlendo „Ledger“ straipsnius apie seną skandalą, ir dar ėmėte du publicistikos rinkinius kriminalinėmis temomis, į kuriuos įtraukti straipsniai apie tą patį skandalą. Beje, Labertas parašė neblogai — keturiasdešimt šeštaisiais jis buvo atvažiavęs į Valdą ir pats atliko tyrimą. Bet štai Snou opusas — paprasčiausias žodžių šiukšlynas.

— Žinau, — mechaniškai atsiliepė Benas.

Padavėja pastatė ant staliuko naują alaus ąsotį, ir priešais Beną netikėtai iškilo paveikslas, nuo kurio pasidarė nejauku: štai tarp pilkšvai rudų vandens augalų ir planktono laisva ir nepastebima (jo nuomone), žybčiodama šen bei ten, plaukioja žuvytė. Bet pasitrauk kiek į šalį ir pažvelk — triukas čia štai koks: ji plaukioja akvariume su auksinėmis žuvelėmis.

Metas atsiskaitė su padavėja ir pasakė: