Stephen King - Zalės Valda

Laikraštį, nors turėjo mažai vilties, kad vaikinukas juo susidomės, paliko matomoje vietoje. Dėl daugelio priežasčių straipsnis jį sujaudino. Atrodo, kad Zalės Valdoje dar niekas nesibaigė.

Kitą dieną berniukas atėjo pas jį su laikraščiu, sulankstytu taip, kad matytųsi antraštė : „Meino valstijoje — miestas-vaiduoklis?“

— Aš bijau, — tarė jis.

— Aš irgi, — atsakė aukštasis vyriškis.

3

MEINO VALSTIJOJE — MIESTAS-VAIDUOKLIS?

Džonas Lujis „Press-Herald“ apžvalgininkas

Jeruzalės Valda — nedidelis miestelis į rytus nuo Kamberlendo, už dvidešimties mylių šiauriau Portlendo. Amerikos istorijoje tai ne pirmas paskubom paliktas gyventojų ir ištuštėjęs miestas. Ko gero, ir ne paskutinis, tačiau šis atvejis — vienas iš pačių keisčiausių. Miestai-vaiduokliai — dažnas reiškinys Amerikos pietvakariuose, kur šalia turtingų aukso ir sidabro gyslų žmonių bendrijos išdygsta vos ne per vieną naktį, kad paskui, kai brangiojo metalo gysla išsenka, beveik taip pat greitai iškriktų, palikdami tuščias parduotuves, barus ir viešbučius nykti apleistoje tyloje.

Naujojoje Anglijoje vienintelė panaši į paslaptingai ištuštėjusią Jeruzalės — arba Zalės, kaip dažnai ją vadina vietiniai gyventojai — Valdą yra nedidelė gyvenvietė Vermonto valstijoje — Momsonas. Per 1923 metų vasarą Momsonas visiškai iškriko, kai jį paliko visi trys šimtai dvylika gyventojų. Miestelio centre iki šiol tebestovi gyvenamieji namai ir keletas nedidelių visuomeninės paskirties statinių, tačiau nuo anos vasaros per pusę amžiaus jų niekas taip ir neapgyvendino. Kai kuriuos baldus išvežė, bet mažne visų namų apstatymas išliko, tarsi jų gyventojus vidury baltos dienos būtų nupūtęs stiprus vėjas. Viename name padengtas stalas vakarienei — jo centre netgi tebestovi vazelė su seniai nuvytusiomis gėlėmis. Kitame, antro aukšto miegamajame, atverstos antklodės, tarsi kažkas būtų susiruošęs gultis. Ant vietinės krautuvėlės prekystalio tyrinėtojai rado sudūlėjusį medvilninio audeklo ruloną, o kasos aparato langelyje išliko kaina: vienas doleris ir dvidešimt du centai. Kasos stalčiuje aptikta penkiasdešimt dolerių — nepaliestų.

Šio rajono gyventojai Momsono istorija mėgsta „vaišinti“ turistus, darydami užuominas, esą miestelyje vaidenasi šmėklos — štai kodėl, anot jų, nuo to laiko jis stovi tuščias. Labiau tikėtina priežastis — jog Momsonas įsikūręs Dievo užmirštame valstijos užkampyje, toli nuo visų didesnių kelių. Ten nėra nieko, ko nebūtų šimte kitų mažų miestelių, išskyrus, žinoma, netikėto ištuštėjimo paslaptį.

Beveik tą patį galima pasakyti apie Zalės Valdą.

1970-ųjų metų gyventojų surašymo duomenimis, Zalės Valdoje buvo 1319 žmonių. Per dešimtmetį nuo prieš tai vykusio surašymo gyventojų prieaugį sudarė 67 žmonės. Šioje plačiai pasklidusioje jaukioje gyvenvietėje retai įvykdavo kas nors įsidėmėtino. Vienintelis dalykas, apie kurį galėjo pasišnekučiuoti į parką arba aplink Kroseno žemės ūkio paviljoną nuolat besibūriuojantys senbuviai — tai 1951-ųjų metų gaisras, kai nuo neatsargiai numesto degtuko įsiliepsnojo vienas didžiausių valstijos teritorijoje miško gaisrų.

Jeigu kas norėjo išeiti pensijon ir ramiai sau leisti paskutines gyvenimo dienas nedideliame provincijos miestelyje, kur kiekvienas rūpinasi tik savimi, o pats didžiausias kiekvienos savaitės įvykis — labdaringas duonos pardavimas, geresnės vietos už Zalės Valdą nebūtų radęs. O dėl demografijos, tai septyniasdešimtųjų metų surašymas parodė tendenciją, žinomą ir kaimo problemomis besidomintiems sociologams, ir kiekvieno Meino valstijos miestelio senbuviui: daugybė senių, šiek tiek vargetų ir nemažai jaunimo, kuris su diplomais po pažastimi palieka gimtąsias vietas, kad niekuomet nesugrįžtų atgal.

