Stephen King - Zalės Valda

Nebent, jeigu kitaip bus neįmanoma.

Jis įsėdo mašinon, užvedė ją ir nuriedėjo žemyn nuo kalvos, į Jeruzalės Valdą.

Antras skyrius

SUZANA (I)

1

Sėdėdamas parke ant suolelio, Benas atkreipė dėmesį, kad jį stebi kažkokia mergina. Atrodė labai daili, jos šviesius papurusius plaukus gaubė šilkinis šalikėlis. Tuo metu ji skaitė knygą, tačiau šalia gulėjo bloknotas eskizams ir dar kažkas, iš pažiūros panašus į anglinį pieštuką.

Buvo antradienis, rugsėjo šešioliktoji, pirmoji mokslo metų diena, ir parkas stebuklingu būdu ištuštėjo, praradęs pačius triukšmingiausius lankytojus. Liko tik po visą parką pasklidusios mamos su mažyliais, keletas senių, sėdinėjančių prie Karinio memorialo, ir ši mergina mirguliuojančiame senos kreivos guobos pavėsyje.

Gražuolė pakėlė akis nuo knygos ir pažvelgė į jį. Veidu perbėgo išgąsčio šešėlis. Paskui vėl nudelbė akis į puslapį, dar sykį paskersakiavo į Beną, lyg ir norėjo atsistoti, bet, matyt, persigalvojusi, pasiliko sėdėti.

Jis pakilo ir prisiartino — taip pat su knyga rankose. Tai buvo vesternas minkštais viršeliais.

— Sveika, — bičiuliškai kreipėsi Benas. — Mes pažįstami?

— Ne, — atsakė mergina. — Tai yra... jūs — Bendžamenas Mirsas, tiesa?

— Taip, — jis suraukė antakius.

Mergina nervingai nusijuokė — nežiūrėdama į akis, tik vogčiomis žvilgčiodama ir bandydama perskaityti Beno ketinimų barometro duomenis. Buvo visiškai akivaizdu, kad ji ne iš tų mergelių, kurios įpratusios plepėti parke su nepažįstamais vyriškiais.

— O aš jau pamaniau, kad regiu vaiduoklį, — ir kilstelėjo ant kelių gulėjusią knygą. Benas probėgomis pastebėjo ant kraštelio atspaudą: „Jeruzalės Valdos viešoji biblioteka“. Pasirodė, jog tai „Padangių šokis“, antrasis jo romanas. Mergina parodė Benui galinį viršelį — iš ten žvelgė dabar jau ketverių metų senumo jo nuotrauka. Veidas atrodė berniokiškas ir bauginančiai rimtas — akys kaip juodi briliantai.

— Nuo štai tokių atsitiktinių susitikimų prasideda dinastijos, — tarė jis, ir nors pastebėta buvo šiaip sau, pokštaujant, jo pasakymas keistai pakibo ore, kaip juokais ištarta pranašystė. Gerokai nusekusiame tvenkinyje už jų nugarų teškenosi keletas neseniai išmokusių vaikščioti mažylių, o mama prašė Rodžio: „Nesupk sesutės taip aukštai“. Nekreipdama dėmesio, sesutė besiplaikstančia suknele skriejo sūpuoklėse iki paties dangaus. Šią akimirką Benas prisiminė ir po daugelio metų — tarsi nuo laiko pyrago būtų atriekę ypatingą mažytį gabalėlį. Jei tokią minutėlę tarp dviejų žmonių niekas neplyksteli Jis paprasčiausiai nugauna ten, kur dingsta prisiminimai.

Paskui mergina nusijuokė ir ištiesė jam knygą.

— Užrašysite autografą?

— Ant bibliotekos knygos?

— Aš išpirksiu ją arba pakeisiu.

Nertinio kišenėje susirado mechaninį rašiklį, atvertė knygos priešlapį ir paklausė:

— Kuo jūs vardu?

— Suzana Norton.

Jis greitai, negalvodamas užrašė: „Suzanai Norton, pačiai nuostabiausiai merginai parke. Su karščiausiais linkėjimais, Benas Mirsas“. Po savo parašu plačia rašysena pridėjo datą.

— Dabar jums teks ją pavogti, — tarė jis, grąžindamas knygą. — „Padangių šokio“ daugiau neleidžia — deja.

— Užsisakysiu kopiją iš kurios nors Niujorko knygų saugyklos, — ji sumišo ir šįkart pažvelgė Benui į akis kiek ilgėliau. — Tai siaubingai gera knyga.

— Ačiū. Kai paimu ją iš lentynos ir pasižiūriu, tai niekaip negaliu suprasti, kodėl ją apskritai išspausdino.

— Ir dažnai paimate?

— Aha, bet stengiuosi šio įpročio atsikratyti.

