Stephen King - Zalės Valda

— Kas gi ten, nejau kas nors gyvena? — paklausė pats savęs ir nuriedėjo toliau.

16

18:00.

Suzanos tėvas Bilas Nortonas, pirmasis Zalės renkamas žmogus, su nuostaba patyrė, kad Benas Mirsas jam patinka — dar ir kaip patinka. Bilas buvo stambus rūstus vyras juodais plaukais, savo sudėjimu primenantis sunkvežimį ir, nepaisant šeštos dešimties, nė kiek neaptukęs. Jis su tėvo leidimu metė mokyklą vienuoliktoje klasėje ir įstojo į laivyną, iš kurio išsikepurnėjo, dvidešimt ketverių metų apgynęs diplomą per egzaminą, kuris buvo prilygintas vidurinės mokyklos baigimo egzaminui — tarytum mintis jį išlaikyti Bilui būtų toptelėjusi gerokai pavėluotai. Jis nebuvo aklai grubus intelektualų priešas, kokiais tampa kai kurie paprasti darbininkai, kai — galbūt likimo valia, gal jų asmeniniu noru — jie nepasiekia tokio išsilavinimo lygio, kokį galėtų įsisavinti. Bet jis negalėjo pakęsti „menininkų-bezdalių“, kaip jis vadindavo ilgaplaukius jaunikaičius gazelių akimis, kuriuos Suzana pasikviesdavo į namus iš koledžo. Jam buvo nusispjaut ir į plaukus, ir į aprangą. Bilą jaudino kitkas — atrodė, kad visų jų galvose švilpauja vėjai. Žmonos simpatijos Floidui Tibitsui, vaikinukui, su kuriuo Suzana dažniausiai vaikštinėdavo, Bilas irgi nepalaikė, bet nerodė jam ir didelio nedraugiškumo. Floidas turėjo labai padorų darbą — Folmute pas Grantą, be to, Bilas Nortonas manė esant jį palyginti rimtu. Ir dar Floidas buvo vietinis. Bet vietinis, galima sakyti, buvo ir Benas Mirsas.

— Ir nekibk prie jo su savo menininkais-bezdaliais, — pakildama perspėjo Suzana, kai paskambino į duris. Ji vilkėjo šviesiai žalia vasarine suknele, o naujai sušukuotus plaukus prilaikė kiek per didelė žalia segė.

Bilas nusijuokė.

— Ką matau, tą ir sakau, Suze, brangute. Nedarysiu tau gėdos... Bet juk aš niekada tau jos nedariau, tiesa? — Ji nervingai ir kartu liūdnai šyptelėjo ir nuėjo atidaryti duris.

Vyriškis, su kuriuo ji grįžo, pasirodė išstypėlis, iš pažiūros guvus, ryškių veido bruožų su tankių juodų plaukų kuokštu, kurie, nepaisant jų įgimto polinkio riebaluotis, atrodė ką tik išplauti. Jo apsirengimas Bilui patiko. Paprasti, visiškai nauji mėlyni džinsai ir balti marškiniai su paraitotomis iki alkūnių rankovėmis.

— Benai, tai mano tėtis ir mama, Bilas ir Ana Nortonai. Mama, tėti — Benas Mirsas.

— Laba diena. Labai malonu.

Jis kiek įsitempęs nusišypsojo misis Norton, ir ši tarė:

— Laba diena, misteri Mirsai. Mes pirmą sykį iš taip artį matome tikrą gyvą rašytoją. Suzana siaubingai susijaudino.

— Nesirūpinkite, aš necituoju savo kūrinių, — jis vėl nusišypsojo.

— Sveiki, — pakildamas nuo kėdės, pasisveikino ir Bilas. Dabartiniu metu Portlendo dokininkų profsąjungoje jis užėmė šiokį tokį postą, kurį pasiekė savo jėgomis, ir jo rankos spustelėjimas buvo stiprus bei griežtas. Bet Mirso delnas nesuglebo, kad išslystų tarsi medūza kaip tų Suzės menininkų-bezdalių, ir Bilui tai patiko. Jis pateikė savo antrąjį patikrinimo kriterijų.

— Mėgstate alų? Aš jau įsidėjau tarp ledo keletą skardinių, — jis mostelėjo ranka į prigludusį prie užpakalinės namo dalies patijų, kurį buvo pastatęs savo rankomis. Bezdaliai visuomet atsakydavo „ne“: beveik visi jie buvo puskvaišiai ir negalėjo tuščiai eikvoti savo vertingosios sąmonės išgėrimams.

— Alų? Dievinu, — atsakė Benas, perkreipdamas šypseną. — Porą, netgi trejetą skardinių.

Bilas nusikvatojo.

— Gerai, esi mūsiškis. Eime.

Skambant jo juokui, tarp dviejų labai panašių moterų akimirksniu atsirado keistas ryšys. Anos Norton antakiai prasiskyrė į šalis, o Suzanos kakta išsilygino — regis, nerimo sunkumas telepatiškai pralėkė per kambarį.

Benas nusekė paskui Bilą į verandą. Ant kėdutės kampe stovėjo kibirėlis su ledu, prigrūstas skardinėlių su užrašu „Pabst“.

Bilas ištraukė skardinėlę ir švystelėjo Benui, kuris ją pagavo viena ranka, bet taip lengvai, kad ji nesuputotų.

