Stephen King - Zalės Valda

11

Nusigavęs iki savo kabineto, Parkinsas pašaukė:

— Noli! Noli, tu čia?

Jokio atsakymo. Parkinsas linktelėjo. Nolis buvo geras vaikinukas, tik smegenų jam trūko. Nusivilko apsiaustą, atsisegė kaliošus, prisėdo už savo stalo, Portlendo telefonų knygoje susirado reikalingą numerį ir jį surinko. Ragelį kitame laido gale nukėlė išsyk po pirmojo signalo.

— Portlendas, FTB. Agentas Henrahenas.

— Kalba Parkinsas Džilespis, Jeruzalės Valdos miestelio konsteblis. Pas mus čia berniukas pradingo...

— Taip, suprantama, — tvirtai atsakė Henrahenas. — Ralfas Glikas. Devynerių metų, keturių pėdų ir trijų colių, plaukai juodi, akys mėlynos. Ką, raportas apie pagrobimą?

— Ne, ne tai. Ar galite kai ką dėl manęs patikrinti?

Henrahenas atsakė teigiamai.

— Pirmasis — Bendžaminas Mirsas. M-I-R-S-A-S. Rašytojas. Parašė knygą, kurios pavadinimas „Konvėjaus dukra“. Du kiti tarsi draugėje. Kurtas Barlou. B-A-R-L-O-U. O antrasis...

— Šis Kurtas rašomas su „t“ ar „d“ raide? — paklausė Henrahenas.

— Nežinau..

— Tiek to. Tęskite.

Parkinsas prakaituodamas tęsė. Bendravimas su tikru įstatymu visuomet jį priversdavo pasijusti idiotu.

— Antrasis — Ričardas Troketas Streikeris. Šis tipas su Barlou užsiima baldų ir antikvariniu verslu. Ką tik atidarė čia, miestelyje, parduotuvę. Streikeris tvirtina, kad Barlou šiuo metu rūpinasi prekėmis Niujorke. Ir dar sako, kad juodu drauge dirbo Londone ir Hamburge. Mano galva, puiki priedanga.

— Jūs įtariate šiuos žmones Gliko byloje?

— Kolei kas nežinau, ar tokia byla apskritai egzistuoja. Bet jie visi pasirodė miestelyje kaip tik tuo metu.

— Manote, Mirsas kaip nors susijęs su dviem kitais?

Parkinsas atsirėmė į kėdės atkaltę ir viena akimi dėbtelėjo į langą.

— Šitai, — tarė jis, — vienas iš tų dalykų, kuriuos norėčiau išsiaiškinti.

12

Vaiskiomis, vėsiomis dienomis telefono laidai skleidžia keistą gaudesį, tarsi vibruotų nuo jais perduodamų plepalų. Šio garso — vienišo erdvėje skriejančio balso — nesupainiosi su niekuo. Nuo žiemos šalčių ir atlydžių pilki, šerpetuoti telefono stulpai atsainiai pasviro ir pasidarė ne tokie dalykiški ir išmuštruoti, kaip buvo tvirtai įcementuoti. Jų apačios pajuodavusios nuo gudrono, jeigu stovi šalia grįsto kelio, arba apipudruotos dulkėmis, jeigu tai kaimo keliūtė. Ant stulpų paviršiaus, ten kur ropštėsi ką nors pataisyti monteriai (keturiasdešimt šeštaisiais, penkiasdešimt antraisiais arba šešiasdešimt devintaisiais), matosi senos, vėjo ir lietaus nugludintos monteriškų kabių žymės. Paukščiai — varnos, žvirbliai, varnėnai, liepsnelės — sutupia ant gaudžiančių laidų ir tūno pašiaušę plunksnas, ko gero, aštrianagėmis kojelėmis girdėdami svetimos, žmogiškosios, kalbos garsus. Jeigu taip ir yra, jų akys-karoliukai niekaip to neišduoda. Miestas jaučia laiko, o ne istorijos tėkmę, ir, regis, telefono stulpams tai žinoma. Jeigu prie tokio stulpo priglaustum delną, galėtum išgirsti medienos gelmėse besidriekiančių kabelių virpėjimą (tarsi ten būtų įkalintos kieno nors sielos, kurios desperatiškai stengiasi ištrūkti laukan).

— ...ir sumokėjo sena dvidešimtine, Meible, iš tų didžiųjų. Klaidas sakė, kad tokių neregėjo nuo anų laikų, kai trisdešimtaisiais metais tvarkė „Gatės Bank and Trust“ reikalus. Jis...

