Stephen King - Zalės Valda

Pats gražiausias buvo pietryčių kvadrantas. Čia reljefas vėl kilo aukštyn, tačiau po gaisro nebebuvo likę nei bjaurių išdagų, nei sunaikinto viršutinio dirvos sluoksnio. Abipus Grileno kelio žeme priklausė Čarlsui Grifenui, pačios didžiausios į pietus nuo Mechanik Fols fermos savininkui, o nuo Mokyklos kalvos galėjote stebėti milžinišką Grifeno sandėlį, kurio aliumininis stogas spindėjo saulėje kaip gigantiškas heliografas. Apylinkėse buvo ir kitų fermų, be to, nemažai namų, kuriuos nusipirkdavo „baltosios apykaklės“; pastarieji važinėdavo į darbus Portlende arba Liuistone. Retsykiais rudenį, stovėdami Mokyklos kalvos viršūnėje, jūs galėjote įkvėpti išdeginamų laukų aromato ir išvysti mažytį, tarsi žaislinį, Zalės Valdos savanoriškosios ugniagesių draugovės furgonėlį: jis lūkuriavo, kad galėtų pagelbėti, jeigu įvyktų kas nors nepageidautina. 1951-ųjų metų pamoka čionykščiams gyventojams nepraėjo veltui.

Vagonėliai stovėjo tik pietvakarinėje miestelio dalyje. Čia galėjai pamatyti viską, kas paprastai lydi panašias priemiesčių asteroidų juostas: ant blokų pakelti sudaužytų automobilių likučiai, prie nutrintų lynų prikabintos padangos, kelkraščiuose saulėje blyksinčios skardinės nuo alaus, ant pirmų pasitaikiusių šatrų sukabinti neseniai išskalauti nunešioti baltiniai, sodrus nešvarumų smarsas iš paskubomis pastatytų išviečių. Namai Vingyje buvo artimi malkų sandėlių giminaičiai, tačiau beveik virš kiekvieno styrojo spindinti televizijos antena, o viduje beveik pas visus stovėjo pas Grantą arba Sirsą kreditan nupirkti spalvoti televizoriai. Šių lūšnų ir vagonėlių kiemai buvo perpildyti vaikų, žaislų, pikapų, motorinių rogių ir dar — mopedų. Kai kurie vagonėliai buvo prižiūrimi gerai, bet daugumai čionykščių gyventojų tai buvo neįveikiamas rūpestis. Kiaulpienės ir raganžolės žėlė iki pat kulkšnių. Iškart už miesto ribos, ten, kur Broko gatvė virto Broko keliu, stūksojo kavinė „Pas Delą“, kurioje penktadieniais grojo rokenrolą, o šeštadieniais — kantri. 1971-aisiais kavinė supleškėjo ir buvo atstatyta iš naujo. Beveik visi pietinėje miestelio dalyje gyvenantys kaubojai lankydavosi joje su savo merginomis išgerti alaus ir pasipešti.

Didžiuma telefonų buvo sudvejinti — į du, tris arba šešis abonentus, taigi čionykščiams gyventojams visuomet buvo apie ką paplepėti. Visuose nedideliuose miesteliuose skandalas tyliai ir lėtai verda ant užpakalinio viryklės lankainio, panašiai, kaip tetos Sindės keptos pupos. Skandalai gimdavo ir Vingyje, bet dažniausiai čia pasidarbuodavo tvirtesnio statuso žmogus.

Zalė buvo valdoma miestelio susirinkimo, ir nors nuo 1965-ųjų metų sklido kalbos, kad tokią valdymo formą reiktų pakeisti miestelio taryba, kuri kartą per du metus viešai atsiskaitytų pagal visus biudžeto punktus, ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta. Miestas augo ne taip greitai, kad senoji tvarka taptų varginanti ir skausminga, nors sunkiasvorė „vienas žmogus — vienas balsas“ tipo demokratija kai ką iš naujai atvykusiųjų priversdavo piktai vartyti akis. Buvo trys renkamos pareigybės: miestelio konsteblis, atsakingas už vargšų globą; miestelio notaras (norint užregistruoti automobilį, tekdavo trenktis velniai žino kur į Tegart Strymo kelią bei drąsiai pasitikti du piktus šunis, laisvai vaikštinėjančius po kiemą) ir mokyklos inspektorius. Savanoriška ugniagesių draugovė gaudavo grynai simbolinius asignavimus, — tris šimtus dolerių per metus, — bet iš esmės atstojo senių pensininkų bendravimo klubą. Per tuos mėnesius, kai degindavo žolę, jie suspėdavo pamatyti daugybę jaudinančių dalykų ir likusį metų laiką sėdėdavo aplink Patikimų žinių turėtoją, pasakodami vienas kitam įvairius niekus. Komunalinio ūkio skyriaus nebuvo, nes nebuvo nei bendro vandentiekio, nei dujotiekio, nei kanalizacijos, nei elektros tinklo. Iš šiaurės vakarų į pietryčius miestelis buvo išvarpytas Centrinės Meino Energokompanijos elektros perdavimo stulpais, o miško masyvai — dideliais, šimto penkiasdešimties pėdų pločio kirtimais. Vienas toks stulpas kaip kitos civilizacijos sargybinis grėsmingai stūksojo šalia Marsteno namo.