— Čia jauku, — tarė jis, žvelgdamas į aikštelę vidiniame kieme, skirtą kepti ant žarijų mėsą. Ten stovėjo žema, darbinės išvaizdos krosnelė iš plytų. Virš jos kybojo karšto oro blanda.

— Pats stačiau, — paaiškino Bilas. — Geriau nerasi.

Benas gerokai gurkštelėjo, paskui raugtelėjo — dar vienas taškas jo naudai.

— Suzė sako, kad tu neblogas vaikinas, — tarė Nortonas.

— Ji miela mergina.

— Gera, praktiška mergina, — pridūrė Nortonas ir akimirkai susimąstęs atsirūgo. — Ji sako, kad parašei tris knygas. Be to, jas dar ir išspausdino.

— Taip.

— Gerai eina?

— Pirmoji, — taip, — atsakė Benas, bet daugiau nieko nepridūrė. Bilas Nortonas vos vos linktelėjo, pritardamas žmogui, kurio galvoje pakanka varžtelių, kad neimtų iškart plepėti apie savo piniginius reikalus.

— Norite sumuštinio ar dešrelės?

— Žinoma.

— Dešreles reikia įpjauti, kad išeitų garas. Žinojote tai?

— O kaipgi, — Benas tarsi juokaudamas smiliumi įbrėžė ore kelis kryželius. Maži įpjovimai Frankfurto dešrelių odelėje neleidžia susidaryti ant jų pūslėms.

— Tuomet jūs esate kilęs iš mūsų miškais apžėlusios skylės, — tarė Bilas Nortonas. — Velniškai gerai pasakyta. Čiupkite štai aną paketą su briketais, o aš suorganizuosiu mėsą. Alų neškitės su savimi.

— Jūs manęs nuo jo neatplėšite.

Bilas stabtelėjo ant slenksčio ir pakėlęs antakius dar sykį pažvelgė į Beną Mirsą.

— Tu, vaikine, rimtas žmogus? — paklausė.

Benas niūrokai šyptelėjo:

— Tikrai taip.

Bilas linktelėjo.

— Tai gerai, — pareiškė ir įėjo vidun.

Pranašaudama lietų, Bebsė Grifen prašovė gerą milijoną mylių pro šalį, ir pietūs vidiniame kieme vyko sklandžiai. Padvelkė lengvas vėjelis, sumišo su durnais, sklindančiais iš kepyklos žarijų, ir nubaidė pačius pikčiausius priešrudeninius uodus. Moterys išnešė popierines lėkšteles su prieskoniais, paskui sugrįžo išgerti alaus ir pasijuokti, kaip meistriškai išnaudodamas vėjo sroves Bilas žaidžia badmintoną ir išlošia prieš Beną 21:6. Benas, žvilgtelėjęs į laikrodį, anaiptol be dirbtinio apgailestavimo atsisakė revanšo.

— Dega knyga, — pasiteisino. — Likau skolingas dar šešis puslapius. Jeigu prisigersiu, nesugebėsiu nė perskaityti, ką parašiau šį rytą.

Suzana palydėjo jį iki vartelių — Benas atėjo iš miesto pėsčiomis. Gesindamas liepsną, Bilas pasinėrė į savo mintis. Benas pasakė esąs rimtas vaikinas, ir Bilas buvo linkęs tuo patikėti. Jis nesidėjo svarbia persona, kad padarytų kam nors įspūdį.

Tačiau Ana Norton taip ir nesuminkštėjo.

17

19:00.

Floidas Tibitsas privažiavo skalda padengtą automobilių stovėjimo aikštelę prie kavinės „Pas Delą“ maždaug po dešimties minučių, kai Delbertas Markis, šeimininkas ir barmenas, užžiebė ant fasado naują rožinės spalvos iškabą. Trijų pėdų aukščio raidės skelbė: „PAS DELĄ“.

Lauke tirštėjančios šviesiai violetinės sutemos siurbė iš dangaus paskutinę saulės šviesą, o apačioje esančias žemės „kišenes“ netrukus turėjo pripildyti gruntinis rūkas. Maždaug po valandos reikėjo laukti pasirodant pirmųjų nuolatinių vakaro lankytojų.

— Sveikas, Floidai, — tarė Delas, traukdamas iš šaldytuvo butelį „Meiklobo“. — Gera dienelė?

— Puiki, — atsiliepė Floidas. — Ir alutis iš pažiūros neblogai atrodo.

Floidas — aukštas vaikinas gerai pakirpta ruda barzda — dėvėjo ilgas laisvas kelnes su dvigubomis siūlėmis ir kasdieninį sportinio tipo švarkelį — darbinę Granto aprangą. Jis buvo antras pagal svarbą asmuo: tvarkė kreditus ir žiūrėjo į savo darbą su tokia nerūpestinga simpatija, kuri galį bet kada nelauktai ir netikėtai peržengti ribą, skiriančią ją nuo nuobodulio. Floidas suvokė, kad plaukia pasroviui, bet šis pojūtis jo netrikdė. Be to, dar egzistavo Suzė — puiki mergina. Neilgai trukus ji turėjo ateiti, ir tuomet Floidas tikėjosi rasti sau užsiėmimą.