— Tai kas belieka?
— Galbūt leidykla... — neapibrėžtai tarė ji. — Arba koks nors žurnalas... gal reklaminis. Tokios rūšies kontorėlės visuomet sugebės pasinaudoti žmogumi, kuris moka piešti pagal kieno nors nurodymą. Aš moku. Ir aplanką su savo darbais turiu.
— O pasiūlymą? — mandagiai pasiteiravo Benas.
— Ne... neturiu. Bet...
— Be pasiūlymo į Niujorką niekas nevyksta, — tarė jis. — Patikėkite. Tik kulnus numinsite.
Ji nesmagiai nusišypsojo.
— Tikriausiai jūs geriau žinote.
— Ar čia ką nors pardavėte?
— Taip, — ji vėl nusijuokė. — Iki šiol didžiausias mano sandėris — su korporacija „Sineks“. Jie atidarė Portlende naują kino teatrą ir išsyk nupirko dvylika paveikslų papuošti fojė. Užmokėjo septynis šimtus dolerių. Aš pirmą kartą įmokėjau už savo mažytį automobilį.
— Niujorke jums teks maždaug savaitei apsigyventi viešbučio numeryje, — toliau kalbėjo jis, — ir su savo aplanku maltis po visų, kokias tik sugebėsite rasti, žurnalų redakcijas ir leidyklas. Paskirkite susitikimą iš anksto, prieš pusmetį, kad redaktoriai tą dieną nebūtų numatę kitų reikalų. Tik, vardan Dievo, nesitrenkite į didelį miestą šiaip, kaip pakliuvo.
— O jūs? — paklausė ji, palikdama šiaudelį ir graibydama ledus šaukšteliu.
— Ką jūs veikiate tarp klestinčios Jeruzalės Valdos visuomenės, miestelyje su tūkstančiu trimis šimtais gyventojų?
Jis patraukė pečiais.
— Mėginu parašyti romaną.
Ji bematant užsiplieskė smalsumu.
— Valdoje? Apie ką? Kodėl čia? Nejau...
Benas rimtai pažvelgė į ją.
— Jūs tardote.
— Aš?.. Ak, tiesa. Atleiskite, — Suzana servetėle nušluostė savo stiklinės apačią. — Nenorėjau kištis į svetimus reikalus. Paprastai aš nelinkusi į atlapaširdiškumą, garbės žodis.
— Neverta teisintis, — nuramino Benas. — Visi rašytojai mėgsta paplepėti apie savo knygas. Kartais naktį, gulėdamas lovoje išsigalvoju interviu su pačiu savimi „Pleibojui“. Nereikalingas laiko gaišinimas. Jie domisi tik tais autoriais, kurių knygos ką nors reiškia universitetų intelektualams.
Karinės aviacijos jaunuolis pakilo. Šniokšdamas stabdžiais, prie šaligatvio priešais vaistinę artėjo „Greihaundas“.
— Kai buvau mažas, gyvenau Zalės Valdoje ketverius metus. Bernso kelyje.
— Bernso kelyje? Dabar ten liko vien Pelkės ir nedidukės kapinės. Jas vadina Harmonihilu.
— Gyvenau pas savo tetą Sindę. Sintiją Stouens. Suprantat, tėvas mirė, o mamai atsitiko kažkas... na... lyg ir nervų priepuolis. Todėl ji išsiuntė mane pas tetą Sindę — tam laikotarpiui, kol atsigaus. Teta Sindė įlaipino mane į autobusą ir nusiuntė atgal į Long Ailendą pas mamą, praėjus lygiai mėnesiui po didelio gaisro, — jis žvilgtelėjo į savo atspindį veidrodyje, kabojusiame už sodos fontanėlio. — Aš verkiau autobuse išvažiuodamas iš mamos, ir raudojau, kai autobusas mane vežė iš tetos Sindės bei Jeruzalės Valdos.
— Tais pačiais metais, kai kilo gaisras, aš gimiau, — tarė Siuzana. — Pats didžiausias įvykis per visą šio miestelio istoriją, o aš jį pramiegojau!
Benas nusijuokė.
— Tai jūs septyneriais metais vyresnė, nei aš pamaniau parke.
— Tikrai? — atrodo, ji buvo patenkinta. — Ačiū... galbūt. Tikriausiai jūsų tetos namas sudegė.
— Taip, — atsakė jis. — Toji naktis — viena iš mano ryškiausių prisiminimų. Prie durų pribėgo kažkokie žmonės su guminėmis žarnomis ant pečių ir pasakė, kad mums reikia išeiti. Vaizdas buvo pritrenkiantis. Teta Sindė pasimetusi blaškėsi po namus, rankiodama daiktus ir kraudama juos į savo „Hadsoną“. Viešpatie, na ir naktelė!
— Jūsų teta buvo apsidraudusi?
