Stephen King - Zalės Valda

Jis numetė ant baro vieną dolerį, prisipylė stiklą alaus, godžiai išmaukė ir įsipylė dar.

Vienintelis klientas, išskyrus Floidą, čia buvo jaunas vaikinukas telefono kompanijos apranga. Jo vardas Brajantas, pamanė Floidas. Vaikinukas gėrė alų ir klausėsi iš muzikinio automato sklindančios banalios dainelės apie meilę.

— Na, kas naujesnio miestelyje? — pasiteiravo Floidas, jau iš anksto žinodamas atsakymą. Iš esmės nieko naujo negalėjo įvykti. Kuris nors iš vyresniųjų mokinių atsibastė mokyklon girtas... bet daugiau Floidas neįstengė nieko sugalvoti.

— Kažkas nugalabijo tavo dėdės šunį. Štai kas naujesnio.

Floidas tarsi apmirė, nespėjęs priglausti stiklo prie lūpų.

— Ką? Dėdės Vino šunelį? Doką?

— Teisingai.

— Pritrenkė automobilis?

— Nepasakytum, kad į tai būtų panašu. Jį rado Maikas Rajersonas. Jis nuvažiavo į Harmonihilą pjauti žolę, ir ten ant aštrių vartų smaigų kabojo Dokas. Su paleistomis žarnomis.

— Kalės vaikai! — tarė pritrenktas Floidas.

Delas niūriai linktelėjo, patenkintas padarytu įspūdžiu. Jis žinojo dar šį tą — šį vakarą miestelyje tai buvo karštų svarstymų objektas: Floido merginą matė su tuo rašytoju, kuris apsigyveno pas Evą. Bet šitai Floidas tesužino pats.

— Rajersonas atitempė šuns lavoną Parkinsui Džilespiui, — pasakė jis Floidui. — Tasai mano, kad šuva galbūt nudvėsė, o kokia nors vaikigalių kompanija pakabino jį juoko dėlei.

— Džilespis savo užpakalio nuo skylės žemėje neatskirtų.

— Gal ir taip. Bet tau pasakysiu, ką aš galvoju, — Delas palinko priekin, pasiremdamas stambiomis rankomis. — Manau, kad tai vaikėzai, tiksliai... velnias, taip, aš žinau. Bet reikalas gali pasirodyti kiek rimtesnis nei įprastas pokštas. Štai pažvelk, — jis kyštelėjo ranką po baru ir tėkštelėjo ant prekystalio laikraštį su atversta į viršų viena iš vidinių skilčių.

Floidas paėmė į rankas. Antraštė skelbė: „Šėtono garbintojai išniekina Floridos bažnyčią“. Jis paskubom peržvelgė straipsnį. Iš visko sprendžiant, šiek tiek po vidurnakčio į Floridos miestelio Klevistono katalikų bažnyčią įsilaužė grupė vaikiščių ir surengė ten kažkokį bedievišką ritualą. Išniekino altorių, ant suolų, klausyklų ir krikštijimo indų pribraižė nepadorių žodžių, o į navas vedantys laiptai pasirodė aptaškyti krauju. Laboratoriniai tyrimai patvirtino, kad nors dalis kraujo yra gyvulio (manoma, kad ožkos), tačiau jo didžiumą sudaro žmogaus kraujas. Klevistono policijos šefas pripažino, kad jie nesiėmė jokių skubių veiksmų.

Floidas padėjo laikraštį.

— Satanistai Valdoje? Eik jau, Delai, pataikei kaip pirštu į dangų.

— Vaikigaliai šiais laikais kraustosi iš proto, — tiesmukai metė Delas. — Pats pamatysi, kad taip ir bus. Vėliau sužinosi, kad į Grifeno ganyklą jie eina aukoti žmones. Dar įpilti?

— Ne, ačiū, — tarė Floidas, nučiuoždamas nuo aukštos baro kėdutės. — Geriau eisiu pažiūrėti, kaip ten dėdė Vinas. Jis tą šunį mylėjo visa širdimi.

— Perduok jam mano linkėjimus, — paprašė Delas, kišdamas laikraštį po baru. Vėliau jis taps didžiausia vakaro sensacija. — Siaubas, kaip sunku apie tai išgirsti.

Pusiaukelėje link durų Floidas stabtelėjo ir tarsi pats sau tarė:

— Ant virbų pakabino, taip? Dievas mato, kaip norėčiau sučiupti vaikigalius, kurie šitaip pasielgė.

— Velnio garbintojai, — tarė Delas. — Aš nė kiek nenustebčiau. Kas tik šiais laikais neįsikūnija žmonėse...

Floidas išėjo. Vaikinukas Brajantas įmetė į muzikinį automatą dar dešimtį centų, ir Dikas Karlesas uždainavo „Palaidokit mane su buteliu“.

18

19:30.

