Stephen King - Zalės Valda

— Štai ką tau atnešiau.

Žodžiams nebeliko vietos.

Ketvirtas skyrius

DENIS GLIKAS IR KITI

1

Denis ir Ralfas išėjo pas Marką Pitrį, gavę paliepimą grįžti devintą. Kai dešimtą jie nepasirodė, Mardžerė Glik paskambino į Pitrio namus. Ne, pasakė misis Pitri, berniukų čia nebuvo. Misis Glik perdavė ragelį vyrui, jausdama pilve baimės tuštumą.

Vyrai pasitarė. Taip, berniukai išėjo takeliu per mišką. Ne, šiuo metų laiku upelis labai stipriai nusenka, ypač geru oru. Ne aukščiau kulkšnų. Henris pasisiūlė su dideliu prožektoriumi eiti takeliu iš savo galo, o misteris Glikas teeina iš savojo. Galbūt berniukai rado švilpiko urvą, arba rūko, ar dar kas nors. Tonis jam pritarė ir padėkojo misteriui Pitriui už rūpestį. Misteris Pitris atsakė — ką jūs, koks gi čia rūpestis. Tonis padėjo ragelį ir nuramino žmoną — toji buvo labai įsibaiminusi. Pats sau pamanė, kad tegu tik berniūkščiai atsiranda — negalės atsisėsti visą savaitę.

Bet jis nesuspėjo net iš kiemo išeiti, kai iš už medžių klupdamas išniro Denis ir pargriuvo šalia aikštelės, skirtos piknikų kepsniams kepti. Jis buvo tarsi užkerėtas, kalbėjo lėtai, į klausimus atsakinėjo sunkiai ir ne visuomet apgalvotai. Už kelnių atraitų buvo prilindę žolės, iš plaukų styrojo įsivėlę rudens lapai.

Jis tėvui papasakojo, kad juodu su Ralfu patraukė keliuku per mišką, akmenimis įveikė Kroket Bruko upelio brastą ir visiškai ramiai užkopė į kito kranto šlaitą. Paskui Ralfas ėmė pliaukšti, kad miške esama vaiduoklio (Denis nepaminėjo, jog pats broliukui įkalė į galvą šią mintį). Ralfas pasakė, esą jis matąs kažkokį veidą. Deniui pasidarė baisu. Jis netikėjo nei vaiduokliais, nei kitokiais į baubus panašiais niekais, bet iš tikrųjų pamanė, kad kažką tamsoje girdi.

Kas atsitiko paskui?

Denis manė, kad jie susiėmę už rankų ėjo toliau. Bet nebuvo tuo įsitikinęs. Ralfas zirzė apie vaiduoklį. Denis paliepė jam liautis, kadangi netrukus pasimatys Džointnerio aveniu žibintai. Beliko kokie du šimtai žingsnių. O paskui atsitiko kažkas blogo.

Denis nežinojo.

Jie klausinėjo, jaudinosi, įtikinėjo... Denis vien lėtai, tarsi nieko nesuvokdamas, kratė galvą. Taip, jis žinojo, kad privalo prisiminti — bet prisiminti negalėjo. Garbės žodis, negalėjo. Ne, neprisimena, kad ant ko nors būtų paslydęs ar parvirtęs. Paprasčiausiai... viskas aptemo. Labai smarkiai aptemo. Kitkas, ką Denis prisimena — jis tyso ant tako vienas. Ralfas pranyko.

Parkinsas Džilepsis pareiškė, kad dabar naktį eiti į mišką nėra jokios prasmės. Pernelyg daug parvirtusių medžių. Galbūt berniukas paprasčiausiai nuklydo nuo takelio. Jie su Noliu Gardneriu, Toniu Gliku ir Henriu Pitriu perėjo taku iš vieno galo į kitą, paskui Džointnerio aveniu ir Broko gatvės šalikelėmis, garsiai šaukdami Ralfą per baterijomis maitinamus galingus megafonus.

Ankstyvą kitos dienos rytą Kamberlendo ir valstijos policija bendromis jėgomis ėmė šukuoti mišką. Nieko neradę, ėmė ieškoti plačiau. Keturias dienas jie naršė po krūmus, o misteris ir misis Glikai vaikščiojo po miškus ir laukus, apžiūrėdami kiekvieną tysantį stuobrį ir su beribe kankinančia viltimi šaukdami sūnelio vardą.

Kadangi paieškos buvo bergždžios, tralu išgraibė Tegart Strymo ir Karališkosios upės dugną. Tuščiai.

Penktąją dieną mirtinai išsigandusi, puolusi isterikon Mardžerė pažadino vyrą ketvirtą valandą ryto. Antrojo aukšto koridoriuje, pakeliui į tualetą, Denis krito be sąmonės. Greitoji pagalba išvežė jį į Centrinę valstijos ligoninę. Išankstinė diagnozė — smarkus ir vėlyvas nervinis šokas.

