Stephen King - Zalės Valda

Oras nejučia keitėsi: nors dar buvo gera ir malonu su trumpomis rankovėmis, bet ore galėjai justi rudens vėsą. Ruduo beveik nesislapstydamas laukė savo eilės. Didžiulio seno klevo lapus priešais Evos pansioną jau palytėjo purpuras.

Beno ir Nortonų santykiai liko tokie pat, kaip ir anksčiau. Suzanos palankumas jam buvo atviras, aiškus ir natūralus. Benui mergina irgi labai patiko, be to, jautė nuolat didėjančią Bilo simpatiją. Tačiau šiai simpatijai laikinai neleido pasireikšti pasąmoninis tabu, kurio įtakon patenka visi tėvai, kai vyrai domisi ne tiek jais pačiais, kiek jų dukromis. Jeigu jums patinka koks nors kitas vyriškis, jūs to neslepiate ir bendraujate visiškai laisvai, prie alaus bokalo aptarinėdamas moteriškąją lytį, bei suokdamas tarsi lakštingala apie politiką. Bet kad ir kokia didelė būtų jūsų simpatija, neįmanoma visiškai atsiskleisti žmogui, kurio tarpukojy maskatuoja tai, kas ateityje tikriausiai atims jūsų dukrai nekaltybę. Benas svarstė šitaip: po vestuvių tikimybe pavirsta realybe, tad argi įmanoma iki galo nuoširdžiai susidraugauti su žmogumi, kuris gal net kasnakt dulkina jūsų dukterį? Galimas dalykas, čia netgi slypėjo moralas, tačiau Benas tuo abejojo.

Ana Norton kaip ir anksčiau bendravo su juo gan šaltai. Išvakarėse Suzana šiek tiek nupasakojo situaciją dėl Floido Tibitso, taip pat apie motinos viltis, kad šitokiu būdu žento klausimas išsispręs tvarkingai ir palankiai. Dėl Floido buvo viskas aišku. O Benas Mirsas atsibeldė nežinia iš kur ir galėjo lygiai taip pat greitai nežinia kur dingti, nusinešdamas kišenėje misis Norton dukters širdį. Vyriškos lyties kūrybinėmis asmenybėmis Ana nepasitikėjo su instinktyviu nedidelio miestelio gyventojos priešiškumu (kurį bematant atpažintų Edvardas Arlingtonas Robinsas arba Šervudas Andersonas). Benas įtarė, kad misis Norton giliai įsisąmonino priežodį: jeigu ne pedikas — tai bulius-reproduktorius, o kartais — žudikas, savižudis arba maniakas, turintis įprotį siųsti jaunutėms merginoms dailiai supakuotą savo kairiąją ausį. Beno dalyvavimas Ralfo Gliko paieškose, regis, moters įtarinėjimų neapmaldė, o greičiausiai tik dar labiau juos sustiprino, ir jis nusprendė, kad palenkti savo pusėn Aną — neįmanomas dalykas. Benas spėliojo: ar ji žino apie Parkinso Džilespio vizitą pas jį į namus, ar ne. Mirsas tingiai gromuliavo šias mintis, kai Ana pasakė:

— Šis Glikų berniukas... Koks siaubas.

— Ralfas? Taip, — pritarė Benas.

— Ne, vyresnis. Jis mirė.

Benas sudrebėjo.

— Kas? Denis?

— Mirė vakar anksti ryte, — misis Norton atrodė nustebusi, kad vyrai nieko nežino. Mieste vien apie tai ir tešnekėjo.

— Girdėjau kalbant pas Miltą, — tarė Suzana. Jos ranka po stalu susirado Beno delną, ir šis bematant suspaudė merginos pirštus. — Kaip Glikai šią žinią sutiko?

— Taip pat, kaip ir aš būčiau sutikusi, — paprastai atsakė Ana. — Iš proto kraustosi.

„O kaipgi“, — pamanė Benas. Dar prieš dešimtį dienų jų gyvenimas plaukė įprasta ramia tėkme, o dabar šeima suplėšyta į gabalus. Nuo šios minties jaunąjį vyrą pagavo skausmingas virpulys.

— Kaip manote, ar atsiras antrasis Glikų berniukas gyvas? — paklausė Bilas Beną.

— Ne, — tarė Benas. — Manau, kad jo irgi nėra tarp gyvųjų.

— Labai panašu, kaip prieš pora metų atsitiko Hjustone, — įsiterpė Suzana. — Man atrodo, kad jeigu Ralfas nebegyvas, jo neras. Tasai, kuris sugebėjo šitaip pasielgti su mažu bejėgiu berniuku...

— Man regis, policija ieško, — atsiliepė Benas. — Gaudo tuos, kurie jau anksčiau buvo įtariami lytiniais nusikaltimais, ir aiškinasi su jais.

— Kai tą tipą sučiups, turės pakabinti žemyn galva, — pareiškė Bilas Nortonas. — Benai, badmintoną?..

Benas pakilo.