— Ne, bet namą mes nuomojome, ir beveik visus vertingus daiktus pernešėme į mašiną. Išskyrus televizorių. Mes stengėmės jį pakelti, bet nepajėgėme netgi nuo grindų atplėšti. Tai buvo „Video Karalius“ su septynių colių ekranu ir didinimo stiklu priešais kineskopą. Mirtis akims. Bet vis tiek tuomet teturėjome vieną kanalą — vien „kantri“ muzika, reportažai iš fermų ir „Klounas Kitis“.
— Ir jūs sugrįžote parašyti knygą? — stebėjosi mergina.
Benas atsakė ne iškart. Misis Kugen atidarinėjo cigarečių blokus ir pildė vitriną prie kasos. Provizorius misteris Lebris be tikslo trainiojosi už aukšto vaistinės prekystalio, primindamas apšarmojusį vaiduoklį. Vaikinukas karinės aviacijos uniforma stovėjo prie autobuso durų ir laukė, kol iš tualeto grįš vairuotojas.
— Taip, — atsakė Benas. Jis pasisuko ir pasižiūrėjo į Suzaną — tiesiog į veidą, pirmą kartą. Jos veidelis buvo tikrai gražus — atviros mėlynos akys ir aukšta, lygi įdegusi kakta. — Jūsų vaikystė praėjo šiame miestelyje? — paklausė jis.
— Taip.
Benas linktelėjo.
— Tuomet jūs suprantate. Zalės Valdoje gyvenau būdamas vaikas, ir man ji atrodo pripildyta vaiduoklių. Kai grįžau, vos nepravažiavau pro šalį — baiminausi, kad jis atrodys kitoks.
— Čia niekas nesikeičia, — tarė Suzana. — Beveik niekas.
— Paprastai mes su Gardnerio vaikais žaisdavome karą Pelkėse. Piratavome Karališkame tvenkinyje. Žaisdavome „vėliavos pagrobimą“ ir slėpynes parke. Po to, kai išsiskyriau su teta Sinde, mudu su mama patekdavome į gan atšiaurokas vietas. Kai man buvo keturiolika, ji nusižudė. Bet didesnė dalis stebuklingų atminties dulkių nubyrėjo nuo manęs dar prieš tai. Jos liko šičia. Ir ligi šiol niekur nepranyko. Miestelis tiek nepasikeitė. Žiūrėti į Džointnerio aveniu — tai tas pat, kaip žiūrėti per ploną ledo sluoksnį, panašų į tą, kokį galima nuimti nuo miestelio vandens rezervuaro paviršiaus, prieš tai atkapojus kraštus. Tai tas pat, kaip apžiūrinėti pro jį savo vaikystę. Viskas neapibrėžta, miglota, kai kas visiškai pranykę, bet iš esmės ji vis dar čia.
Benas nustebęs nutilo. Jis pasakė kalbą!
— Jūs kalbate lygiai taip, kaip savo knygose, — pagarbiai pastebėjo Suzana.
Jis nusijuokė.
— Anksčiau aš niekada nekalbėjau nieko panašaus. Bent jau balsu.
— O ką jūs veikėte po savo motinos... mirties?
— Klajojau po margą pasaulį, — trumpai atsakė jis. — Valgykite savo ledus.
Ji pakluso.
— Kai kas vis dėlto pasikeitė, — ištarė kiek palaukusi. — Mirė ponas Spenseris. Jūs jį prisimenate?
— Žinoma. Kiekvieną ketvirtadienio vakarą teta Sindė atvažiuodavo į miestelį apsipirkti, o mane pasiųsdavo čia atsigerti žolių alaus. Anuomet jį dar pardavinėjo — tikrą Ročesterio saldų žolių alų. Teta duodavo man į nosinuką susuktus penkis centus.
— Mano laikais alus jau kainuodavo dešimtuką. Prisimenate, kaip jis visuomet sakydavo?
Pakrypęs į priekį, Benas susikūprino, išrietė vienos rankos plaštaką, tarsi ji būtų susukta reumato, burnos kamputis atvipo žemyn — atrodė kaip neseniai insultu persirgęs žmogus.
— Pūslę, — sušvokštė jis. — Oi, priveiks šis alutis tavo pūslę, pagyrime!
Suzanos juokas nuskriejo iki ventiliatoriaus, lėtai besisukančio virš jų galvų. Ponia Kugen pakėlė akis.
— Oi, kaip nulietas! Tik mane jis vadino meilute.
Jiedu linksmai pažvelgė vienas į kitą.
— Klausyk, gal norėtum šį vakarą su manimi nueiti į kiną? — paklausė Benas.
— Tai būtų nuostabu.
— Koks kino teatras yra arčiausiai?
Ji sukikeno.
— Tiesą sakant, Portlendo „Sineksas“, kurio fojė puošia nemirtingos Suzanos Norton drobės.
— O dar? Kokius filmus tu mėgsti?
— Ką nors įtempto, su automobilių lenktynėmis.
Читать дальше