Gydantis daktaras, žmogus, pavarde Gorbis, pasivedėjo misterį Gliką į pašalę.

— Ar jūsų berniukas kada nors turėjo astmos priepuolį?

Dažnai mirkčiodamas, misteris Glikas pakratė galvą. Mažiau nei per savaitę jis paseno gera dešimčia metų.

— Ir jokios reumatinės karštinės?

— Denis? Ne... Denis nesirgo.

— O praėjusiais metais tuberkulino mėginys nebuvo teigiamas?

— Tuberkulino? Mano vaikui — tuberkuliozė?

— Misteri Glikai, mes tiesiog bandome išsiaiškinti...

— Mardžere! Mardžere! Ateik čia!

Mardžerė pakilo ir koridoriumi lėtai patraukė jų pusėn. Jos veidas buvo išblyškęs, plaukai sušukuoti kaip pakliuvo. Atrodė, šią moterį kamuoja žiaurios migrenos priepuolis.

— Ar šiemet Deniui darė tuberkuliozės mėginį?

— Taip, — abejingai atsiliepė ji. — Mokslo metų pradžioje. Mėginys neigiamas.

Gorbis paklausė:

— Naktimis nekošti?

— Ne.

— Nesiskundė krūtinės arba sąnarių skausmais?

— Ne.

— Skausmingu šlapinimusi?

— Ne.

— Ar nebuvo kokių nors netikėtų kraujavimų? Iš nosies, kraujavimo tuštinantis, galbūt pasitaikė daugiau nei įprasta įbrėžimų ir mėlynių?

— Ne.

Gorbis nusišypsojo ir linktelėjo.

— Mes norėtume jį dar šiek tiek čia palaikyti, jeigu galima. Tyrimams.

— Žinoma, — tarė Tonis. — Žinoma. Mes priklausome „Mėlynajam Kryžiui“.

— Berniuko reakcijos labai sulėtėjusios, — tarė daktaras. — Mes atliksime rentgenoskopiją, paimsime kaulų čiulpų mėginį, paskaičiuosime baltųjų kraujo kūnelių kiekį...

Mardžerės Glik akys ėmė pamažu plėstis.

— Denis serga kraujo vėžiu? — sušnabždėjo ji.

— Misis Glik, vargu ar...

Bet ji prarado sąmonę.

2

Benas Mirsas buvo Zalės Valdos savanorių gretose, kurie ieškodami Ralfo Gliko šukavo krūmus, ir kaip užmokestį už darbą gavo tik į drabužius prisivėlusių varnalėšų, o dėl vėlyvo rykštenių žydėjimo dar ir šienligės paūmėjimą.

Trečią paieškų dieną Benas užsuko pas Evą į virtuvę suvalgyti skardinėlę koldūnų, kad po to galėtų parvirsti į lovą ir prieš darbą šiek tiek nusnūsti. Ten rado prie viryklės besisukinėjančią Suzaną Norton — ji ruošė kažką panašaus į vaisinį ragu su sumuštiniais. Aplink stalą sėdėjo ką tik iš darbo grįžę vyrai ir apsimesdami, neva šnekučiuoją, spigino akis į merginą — po krūtine ji buvo pasirišusi lininius kaubojiškus marškinius ir apsimovusi velvetiniais šortais. Eva Miler už aklinos pertvaros šalia virtuvės lygino.

— Ei, ką gi tu čia veiki? — paklausė Benas.

— Gaminu tau padorią vakarienę, kol galutinai nenusivarei nuo kojų, — atsakė Suzana, ir iš už pertvaros prapliupo juoku Eva. Benui paraudo ausys.

— O gamina ji išties puikiai — kas tiesa, tai tiesa, — tarė Landūnas. — Aš žinau, nes visąlaik žiūrėjau.

— Jei būtum pasislinkęs tolėliau, būtų veizolai ant kaktos iššokę, — pareiškė Graveris Verilas ir šlykščiai sukikeno.

Suzana pridengė ragu dangteliu, pastatė į orkaitę, ir jie išėjo į priebutį palaukti, kol viskas bus paruošta. Leidosi liepsnote liepsnojanti, ryškiai raudona saulė.

— Ką nors aptikote?

— Ne. Nieko, — jis išsitraukė iš kišenės sumaigytą cigarečių pakelį ir užsirūkė.

— Tu kvepi, tarsi būtum išsimaudęs „Senajame miškinyje“, — tarė Suzana.

— Nė velnio nepadeda, — jis ištiesė ranką ir parodė patinimus nuo mašalų įkandimų bei pusiau užsitraukusius įbrėžimų rėžius. — Prakeikti uodai ir aštrūs krūmai.

— Kaip manai, Benai, kas jam galėjo atsitikti?

— Dievas žino, — jis iškvėpė dūmus. — Gal kas nors prisėlino iš už vyresniojo brolio nugaros, mostelėjo per galvą maišeliu su smėliu arba kitokiu sunkiu daiktu ir nusitempė vaikiščią.