— Ne, dėkoju. Pernelyg panašu į „soliterio“ žaidimą, kuriame kvailiu nuolat būnu aš. Dar kartą ačiū, viskas labai skanu. Šį vakarą man reikia padirbėti.

Ana Norton kilstelėjo antakius, bet nutylėjo.

Pakilo ir Bilas.

— Kaip sekasi rašyti naująją knygą?

— Gerai, — trumpai atsakė Benas. — Suzana, ar nenorėtum pasivaikščioti su manimi žemyn kalva ir išgerti pas Spenserį sodos vandens?

— Oi, tiesiog nežinau, — ūmai įsiterpė Ana. — Po Ralfo Gliko ir visų kitų įvykių mano savijauta būtų daug geresnė, jeigu...

— Mama, aš jau ne vaikas, — pertraukė Suzana. — Ir visame Brokhile šviečia žibintai.

— Suprantama, aš palydėsiu tave atgalios, — mažne formaliai pratarė Benas. Savąjį sedaną jis paliko prie Evos pansiono — ankstyvas vakaras buvo pernelyg puikus, kad norėtum važiuoti automobiliu.

— Nieko blogo jiems neatsitiks, — nuramino Bilas. — Tu, mama, pernelyg jaudiniesi.

— Ak, gal ir taip. Jaunimas visuomet geriau išmano, tiesa? — ji subtiliai šyptelėjo.

— Tik švarkelį pasiimsiu, — sumurkė Suzana Benui ir nuėjo takeliu į namus. Kai ji lipo laipteliais, šlaunis tesiekianti, raudoniu tviskanti suknelė smarkiai apnuogino merginos kojas. Benas akimis sekė Suzaną, suprasdamas, kad Ana stebi, kaip jis žiūri. Jos vyras gesino žarijas.

— Kiek laiko jūs ketinate būti Valdoje, Benai? — mandagiai pasidomėjo Ana.

— Kol parašysiu knygą — tikrai, — atsakė jis. — O paskui? Negaliu pasakyti. Rytais čia gražu ir oras, kai įkvepi, toks gaivus... — jis nusišypsojo jai į akis.

— Galiu ir ilgiau pasilikti.

Atsakydama nusišypsojo ir Ana.

— Žiemą čia atšąla, Benai. Smarkiai atšąla.

Užsimetusi ant pečių lengvą švarkelį, laiptukais nusileido Suzana.

— Pasiruošęs? — linksmai paklausė. — Norėčiau karšto šokolado.

— Visada pasiruošęs, — tarė Benas ir pasisuko į misterį ir misis Nortonus.

— Dar kartą ačiū.

— Visuomet malonu, — atsiliepė Bilas. — Jei norite, ateikite rytoj pavakare su dėžele alaus. Pasijuoksime iš to prakeikto Jastremskio.

— Tai būtų įdomu, — atsakė Benas, — bet ką darysime po antrojo padavimo? Bilas nuoširdžiai nusikvatojo, ir šis juokas sekė įkandin, kol porelė pasuko už kampo.

2

— Tiesą sakant, aš nenoriu eiti pas Spenserį, — pasakė Suzana, kai jiedu leidosi nuo kalvos. — Geriau eikime į parką.

— O kaip dėl plėšikų, panele? — paklausė jis.

— Valdoje visi plėšikai iki septintos vakaro turi sugrįžti namo. Miestelio valdžios potvarkiu. O dabar trys minutės po aštuntos.

Kol leidosi nuokalne, visiškai sutemo, ir jų šešėliai gatvės žibintų šviesoje tai blanko, tai tirštėjo.

— Sukalbami jūsų plėšikai, — tarė Benas. — Ir niekas sutemus neina į parką?

— Kartais vietinis jaunimėlis traukia ten pasiglėbesčiuoti, jeigu nesukrapšto pinigų kinui, — atsakė Suzana ir mirktelėjo. — Taigi jei pastebėsi ką nors sėlinant pakrūmėmis, žiūrėk į kitą pusę.

Jie įėjo į parką iš vakarų pusės, priešais municipalitetą. Pilnas šešėlių parkas atrodė kiek vaiduokliškas; tarp medžių, kurie dar nebuvo numetę lapų, driekėsi betoniniai takeliai, tviskėjo nusekęs tvenkinys, atspindėdamas gatvės žibintų šviesą. Jei čia kas nors ir slėpėsi, Benas nieko nematė.

Apsuko Karinį memorialą su ilgu sąrašu vardų, kurių patys seniausi priklausė Revoliuciniam karui, o patys naujausi — Vietnamui, bet buvo iškalti po 1812 metų karo data. Paskutinysis konfliktas įrašė ten šešias šio miestelio žmonių pavardes — nauji įrėžimai žalvaryje blizgėjo kaip šviežios žaizdos. Benas pamanė: miestelis vadinamas neteisingai. Reikėjo jį pavadinti Laiku. Ši mintis tarytum natūraliausiu būdu peraugo į veiksmą, ir Benas grįžtelėjo per petį į Marsteno namą, bet tąjį užstojo masyvus municipaliteto pastatas.