Stephen King - Zalės Valda

Truputį daugiau kaip prieš metus, vieną spindinčią liepos popietę, minėtas subjektas privažiavo prie Kroketo kontoros. Jis išlipo iš mašinos ir prieš užeidamas vidun minutėlę pastovėjo ant šaligatvio — aukštas vyras, apsirėdęs, nepaisant dienos karščio, vizitine eilute. Jis buvo plikas kaip biliardo rutulys ir lygiai taip pat neprakaitavo. Po tiesia juodų antakių linija, tamsiuose įdubimuose, kuriuos trikampės formos veido paviršiuje galėjo išgręžti grąžtas, slėpėsi akelės. Vyriškis laikė rankoje ploną juodą „diplomatą“. Kai Streikeris įėjo, kontoroje Laris buvo vienas: tik dalį dienos pas jį dirbanti sekretorė — mergina iš Folmuto su pačiu nuostabiausiu biustu ir užpakaliuku, prie kokio jums kada nors yra tekę priklijuoti savo žvilgsnį — po pietų darbavosi pas „Geits Fols“ juristą.

Plikas vyriškis prisėdo ant klientams skirtos kėdės, pasidėjo ant kelių „diplomatą“ ir įsmeigė į Kroketą akis. Šių akių išraiškos buvo neįmanoma perskaityti, ir tai Larį suneramino. Jam patikdavo perskaityti kliento norą jaunatviškai žydrose arba rudose jo akyse dar prieš tai, kai žmogus prasižios. Šis vyras nestabtelėjo apžiūrėti vietinio nekilnojamo turto fotonuotraukų, pritvirtintų informaciniame stende, nemėgino paspausti Lariui ranką, neprisistatė, netgi neištarė „Sveiki!“

— Kuo galėčiau pasitarnauti? — paklausė Laris.

— Mane atsiuntė nupirkti jūsų nuostabiame miestelyje gyvenamą namą ir patalpas bizniui, — tarė plikis. Jis kalbėjo taip nejausmingai ir neišraiškingai, kad Laris pamanė apie autoatsakiklius, kuriuos išgirsti surinkęs orų prognozės biuro telefoną.

— Na... eee... puiku, — atsakė Laris. — Mes turime keletą labai gerų namų, kurie...

— Jų neprireiks, — nutraukė plikis, pakeldamas ranką, kad Laris nutiltų. Apmirusia širdimi Laris atkreipė dėmesį į stebėtinai ilgus šio žmogaus pirštus — atrodė, vidurinysis pirštas nuo pagrindo iki galiuko buvo keturių, o galgi net penkių colių ilgumo. — Patalpos bizniui — tai namas už Savivaldybės pastato, prie parko.

— Taip, padirbėti galima. Šiaip jau anksčiau ten buvo skalbykla. Prieš metus suiro. Iš tikrųjų gera vieta, jeigu...

— Gyvenamasis namas, — nekreipdamas į jį jokio dėmesio, toliau kalbėjo plikis, — mieste vadinamas Marsteno namu.

Laris pernelyg ilgai užsiiminėjo prekyba nekilnojamuoju turtu, kad veidas išduotų jausmus — visiškai apstulbinto žmogaus jausmus.

— Šit kaip?

— Taip. Mano pavardė Streikeris. Ričardas Troketas Streikeris. Visi popieriai bus tvarkomi mano vardu.

— Labai gerai, — tarė Laris. Šis žmogus nejuokavo, todėl abejoti neteko. — Kaina, kurios prašome už Marsteno namą — keturiolika tūkstančių dolerių, nors manau, kad mano klientus bus galima įkalbėti ją šiek tiek sumažinti. Kas dėl senosios skalbyklos...

— Netinka. Aš įgaliotas sumokėti vieną dolerį.

— Vieną?.. — Laris truktelėjo galvą — šitokį judesį paprastai padaro tasai, kuriam nepavyksta ko nors gerai išgirsti.

— Taip. Prašau dėmesio.

Ilgi Streikerio pirštai atsegė „diplomato“ spyneles, atidarė jį ir išėmė keletą dokumentų melsvame permatomame aplanke.

Laris Kroketas raukydamasis jį stebėjo.

— Perskaitykit. Sutaupysim laiko.

Laris nykščiu atlenkė melsvą plastikinį aplanką su veido išraiška žmogaus, tramdančio kvailį, ir žvilgtelėjo į pirmąjį lapą. Jo žvilgsnis lakstė iš kairės į dešinę geriausiu atveju sekundę, o paskui kažin kas prikaustė jo dėmesį.

Streikeris vos pastebimai nusišypsojo. Jis įkišo ranką švarko kišenėn, išsitraukė plokščią auksinį portsigarą ir išėmė cigaretę. Ją pamaigęs, prisidegė degtuku. Kontoroje pasklido aštrus turkiško tabako kvapas, ir ventiliatorius išsklaidė dūmus.

Kitas dešimt minučių kontoroje viešpatavo tyla, trikdoma tik ventiliatoriaus gaudimo ir silpnai girdimu gatve pravažiuojančių mašinų ūžesio. Streikeris sutraukė cigaretę iki mažytėlaičio galiuko, sutrynė tebežaižaruojančius pelenus pirštais ir užsirūkė dar vieną.