— ...taip, jis iš tikrųjų keistas žmogus, Eva. Mačiau jį pro žiūronus, kaip rito per kiemą karučius. Įdomu, jis ten viršuje vienas ar...

— ...Kroketas gali žinoti, bet nepasakys. Šia tema jis nė mur-mur. Jis visuomet buvo...

— ...rašytojas pas Evą. Įdomu, ar Floidas Tibitsas žino, kad...

— ...labai daug laiko praleidžia bibliotekoje. Loreta Starčer sako, kad ji niekuomet nematė tiek daug žinančio žmogaus...

— ...ji pasakė, kad jį vadino...

— ...taip, Streikeris, misteris R. T. Streikeris. Keno Denliso motinėlė sako sustojusi centre prie šios naujosios parduotuvės, o jos vitrinoje — pats tikriausias kabinetas „De Birs“, už kurį prašo aštuonis šimtus dolerių . Gali įsivaizduoti? Tai aš ir pasakiau...

— ...keista, jis atvyksta, o Glikų vaikelis...

— ...ar tu nemanai...

— ...ne, bet juk tai išties įdomu . Beje, pas tave turėjo likti receptas...

Laidai gaudžia. Gaudžia. Gaudžia.

13

1975 metų rugsėjo 23 d.

Pavardė, vardas: Glikas Danielas Frensi s

Adresas: RFD 1, Broko kelias, Jeruzalės Valda, Meinas 0427 0

Amžius: 1 2

Lytis: vyr.

Rasė: baltasi s

Atvyko: 75.09.22.

Su kuo atvyko: Entoniu H. Gliku (tėvu )

Simptomai: šokas, atminties praradimas (dalinis), pykinimas, apetito stoka, bendras stingulys, vidurių užkietėjimas.

Analizė: žr. pried ą

1. Tuberkuliozinis odos mėginys — neig.

2. Kocho lazdelės seilėse ir šlapime — neig.

3. Cukrus kraujuje — neig.

4. Baltieji kraujo kūneliai — norm a

5. Raudonieji kraujo kūneliai: hemoglobinas — 45 proc.

6. Kaulų smegenų mėginys — neig.

7. Krūtinės ląstos rentgenas — norma.

Galima diagnozė : pirminė arba antrinė piktybinė anemija.

Ankstesnių analizių rezultatas : hemoglobinas 86 proc. Antrinė anemija mažai tikėtina. Opos, hemoragija ir kiti kraujavimai neužfiksuoti. Galima pirminė anemija su psichiniu sukrėtimu.

Rekomenduota: bario klizma ir rentgeno tyrimas, kad būtų išvengtas galimas vidinis kraujavimas. Anot tėvo, paskutiniu metu nelaimingų atsitikimų nepasitaikė. Taip pat rekomenduota kasdieninė ciankobalamino terapija (žr. priedą).

Iki bus gauti tolesnių tyrinėjimų rezultatai, galima išrašyti.

Gydantis daktaras: G. M. Gorbi s

14

Rugsėjo 24-ąją, pirmą valandą nakties pas Denį Gliką į palatą užėjo slaugė, ketindama atlikti daktaro nurodymą. Prisimerkusi sustojo tarpduryje.

Lova buvo tuščia.

Nuo lovos medicinos sesers žvilgsnis peršoko ant geibaus balto gumulėlio, gulinčio kojūgalyje ant grindų.

— Deni? — paklausė ji ir žingtelėjo prie berniuko manydama: vaikui prisireikė į tualetą ir pritrūko jėgų — štai ir viskas.

Slaugė atsargiai apvertė Denį.

Neiškart suprato, kad berniukas negyvas ir pradžioje net pamanė: B 12padeda, jis atrodo geriau nei tuomet, kai atvežė pas mus...

O paskui po savo pirštais pajuto riešo šaltį, sustingusį balzganai melsvą venų tinklą, ir šoko į gydytojų kambarį pranešti apie mirtį budinčiam daktarui.

Penktas skyrius

BENAS (II)

1

Rugsėjo dvidešimt penktąją Benas vėl pietavo pas Nortonus. Buvo ketvirtadienio vakaras, vaišino tradiciškai — dešrelėmis su pupomis. Dešreles Bilas Nortonas kepė kiemo krosnelėje, o pas Aną nuo devintos ryto sirupe lėtai virė pupelės. Pavalgę po atviru dangumi, visi keturi susėdo parūkyti, apsikeisdami įprastomis frazėmis apie menkas Bostono galimybes laimėti prizą.