Bet kiek mažiau nei prieš metus Zalės Valdoje ėmė dėtis nepaprasti dalykai. Pradėjo dingti žmonės. Suprantama, didesnės dalies šių pradingusiųjų negalima vadinti dingusiais tikrąja šio žodžio prasme. Buvęs Valdos konsteblis Parkinsas Džilespis dabar su savo seserimi gyvena Kiteryje. Čarlsas Džeimsas, degalinės, kuri stovėjo per gatvę nuo vaistinės, savininkas dabar turi nuosavas remonto dirbtuves kaimyniniame Kamberlende. Paulina Dikens persikėlė į Los Anželą, o Roda Korles dirba Portlende, Šv. Motiejaus misijoje. „Neprapuolusiųjų“ sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Šie surasti žmonės stebina vieningu nenoru — arba nesugebėjimu — papasakoti apie Jeruzalės Valdą ir apie lai, kas gi ten galėjo nutikti (jeigu apskritai kas nors nutiko). Parkinsas Džilespis paprasčiausiai žvilgtelėjo į mūsų korespondentą, užsirūkė ir tarė: „Nusprendžiau išvažiuoti, ir viskas.“ Čarlsas Džeimsas pareiškė, kad Valdą paliko prieš savo norą, kadangi tuštėjant miestui jo verslas tapo nepelningas. Paulina Dikens, daugelį metų dirbusi padavėja kavinėje „Ekselent“, į mūsų korespondento laišką taip ir neatsakė. O ponia Korles apskritai atsisakė kalbėti apie Zalės Valdą.

Dalį dingimų įmanoma paaiškinti gerai pasvarsčius ir atlikus nedidelius tyrimus. Lorensas Kroketas, vietinis prekiautojas nekilnojamuoju turtu, pradingęs kartu su žmona ir dukra, paliko daug abejotinų rizikingų žemės pardavimo kontraktų ir sutarčių, įskaitant ir sklypo pardavimą Portlendo teritorijoje, ant kurio dabar statomas Portlendo poilsio ir prekybos centras. Sutuoktinių Makdugalų pora, irgi dingusi be žinios, prieš metus prarado mažąjį savo sūnelį, — taigi miestelyje mažai kas juos telaikė. Jie galėjo atsidurti, kur tik nori. Likusieji patenka į tokią pat kategoriją. Valstijos policijos šefo Pyterio Makfio žodžiais tariant, „Mes išsiuntinėjome užklausimus dėl daugelio Zalės Valdos gyventojų, bet žmonės dingsta ne tik šiame Meino miestelyje. Pavyzdžiui, Roisas Makdugalas išvyko įsiskolinęs vienam bankui ir dviems finansinėms kompanijoms... Kiek galiu spręsti, jis tiesiog nesąžiningas žmogus ir nusprendė dingti. Vieną gražią dieną — gal šiais, gal kitais metais — jis pasinaudos viena iš tų kreditinių kortelių, kurias nešiojasi piniginėje, ir teismo vykdytojai sučiupsjį už gerklės. Amerikoje pradingstantys žmonės — toks pat įprastas dalykas kaip pyragas su vyšniomis. Mes gyvename automobilizuotoje visuomenėje. Kas dvejus, trejus metus žmonės susirenka mantą ir persikrausto. Kartais jie pamiršta palikti savo būsimą adresą. Ypač jei dingsta nesusimokėję skolų“.

Ir vis dėlto, nepaisant kapitono Makfio blaivaus prakticizmo, su Zalės Valda susiję klausimai neturi atsakymo. Pradingo Henris Pitris su žmona ir sūnumi, o juk ponas Pitris vadovavo draudimo kompanijai „Apdairumas“ ir jį vargu bau galima pavadinti piktybišku skolininku. Į neturinčiųjų adreso kategoriją taip pat pateko vietinis karstadirbys, bibliotekininkė, kirpėja. Dingusiųjų skaičius kelia nerimą.

Aplinkinėse gyvenvietėse ėmė sklisti pakuždos ir apkalbos, vadinasi, atsirado visos prielaidos gimti legendai. Zalės Valda įgijo „vaiduoklių miesto“ reputaciją. Retsykiais pranešama apie spalvotas šviesas, pakibusias virš miestelį perpus dalijančios Centrinės Meino Energokompanijos elektros linijos, taigi prielaida, kad Valdos gyventojus pagrobė ateiviai iš kitų planetų, nieko nenustebintų ir nesukeltų juoko.

Buvo kalbama ir apie tamsiųjų jėgų orgiją, kurią surengė juodąsias mišias miestelyje aukojęs jaunimas. Visa tai esą užtraukė Viešpaties rūstybę ant Šventosios žemės miesto bendravardžio. Dar kiti mažiau prietaringi žmonės prisiminė jaunuolius, kurie prieš trejus metus „dingo“ Teksaso valstijos Hjustono rajone, o vėliau buvo rasti šiurpiame grupiniame kape.