Stephen King - Zalės Valda

Henkas išjungė variklį, juodu iššoko iš kabinos ir apėjo sunkvežimį. Rojalas pasilypėjęs atleido užpakalines furgono duris prilaikantį varžtą ir pakėlė jas aukštyn.

Dėžė riogsojo kėbule — nelabai aukšta, nebyli, vis dar aplipusi pjuvenomis.

— O Viešpatie, nenoriu jos tempti ten žemyn! — prislėgtu balsu pratarė Henkas Pitersas, ir jo žodžiai nuskambėjo beveik kaip pasikūkčiojimas.

— Imam, imam, — paragino Rojalas. — Galų gale atsikratykime ta našta.

Jie išvilko dėžę ant keltuvo ir šnypščiant besiveržiančiam orui ėmė leisti ją ant žemės. Kai dėžė atsidūrė juosmens lygyje, Henkas atleido svirtį, ir jiedu sugriebė pasvirusį krovinį.

— Atsargiau... — niurnėjo Rojalas, atatupstas traukdamasis laipteliais. — Atsargiau, atsargiau... — raudoname užpakalinių žibintų švytėjime jo veidas buvo įsitempęs, dantys sukąsti, kaip širdies priepuolį patyrusio žmogaus.

Jis traukėsi laiptais, žingsnis po žingsnio statydamas kojas ant kiekvienos pakopos. Pasvirusi dėžė nusileido jam ant krūtinės, ir Rojalas pajuto, kaip jį prislėgė sunkumas, nelyginant akmeninis luitas. Vėliau Rojalas galvos: taip, dėžė buvo sunki, tačiau juk ne taip baisiai. Jiems su Henku teko tampyti Lariui Kroketui ir sunkesnius krovinius — ir aukštyn laiptais, ir žemyn. Bet šiame name buvo kažin kas tokio, kas atėmė dvasines jėgas, ir tai nežadėjo nieko gero.

Pakopos pasirodė esančios gličiai slidžios. Rojalas kelis sykius susverdėjo vos išlaikydamas pusiausvyrą ir kančios kupinu balsu riktelėjo: „Ei! Vardan Dievo! Atsargiau!“

Paskui laiptai baigėsi, virš galvos pakibo lubos, bet taip žemai, kad Rojalas su Henku toliau gabeno bufetą susirietę tarsi dvi senos raganos.

— Statom čia! — iškvėpė Henkas. — Toliau tempti negaliu!

Dusliai bilstelėję nuleido bufetą, atšlijo į šalis ir susižvalgę suprato, jog kažkokia paslaptinga alchemija jų baimę pavertė beveik siaubu. Rūsys ūmai prisipildė paslaptingo šnarėjimo. Galbūt žiurkės arba... tai, apie ką ir minties nevalioji pakelti. Vyrai spruko šalin, — Henkas pirmas, Rojalas iš paskos, — užskuodė laiptais aukštyn, ir Rojalas, pagrabinėjęs sau už nugaros, užtrenkė priestato duris. Jiedu įsiropštė į „Pervežimų“ kabiną. Henkas užvedė variklį ir įjungė pavarą, bet Rojalas įsikibo jam į ranką. Tamsoje Rojalo veide švietė tik dvi akys — didelės, nejudrios.

— Henkai, o spynų mes taip ir nepakabinome.

Abu įsispitrijo į viela surištų naujų pakabinamų spynų ryšulį, kuris gulėjo ant sunkvežimio prietaisų skydelio. Henkas įkišo ranką kišenėn ir ištraukė žiedą su raktais. Vienas turėjo tikti parduotuvės užpakalinio įėjimo spynai, keturi — spynoms čia, name. Prie kiekvieno rakto kabojo tvarkingas žymeklis.

— O Dieve, — tarė jis. — Gal grįžti rytoj ryte, ankstėliau...

Bet Rojalas čiupo po prietaisų skydeliu pakabintą prožektorių.

— Taip neišeina, — atsakė. — Juk pats žinai.

Jie išsikepurnėjo iš kabinos. Prakaituotas kaktas paglostė vėsus vakaro vėjelis.

— Tu eik prie užpakalinio išėjimo, — nurodė Rojalas, — o aš imsiuos paradinių durų ir sandėliuko.

Vyrai išsiskyrė. Henkas patraukė prie užpakalinio išėjimo. Širdis krūtinėje sunkiai dunkčiojo. Jam teko dusyk apčiuopti kabę, kad galėtų įverti į ją spynos lankelį. Sukriošusio namo ir pūvančio medžio kvapas buvo mažne apčiuopiamas. Henkas prisiminė visus vaikystės juokavimus ir pramanus apie Hubį Marsteną, o drauge su jais ir priedainį, kurį skanduodami vaikydavosi mergaites:

Hubis, Hubis pavyduolis

Krimto pelę kaip kumelę,

Pylė kraujus į geldelę,

Rito žarnas per tvorelę.

— Henkai?

Jis staigiai žioptelėjo, ir antroji spyna iškrito iš rankų. Henkas ją pakėlė.