Ji nusišypsojo, paskui abu ėmė kvatotis, ir situacija pasidarė natūralesnė. Vėliau Benas turės progos pamanyti, kaip lengvai, kaip sklandžiai viskas įvyko. Ši mintis jam niekad nekėlė dvasinio komforto. Vaizduotėje ji sužadindavo keisto pavidalo lemtį: ne aklą, o su fantazija ir jausmais, užsimojusią bejėgius mirtinguosius sumalti tarp milžiniškų Visatos girnų ir iškepti kažkokią mums nežinomą duoną.

— Ir „Konvėjaus dukrą“ skaičiau. Nuostabi knyga. Bet tikriausiai jūs dažnai tai girdite.

— Stebėtinai retai, — sąžiningai prisipažino Benas. Miranda irgi dievino „Konvėjaus dukrą“, bet Beno bičiuliai iš kavinių dažniausiai apie ją atsiliepdavo išsisukinėdami, o beveik visi kritikai triuškino. Na, štai tau tavo kritika: išmetam siužetą, pakeičiam jį masturbacija.

— O aš girdėjau dažnai.

— Ar naująją knygą skaitėt?

— “Bilis tarė: pradėkim“? Dar ne. Misis Kugen iš vaistinės sako, kad knygelė smarkokai nepadori.

— Taip, velniai griebtų, ji beveik puritoniška, — tarė Benas. — Kalba, tiesa, gruboka, bet kai rašai apie netašytus kaimo bernus, negali juk... Paklausykite, gal nupirkti jums ledų, arką? Aš kaip tik žiauriai užsimaniau ledų su sodos vandeniu.

Ji trečiąsyk pažvelgė jam į akis. Paskui šiltai nusišypsojo.

— Žinoma. Dievinu ledus. Pas Spenserį jie tiesiog klasiški.

Tokia buvo pradžia.

2

— Štai šita — misis Kugen?

Benas paklausė tylesniu balsu. Jis žiūrėjo į aukštą liesą moterį, kuri ant chalato dėvėjo raudoną nailoninį apsiaustą nuo dulkių. Melsvai padažyti jos plaukai buvo susukti žemyn vilnijančiomis bangomis.

— Taip, ta pati. Ji turi vežimėlį, kurį kiekvieną antradienį stumia su savimi į biblioteką, ir varo poniai Starčer pasiutimą, kadangi į šį vežimėlį prikrauna ne mažiau kaip toną formuliarų užsakomoms knygoms.

Jie sėdėjo ant raudonų odinių kėdžių prie sodos vandens fontanėlio. Benas gėrė sodos vandenį su šokoladu, Suzana — su žemuogių sirupu.

Spenserio vaistinė vienu metu tarnavo ir kaip autobusų stotis, tad iš tos vietos, kur jie sėdėjo, per senamadišką, užraitymais padabintą arką matėsi laukiamasis kambarys, kur pasistatęs tarp kojų lagaminą niūriai sėdėjo vienišas jaunuolis žydra karinės aviacijos uniforma.

— Nežinau, kur jis vyksta, bet linksmu jo nepavadintum, ar ne? — tarė Suzana, pastebėjusi Beno žvilgsnį.

— Turbūt, atėjo atostogų pabaiga, — atsakė Benas. Dabar, pamanė, ji paklaus, ar man teko tarnauti armijoje.

Bet išgirdo kitką:

— Vieną gražią dieną ir aš įsėsiu į šį dešimtos trisdešimt autobusą. Sudie, Zalės Valda. Galbūt mano veido išraiška irgi bus tokia pat apniukusi kaip šio vaikino.

— Ir kur išvažiuosite?

— Tikriausiai į Niujorką. Pasižiūrėti, ar sugebėsiu galų gale pati save išlaikyti.

— O kuo čia bloga?

— Valdoje? Aš ją dievinu. Bet, žinot, tėvai. Jie visuomet... žvilgčios man per petį, jeigu kas. „Ak tu, tingine“. Be to, jaunai išpuikusiai mergelei Valda nedaug ką gali pasiūlyti, — ji truktelėjo pečiais ir palenkė galvą gurkštelėti per šiaudelį kokteilio. Ant įdegusio kaklo gražiai išryškėjo raumenys. Suzana vilkėjo piešinėliais išmarginta suknele, kuri pabrėžė gražią jos figūrą.

— Ir kokio darbo jūs ieškote?

Ji vėl gūžtelėjo pečiais.

— Bostono universitete gavau humanitarinių mokslų bakalauro diplomą... Nors darbas nebuvo vertas to popieriaus, ant kurio buvo atspausdintas, garbės žodis. Puikiausiai tinku išsilavinusių idiočių draugijai. Aš net įstaigos nesugebėčiau apstatyti. Kelios merginos, su kuriomis lankiau vidurinę mokyklą, dabar sėdi gerose sekretorių vietose. O aš taip ir nepasistūmėjau toliau pirmųjų mašinraščio kursų metų.