Viskas, ką Zalės Valda žinojo apie karus, gaisrus ir vyriausybių krizes, ji iš esmės sėmėsi teleprogramoje „Walter Cronkite“. Taip, Poterių vaikį nukovė Vietname, o Klodo Bovio sūnus grįžo su protezu (užmynė ant pėstininkams skirtos minos), bet jis jau įsidarbino pašte padėti Kenui Denlisui, taigi ir su juo buvo viskas gerai. Vaikinai nešiojo ilgesnius nei jų tėvai plaukus ir ne taip tvarkingai šukuodavosi, bet daugiau iš esmės niekas nieko nepastebėjo. Kai Suvienytoje vidurinėje mokykloje nusprendė nenešioti uniformų, Egė Korles parašė laišką į Kamberlendo laikraštį „Ledger“, bet Egėjau daugelį metų kiekvieną savaitę rašė į „Ledger“, dažniausiai apie svaiginančių gėrimų pragaištingumą ir Jėzaus Kristaus, kaip savo asmeninio gelbėtojo, priėmimo širdin stebuklą.

Kai kurie jaunuoliai bandė narkotikus. Horeso Kilbio sūnus Frenkas rugpjūčio mėnesį stojo prieš teisėją Hukerį ir buvo nubaustas penkiasdešimties dolerių bauda, bet daug rimtesnę problemą kėlė alkoholis.

Nuo to laiko, kai svaigalus leista pardavinėti jaunesniems, tai yra aštuoniolikmečiams pirkėjams, kavinėje „Pas Delą“ trainiojosi ištisi būriai paauglių. Namo jie lėkdavo kaip paklaikę, tarsi norėdami padengti kelią nauja, gumine danga, taigi vienas kitas prisitrenkdavo mirtinai. Pavyzdžiui, kaip Bilis Smitas, kuris devyniasdešimties mylių per valandą greičiu įsirėžė į Dyp Kat kelio medį, nugalabydamas ir save, ir savo draugužę Laverną Diubi.

Tačiau jeigu viso šito neskaičiuotume, Valdos provincinių kančių pažinimas būtų akademinis. Laikas čia tekėjo pagal kitokį tvarkaraštį.

Tokiame mielame miestelyje negalėjo vykti jokios pasibaisėtinos niekšybės. Tik ne čia.

5

Ana Norton lygino, kai su produktų krepšeliu ūmai įsiveržė dukra, numetėjai panosėn kažkokią knygelę, iš kurios galinio viršelio žvelgė pailgo veido jaunuolis, ir ėmė plepėti.

— Lėčiau, — paprašė Ana. — Pritildyk televizorių ir pasakok.

Suzana užčiaupė burną Piteriui Maršalui, kuris „Holivudo kvadratams“ dalijo tūkstančius dolerių, ir papasakojo motinai apie susitikimą su Benu Mirsu. Misis Norton prisivertė išklausyti Suzanos ramiai ir užjaučiančiai linguodama galva, nepaisant žalių įspėjančių ugnelių, kurios plykstelėdavo kiekvienąsyk, Suzanai paminėjus naujojo vaikino vardą... Dabar jaunikaičius pakeitė vyrai, spėjo misis Norton, nors susitaikyti, kad Suzana jau pakankamai subrendusi vyrams, jai buvo sunku. Bet šiandien ugnelės švytėjo kiek ryškiau nei įprasta.

— Skamba jaudinančiai, — pratarė ji ir paguldė ant lyginimo lentos eilinius vyro marškinius.

— Jis iš tikrųjų labai mielas, — kalbėjo Suzana. — Ir labai natūralus.

— Ach, kojos, mano kojos, — pasiguodė misis Norton. Ji pastatė lygintuvą, ir šis piktai sušnypštė, paskui atsisėdo į bostonietišką supamąjį krėslą šalia didelio lango. Pasirąžiusi išsitraukė iš ant kavos stalelio gulinčio pakelio cigaretę „Parlament“ ir užsirūkė.

— Tu įsitikinusi, kad jis geras žmogus, Suzana?

Suzana nusišypsojo: jos šypsena reiškė gynybą.

— Žinoma, įsitikinusi. Jis panašus... na, nežinau... į koledžo instruktorių, ar panašiai.

— Sako, kad Pamišėlis Sprogdintojas buvo panašus į sodininką, — tarė misis Norton.

— Bobų bezdalai, — guviai atrėžė Suzana. Šis epitetas nepakenčiamai erzino mamą.

— Duok pažiūrėti knygą, — motina ištiesė ranką.