Sukrėstas Laris perbalusiu veidu pakėlė akis.

— Tai pokštas. Kas jus tokiam reikalui pakurstė? Džonas Kelis?

— Nepažįstu jokio Džono Kelio. Aš nejuokauju.

— Šitie popieriai... Aktas apie pretenzijų atsisakymą... Žemės nuosavybės teisėtumo patikrinimas... Viešpatie. Bet ar jūs žinote, kad toks sklypas kainuoja pusantro milijono?

— Nelaikykit manęs kvaileliu, — šaltai atsakė Streikeris. — Jis kainuoja keturis milijonus. Greitai kainuos dar daugiau — kai pastatys prekybos centrą.

— Ko gi jūs norite? — paklausė Laris prikimusiu balsu.

— Jau pasakiau jums, ko noriu. Mudu su partneriu planuojame miestelyje imtis verslo. O gyventi ketiname Marsteno name.

— Kokio verslo? „Žudikų bendrovė“?

Streikeris šaltai nusišypsojo.

— Bijau, kad tai bus pati paprasčiausia prekyba baldais. Taip pat gan specifiniais antikvariniais dalykėliais, skirtais kolekcionieriams. Mano partneris šioje srityje... na, tarkim, ekspertas.

— Velnias, — grubiai metė Laris. — Marsteno namą galite gauti už aštuonis su puse tūkstančio, parduotuvę — už šešiolika. Jūsų partneris turėtų tai žinoti. Ir abu turėtumėt žinoti, kad šis miestelis netinka prekybai įmantriais baldais bei antikvarinėmis prekėmis.

— Mano partneris puikiausiai susipažinęs su viskuo, kas kelia jo susidomėjimą, — pertraukė Streikeris. — Jis žino, kad jūsų miestelis įsikūręs prie plento, kuriuo naudojasi turistai ir vasarotojai. Tai ir yra tie žmonės, su kuriais mes ketiname turėti daugiausiai reikalų. Tačiau jūsų sutikimo nė nereikia. Ar pripažįstate, kad dokumentai tvarkingi?

Laris tėkštelėjo melsvąjį aplanką ant stalo.

— Regis, kad taip. Bet aš neketinu su jumis derėtis — nusispjaut, ko, jūsų žodžiais tariant, norite.

— Ne, be abejo, ne, — Streikerio balse skambėjo gerų manierų žmogaus panieka. — Man regis, Bostone turite juristą. Kažkokį Frensį Volšą.

— Iš kur jūs žinote? — krioktelėjo Laris.

— Nesvarbu. Nuvežkite dokumentus jam. Jis patvirtins teisinę jų galią. Žemė, ant kurios bus pastatytas prekybos centras, taps jūsų, kai įvykdysite tris sąlygas.

— A, — su pastebimu palengvėjimu tarė Laris, — sąlygos, — jis atsilošė kėdėje ir iš keraminės dėžutės ant savo stalo išsiėmė „William Penn“ cigaretę. — Na, dabar mes viską išsiaiškinsime, klokite. — Jis brūkštelėjo degtuką į odinį batą ir prisidegė.

— Pirmas dalykas. Jūs parduodate man Marsteno namą ir patalpas bizniui už vieną dolerį. Iškilus reikalui, jūsų klientas — žemės korporacija iš Bangoro. Įstaiga šiuo metu priklauso Portlendo bankui. Esu įsitikinęs, kad abi pusės pritars pačioms žemiausioms priimtinoms kainoms, jeigu jūs kompensuosite skirtumą. Žinoma, atėmus jūsų komisinius.

— Iš kur turite tokią informaciją?

— Ne jūsų reikalas, misteri Kroketai. Antra sąlyga. Jūs nė žodžiu neprasitarsite apie šiandieninį sandėrį. Nė žodžiu. Jeigu toks klausimas kada nors iškiltų, jums žinoma tiktai tai, ką papasakojau: mes — partneriai, pradedantys į turistus ir vasarotojus nukreiptą verslą. Tai labai svarbu.

— Neturiu įpročio plepėti.

— Juo labiau noriu pabrėžti šios sąlygos rimtumą. Gali ateiti toks laikas, misteri Kroketai, kai jūs užsimanysite kam nors papasakoti, kokį puikų sandėrį jūs šiandien sudarėte. Jeigu taip pasielgsite, aš sužinosiu. Tuomet būsite sunaikintas. Aišku?

— Jūs kalbate kaip pigiuose filmuose apie šnipus, — tarė Laris. Sprendžiant iš tono, jis laikė suėmęs save į rankas, bet viduje jautė bjaurų baimės virpulį. Žodžiai „aš jus sunaikinsiu“ nuskambėjo taip pat neišraiškingai, kaip ir „laba diena“. Tai teikė pasakymui nemalonų tikrumo atspalvį. Ir kaipgi, velniai griebtų, šitas pokštininkas sužinojo apie Frenką Volšą? Apie Frenką Volšą nežinojo net Lario žmona.