— Ir kad namo sugrįžtumėt anksti, — įsakė Mardžerė Glik savo vyresniajam sūnui Deniui. — Rytoj į mokyklą. Noriu, kad penkiolika po devynių tavo brolis būtų lovoje.

Denis patrypčiojo vietoje.

— Nesuprantu, kodėl apskritai privalau imti jį su savimi.

— Ne, neprivalai, — apsimetusi meilia sutiko Mardžerė. — Visuomet gali likti namie.

Ji vėl nusisuko į virtuvės stalą, ant kurio tvarkė žuvį, o Ralfas kyštelėjo liežuvį. Denis sugniaužė kumštį ir pagrasė, bet tas suskis, jaunesnysis jo brolis, tik nusišiepė.

— Grįšim, grįšim, — burbtelėjo jis ir pasisuko eiti iš virtuvės su Ralfu iš paskos.

— Devintą.

— Gerai jau, gerai.

Svetainėje, užkėlęs kojas aukštyn, priešais televizorių sėdėjo Tonis Glikas ir žiūrėjo rungtynes tarp „Red Soks“ ir „Jankių“.

— Berniukai, kur jūs?

— Į svečius pas naujoką, — atsakė Denis. — Pas Marką Pitrį.

— Aha, — patvirtino Ralfas. — Einame žiūrėti jo... elektrinių traukinių.

Denis dėbtelėjo į brolį piktu žvilgsniu, bet tėvas neatkreipė dėmesio nei į pauzę, nei į intonaciją. Ką tik išmušinėjo Dugas Grifenas.

— Kad namuose būtumėt laiku, — išsiblaškęs paliepė tėvas.

Lauke vis dar geso paskutinieji šviesos spinduliai, nors saulė jau nusileido. Kai berniukai ėjo per vidinį kiemą, Denis pasakė:

— Reiktų įkrėsti tau, bjaurybe.

— O aš pasakysiu, — patenkintas savimi pareiškė Ralfas, — pasakysiu, kodėl iš tikrųjų tu užsimanei išeiti.

— Ach tu, niekše, — beviltiškai ištarė Denis.

Ten, kur baigėsi nupjauta ir vėl ūgtelėjusia žole apaugęs kiemas, žemyn šlaitu, miškų link, vedė ištryptas takas. Glikų namas stovėjo Broko gatvėje, o Marko Pitrio — pietinėje Džointnerio aveniu dalyje. Takelis — tiesiausias kelias — gerokai taupė laiką, jeigu jums buvo dvylika ar devyneri ir norėjosi nusigauti per Kroket Bruko upelio brastos akmenis. Po kojomis traškėjo pušų spygliai ir šakelės. Kažkur miške raudojo lėlys, o aplink čirškė žiogai.

Papasakojęs broliui, kad Markas Pitris turi pilną „Auroros“ plastikinių monstrų komplektą — Vilkolakį, Mumiją, Drakulą, Frankenšteiną, Pamišėlį Daktarą ir netgi Siaubo Kambarį — Denis padarė klaidą. Jų motina visa tai laikė šlykštybėmis, kurios užterš smegenis, ir Denio brolis bematant pavirs šantažuotoju. Pūzras tas Ralfas, kitaip nepasakysi.

— Ar žinai, kad esi pūzras? — paklausė Denis.

— Žinau, — oriai atsiliepė Ralfas. — O kas tai yra?

— Tai reiškia, kad pasidarai žalias, glitus ir slidus lyg baidyklė.

— Eik tu šikt, — pasiūlė Ralfas. Jie nusileido Kroket Bruko upelio pakrante, kuris tingiai gurgeno savo žvirgždėta vaga, paviršiuje išlaikydamas lengvą perlų spalvos apnašą. Toliau į rytus, už dviejų mylių, jis įsiliejo į Tegart Strymą, kuris savo ruožtu tekėjo į Karališkąją upę.

Denis patraukė pirmyn per brastos akmenis, spoksodamas į tirštėjančias sutemas, kad įžiūrėtų, kur stato koją.

— Tuoj tave įversiu! — linksmai sukikeno iš paskos sekantis Ralfas. — Saugokis, Deni, tuoj tave įversiu!

— Pamėgink, ir skrisi stačia galva į lakųjį smėlį, — pagrasė Denis.

Jiedu nusigavo iki kito kranto.

— Čia niekur nėra lakiojo smėlio, — pasišaipydamas pareiškė Ralfas, bet vis tiek žingtelėjo arčiau brolio.

— Taaaip? — klastingai nutęsė Denis. — Vos prieš keletą metų vienas berniukas gavo galą lakiajame smėlyje. Girdėjau iš tų senų gvėrų, kurie kiauras dienas tauškia stovėdami prie parduotuvės.

— Tikrai? — paklausė Ralfas, plačiai atverdamas akis.

— Aha, — atsakė Denis. — Jį siurbė, jis inkštė ir vaitojo, kol burna prisipildė lakiojo smėlio, šit kaip.