Stephen King - Zalės Valda

Kai į Zalės Valdą nuvyksti pats, tokios šnekos neatrodo absurdiškos. Paskutinioji baigė egzistuoti Spenserio „Vaistinė ir įvairios smulkmenos“ — jos durys užsivėrė sausio mėnesį. Kroseno žemės ūkio parduotuvė, geležies prekių parduotuvė, Barlou ir Streikerio „Baldai“, kavinė „Ekselent“ ir netgi municipalitetas užkalti lentomis. Tuščia naujoji pradinė mokykla, taip pat ir vidurinė, viena trims miesteliams, pastatyta Valdoje šešiasdešimt septintaisiais metais. Belaukiant referendumo rezultatų likusiose mokyklos rajono miesteliuose, baldus ir knygas, kaip laikinas priemones, išvežė į Kamberlendą, bet atrodo, kad prasidėjus naujiesiems mokslo metams Zalės Valdoje į mokyklą neis nė vienas vaikas. Ten vaikų nebėra — tik apleistos parduotuvės ir kioskai, palikti namai, apžėlę gazonai, tuščios gatvės ir keliai. Štai ką valstijos policija dar norėtų surasti arba gauti išjų kokią nors žinutę: Džonas Groginsas, Jeruzalės Valdos metodistų bažnyčios pastorius; tėvas Donaldas Kalahenas, Šv. Andriejaus parapinės bažnyčios kunigas; Meiblė Verts, našlė, žinoma savo bažnytine ir visuomenine veikla; Lesteris ir Herieta Dorhemai — sutuoktinių pora, dirbusi audimo ir verpimo fabrike Geitse; Eva Miler, vietinio pansiono savininkė...

4

Praslinkus mėnesiui po straipsnio pasirodymo laikraštyje, berniukas priėjo pirmosios komunijos. Prieš tai jis atliko išpažintį ispaniškai ir viską pasisakė.

5

Kaimo kunigas buvo žilaplaukis senukas itin raukšlėtu veidu. Iš saulėje įdegusio veido žvelgė stebėtinai gyvos ir skvarbios akys. Jos buvo mėlynos, labai airiškos. Kai aukštasis vyriškis privažiavo prie kunigo namų, šis sėdėjo prieangyje ir gėrė arbatą. Šalia stovėjo miestietiškai apsirengęs vyras. Jo plaukus per vidurį skyrė sklastymas. Be to, jie taip blizgėjo nuo briliantino, kad aukštasis vyriškis prisiminė praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio fotoportretus. Šis žmogus perdėtai mandagiai tarė:

— Aš — Hezus de la rei Munjosas. Tėvas Grakonas paprašė manęs išversti, jis pats angliškai nemoka. Mano šeima tėvui Grakonui labai dėkinga, tik dabar neminėsiu, kodėl. Apie reikalą, kurį jis nori aptarti, mano lūpos neištars nė žodžio. Jūs sutinkate?

— Taip, — jis paspaudė ranką Munjosui, paskui Grakonui. Grakonas kažką pasakė ispaniškai ir nusišypsojo. Teturėjo penketą dantų, bet šypsena buvo saulėta ir džiugi.

— Jis klausia: ar norite puodelio arbatos? Tai žalioji arbata. Labai vėsinanti.

— Būtų nuostabu.

Apsimainius mandagybėmis dvasiškis tarė:

— Berniukas — ne jūsų sūnus.

— Ne.

— Jo išpažintis buvo keista. Tiesą sakant, keistesnės išpažinties negirdėjau per visus savo kunigavimo metus.

— Manęs tai nestebina.

— Jis raudojo, — toliau kalbėjo tėvas Grakonas, siurbčiodamas arbatą. — Ir ši rauda sklido iš pačios širdies, keldama siaubą. Iš jo sielos gelmių. Ar turėčiau užduoti klausimą, kurį mano širdyje pagimdė ši išpažintis?

— Ne, — ramiai atsakė vyriškis. — Ne. Jis sakė tiesą.

Tėvas Grakonas linktelėjo netgi anksčiau, negu Munjosas spėjo išversti, ir kunigo veidas surimtėjo. Jis palinko į priekį, tarp kelių suspaudė delnus ir ilgai kalbėjo. Munjosas įtemptai klausėsi, stengdamasis išlaikyti ramią veido išraišką. Kai kunigas nutilo, Munjosas tarė:

— Jis sako, kad pasaulyje atsitinka keistų dalykų. Prieš keturiasdešimt metų valstietis iš El Granjoneso atnešė jam driežą, kuris rėkė moters balsu. Jis regėjo vyrą su stigmomis — mūsų Viešpaties kančių žymėmis, o per Didįjį penktadienį to žmogaus delnai ir pėdos kraujuodavo. Jis sako, kad tai siaubingas, tamsus dalykas. Labai pavojingas jums ir jūsų berniukui. Tai vaiką naikina. Jis sako...