— Galvok, ką darai. Ko sėlini iš pasalų? Tu jau?

— Aha. Henkai, kuris vėl leisis į rūsį padėti raktus ant stalo?

— Nežinau, — atsakė Henkas Pitersas. — Aš nežinau.

— Manai, kad geriau mesti monetą?

— Aha. Turbūt taip geriausia.

Rojalas išsitraukė dvidešimt penkių centų monetą.

— Pasakysi, kol skris ore, — ir švystelėjo ją aukštyn.

— Skaičius.

Rojalas viena ranka pagavo pinigą ir tėkštelėjo ant antrosios. Į juos blizgėdamas žvelgė erelis.

— Jėzaumarija, — pralemeno Henkas. Tačiau paėmęs raktus ir prožektorių vėl atidarė priestato duris.

Privertė savo kojas nešti jį laiptais žemyn. Kai nusileido, Henkas apšvietė prožektoriumi rūsį, kuris už trisdešimties pėdų darė L raidės formos posūkį ir tęsėsi dievažin kur. Prožektoriaus spindulių pluoštas išplėšė iš tamsos dulkina languota staltiese uždengtą stalą. Ant stalo tupėjo milžiniška žiurkė. Šviesa krito tiesiai ant jos, bet gyvis nė nekrustelėjo — tupėjo ant užpakalinių putlių letenų ir tarytum šypsojosi.

Henkas praslinko pro dėžę link stalo.

— Škac, žiurkpalaike!

Žiurkė liuoktelėjo nuo stalo ir nuturseno tolyn, už posūkio. Henko rankos pradėjo drebėti, o prožektoriaus spindulys staigiais truktelėjimais ėmė šokinėti iš vietos į vietą, apšviesdamas tai apdulkėjusią statinę, tai nuleistą čia, matyt, ne vienos dešimties metų senumo rašomąjį stalą, tai rietuvę senų laikraščių, tai... Henkas konvulsyviai grąžino prožektoriaus spindulį prie laikraščių ir apšvietęs kažin ką jiems iš kairės garsiai įkvėpė. Marškiniai... nejau marškiniai? Susukti kaip senas skarmalas. Greta tysojo tai, kas galėjo būti džinsais. Ir dar... kažkas panašaus į...

Už Henko nugaros nežinia kas garsiai triokštelėjo.

Jis pasidavė panikai, švystelėjo ant stalo raktus ir plačiais žingsniais, beveik bėgte paknopstomis puolė atgal. Prasilenkdamas su dėže suprato, iš kur atsklido garsas. Viena iš aliuminio juostų plyšo ir dabar savo atplaiša nelyginant pirštu rodė į žemas lubas.

Klupdamas Henkas įveikė laiptus, užtrenkė paskui save priestato duris (visas kūnas pašiurpo kaip žąsies oda), užsklendė spyną ir nubėgo prie sunkvežimio kabinos. Dvėsavo mėšlungiškai, tarsi sužeistas šuo. Kaip per vatą atsklido Rojalo balsas — tasai klausė, kas atsitiko, kas ten apačioje dedasi. Paskui Henkas ėmė ginti sunkvežimį, kuris ant dviejų ratų, inkšdamas ir riaumodamas, rausdamasis į minkštą žemę, apsuko namo kampą. Henkas dūmė miesto pusėn, Lorenso Kroketo kontoros link, nelėtindamas greičio iki pat Brukso kelio. Po to jis ėmė taip drebėti, kad Henkas išsigando, jog prireiks sustoti.

— Kas ten apačioje buvo? — paklausė Rojalas. — Ką pamatei?

— Nieko, — atsakė Henkas Pitersas. Žodžiai išsprūdo lauk, kaukšinčių dantų padalyti į atskirus skiemenis. — Nieko nemačiau ir daugiau nenoriu matyti. Niekuomet.

6

Laris Kroketas susiruošė uždaryti kontorą ir eiti namo, bet netikėtai, prieš tai vos pasibeldęs, vėl įėjo Henkas Pitersas. Jis vis dar atrodė persigandęs.

— Ką nors užmiršai, Henkai? — paklausė Laris. Kai krovikai sugrįžo iš Marsteno namo, abu atrodė taip, tarsi kažkas juos būtų grybštelėjęs už kiaušų. Laris padalijo kiekvienam po dešimtį dolerių viršaus žadėtosios sumos, po dvi nepraimtas dėžutes „Juodosios etiketės“ ir davė suprasti: gal būtų daug geriau, jei abu susilaikytų nuo bereikalingo plepėjimo apie vakarinį pasivažinėjimą už miesto?

— Turiu jums pasakyti, — šįkart pareiškė Henkas. — Nieko nepadarysi, Lari, aš privalau.

— Žinoma, klok, — tarė Laris. Jis atidarė apatinį stalo stalčių, ištraukė butelį „Džono Volkerio“ ir šliūkštelėjo po truputį į du puodelius. — Ką turi galvoje?