Grakonas vėl kažką trumpai tarstelėjo.

— Jis klausia, ar jūs suprantate, ką iškrėtėte šioje Naujojoje Jeruzalėje.

— Jeruzalės Valdoje, — pataisė aukštasis vyras. — Taip. Suprantu.

Grakonas vėl kažką pasakė.

— Jis klausia, ką jūs ketinate daryti toliau?

Aukštasis vyriškis labai lėtai papurtė galvą.

— Nežinau.

Grakonas dar kažką burbtelėjo.

— Jis sako, kad melsis už jus.

6

Po savaitės jis prabudo po susapnuoto košmaro išpiltas prakaito ir pašaukė berniuką vardu.

— Aš grįžtu, — tarė jis.

Berniuko oda pabalo — to negalėjo paslėpti net įdegimas.

— Gali važiuoti su manimi? — paklausė vyriškis.

— Tu mane myli?

— Taip. Viešpatie, taip.

Berniukas pradėjo kūkčioti, ir aukštasis vyras jį apkabino.

7

Ir vis dėlto vyriškiui užmigti nesisekė. Šešėliuose slypėjo veidai, išnirdavo ir sūkuriavo virš jo tarsi apgaubti pūgos, o kai vėjas pasvirusia šaka stuktelėjo į stogą, aukštasis vyras krūptelėjo.

Jeruzalės Valda.

Jis užmerkė akis, prisidengė jas delnais, ir vėl viskas ėmė grįžti. Jis regėjo stiklinį prespapjė — kai jį pakratai, viduje pakyla mažytė sniego pūga.

Zalės Valda...

Pirma dalis

MARSTENO NAMAS

Nė vienas gyvas organizmas nepajėgus ilgą laiką palaikyti protingą normalų egzistavimą absoliučios realybės sąlygomis — pagal kai kurias prielaidas, sapnuoja netgi vieversiai ir žali žiogeliai. Hilhausas — neturintis sugebėjimo protauti namas — dunksojo ant kalvų vienas pats, savyje slėpdamas tamsą. Jis išstovėjo aštuoniasdešimt metų ir galėjo stovėti dar aštuoniasdešimt. Viduje — tiesios sienos, tvarkingai suleistos plytos, tvirtos grindys ir apdairiai uždarytos durys. Ir prie Hilhauso medžio, ir prie mūro visam laikui prigludo tyla, o tai, kas ten klaidžiojo, klaidžiojo vienišas.

Širlė Džekson.

„Hilhauso šmėklos“

Pirmas skyrius

BENAS (I)

1

Tuo metu, kai keliaudamas autostrada į šiaurę Benas Mirsas pravažiavo Portlendą, nuo susijaudinimo jo kūnu perbėgo lengvas virpulys, ir negalima sakyti, kad šis pojūtis atrodė nemalonus. Buvo 1975-ųjų metų rugsėjo 5-oji diena, ir vasara pagaliau šuoliavo link pabaigos. Medžiai plūdo žaluma, aukštas dangus buvo švelniai žydros spalvos, o tuoj pat už Folmuto miesto plento Benas pamatė du berniukus, kurie žingsniavo lygiagrečiu autostradai lauko keliuku užsikabinę meškerėles tarsi karabinus.

Jis pasuko į kitą kelio juostą, sumažino greitį iki autostradoje leidžiamo minimumo ir bandė raustis savo atmintyje, kad sužadintų prisiminimus. Iš pradžių nesisekė, ir jis pamėgino apsidrausti nuo neišvengiamo nusivylimo. Tuomet tau buvo septyneri. Vadinasi, nuo to laiko praėjo dvidešimt penkeri metai. Vietos keičiasi. Kaip žmonės.

Anuo laiku keturių juostų 295-ojo plento nebuvo. Jeigu jums reikėjo iš Valdos patekti į Portlendą, važiavote 12-uoju keliu į Folmutą, o paskui įsukdavote į 1-ąjį kelią. Taip, gyvenimas ir čia nestovėjo vietoje.

Liaukis pliaukšti niekus.

Tačiau liautis buvo sunku. Sunku liautis, kai... Gretima juosta pro Beną prakriokė galingas motociklas su aukštai iškeltomis vairo rankenomis. Į jas įsikibęs sėdėjo vaikinukas su sportiniais marškinėliais, ant užpakalinės sėdynės — mergina raudonu dryžuotu švarku ir dideliais akiniais nuo saulės veidrodiniais stiklais. Jie įsikirto priešais Beną kiek greičiau nei derėjo, ir jis pernelyg audringai abiem kojom užgulė stabdžius, o abiem rankom — garso signalą. Motociklas trūktelėjo pirmyn, išmesdamas kamuolį melsvų dūmų, o mergina užkišo už nugaros ranką su atsikišusiu viduriniuoju pirštu.