Stephen King - Zalės Valda

Sanitaras su sumišusiu vyru susižvalgė. Registratorė spygčiojo, delnais spausdama burną, ir dėl to klyksmai įgavo nepakartojamą sirenos ūkčiojimo tamsoje garsą.

— Mielieji, ir apskritai, kokia čia sumauta ligoninė? — paklausė abstulbintasis vyriškis.

— Kad aš žinočiau, — atsiliepė sanitaras. — Kas, velniai griebtų, atsitiko?

— Einu sau aplankyti seserį — ji pagimdė — staiga prie manęs prilekia berniukas ir sako: ten ką tik įėjo moteris su pistoletu. Ir...

— Koks berniukas?

Sutrikęs vyrukas, kuris atėjo pas seserį, apsižvalgė. Į vestibiulį rinkosi žmonės, bet visi jie buvo tokio amžiaus, kai leidžiama pirkti svaigalus.

— Dabar nematyti, bet jis čia sukinėjosi. Pistoletas užtaisytas?

— O kaipgi, — atsakė sanitaras.

— Na ir kas čia pas jus per ligoninė, mielieji? — paklausė nieko nesupratęs vyriškis.

23

Jie išvydo, kaip pro duris, lifto pusėn nuskuodė dvi medicinos seserys, o iš laiptinės apačios sklido neaiškūs riksmai. Benas dirstelėjo į Džimį, bet tasai lengvai gūžtelėjo pečiais. Metas, pravėręs burną, snūduriavo. Mirsas uždarė duris ir užgesino šviesą. Džimis atsisėdo prie Meto lovos, o kai jiedu išgirdo, kaip kažin kas neryžtingai sustojo prie durų, Benas jau pasirengęs stovėjo greta jų.

Durys prasivėrė, į palatą kyštelėjo kažkieno galva. Benas sugriebė ją, prispaudė sau prie krūtinės ir įrėmė į veidą kryžių, kurį laikė kitoje rankoje.

— Paleiskite!

Nežinomasis pakėlė rankas ir ėmė pliekti Beną, tačiau tuščiai. Po sekundės įsižiebė viršutinė šviesa. Metas sėdėjo lovoje ir mirksėjo, spoksodamas į besistengiantį ištrūkti iš Beno rankų Marką Pitrį.

Džimis iššoko iš pasalos, perbėgo kambarį ir jau ketino berniuką apkabinti, bet staiga sudvejojo.

— Pakelk smakrą.

Markas užvertė galvą, demonstruodamas kaklą be menkiausios žymelės.

Džimis atsipalaidavo.

— Viešpatie, gyvenime nebuvau toks laimingas. Kur kunigas?

— Nežinau, — niūriai atsakė Markas. — Barlou sučiups mane... nužudė mano tėvus. Jie negyvi. Mano tėvai — negyvi. Jis sudaužė jų galvas... vieną į kitą... užmušė. Paskui sučiupo mane ir pasakė tėvui Kalahenui, kad paleis, jeigu tėvas Kalahenas pažadės numesti šalin kryžių. Jis pažadėjo. Aš pabėgau. Bet pirmiau į jį spjoviau. Spjoviau, ir aš jį užmušiu.

Berniukas svyrinėjo tarpduryje. Ant kaktos ir skruostų matėsi įbrėžimai — jis dūmė per gervuogių brūzgynus, per mišką, tuo pačiu taku, kur taip seniai Denis Glikas su broliu užėjo nelaimę. Kelnės iki kelių buvo šlapios — Markas perskuodė per Tegart Strymo upelį. Berniukas atvažiavo pakeleivinga mašina, bet kas jį pavėžėjo, prisiminti negalėjo. Tik atsiminė, kad grojo radijas.

Benas neteko amo. Jis nežinojo, ką sakyti.

— Vargšas berniukas, — tyliai pratarė Metas. — Vargšas drąsus vaikinukas.

Marko veidas persikreipė. Akys užsimerkė, o burna virptelėjo ir įsitempė.

— Mano ma-ma... mama...

Jis susvirduliavo, Benas pagriebė berniuką, apkabino ir ėmė supti, kol jo marškiniai įmirko nuo vaiko ašarų.

24

Tėvas Kalahenas negalėjo suvokti, kiek laiko jis jau žingsniuoja tamsoje. Klupdamas jis dyžė per Džointnerio aveniu miestelio centro link, visiškai užmiršęs, kad savo automobilį paliko ant Pitrių namų įvažiuojamojo keliuko. Retsykiais jis nušlitiniuodavo į kelio vidurį, o kartais linguodamas svirduliavo kelkraščiu. Vieną kartą priešais jį iššoko mašina su dideliais spinduliuojančiais žibintų ratilais, garsiai sutrimitavo signalas, ir paskutinę akimirką, cyptelėjusi padangomis per grindinį, šastelėjo į šalį. Sykį Kalahenas įvirto į griovį. Kai iki mirksinčio geltono žiburėlio beliko ranka paduoti, pradėjo lyti.

Stebėti tėvo Kalaheno kelionę per ištuštėjusias gatves nebuvo kam — Zalės Valda užsidarė nakčiai tvirčiau nei įprasta. Valgykloje nebuvo nė dvasios, o pas Spenserį, prie kasos sėdėjo mis Kugen ir ledinėje fluorescencinių lempų, kabančių palubėje, šviesoje skaitė nuo stendo paimtą išpažinčių žurnalą. Išorėje, po šviečiančiu ženklu, vaizduojančiu mėlyną šunį šuolyje, švytėjo neoninės raidės: AUTOBUSAS.

Tėvo Kalaheno manymu, priežastis slypėjo baimėje. Miestelėnai turėjo aibę priežasčių bijoti. Kažkokia jų sąmonės dalis pajuto pavojų, ir šį vakarą Valdoje buvo užrakintos netgi tos durys, kurių niekas nerakino jau daugelį metų... jeigu apskritai kada nors rakindavo.

Gatvėje Kalahenas buvo vienut vienas. Ir tik jam nebuvo ko bijoti. Įdomu. Jis garsiai nusikvatojo, ir šis juokas priminė šiurpų, beprotišką kūkčiojimą. Joks vampyras jo nepalies. Kitus — galbūt, bet ne jį. Šeimininko pažymėtas, jis laisvai vaikštinės tol, kol Šeimininkas pareikalaus savo.

Priešais jį stiepėsi Šventojo Andriejaus bažnyčia.

Kalahenas sudvejojo, paskui patraukė jos linkui. Jis melsis. Jei reikės — melsis visą naktį. Ne naujajam Dievui, — getų Dievui, socialinės sąmonės ir nemokamų pietų Dievui, — o senajam Viešpačiui, kuris Mozės lūpomis įsakė neleisti gyventi raganai, leidusiai savo sūnui prisikelti iš numirusiųjų. Dar vieną šansą, Viešpatie. Bažnytinė bausmė — visas mano gyvenimas. Tik... dar vieną šansą.

Klupinėdamas Kalahenas pakilo plačiais laiptais. Išpurvinta sutana ir Barlou krauju suteptas veidas atrodė klaikiai. Ant viršutinės pakopos jis trumpam sustojo, paskui siektelėjo centrinių durų rankenos.

Vos tik jos prisilietė, mėlynos šviesos tvykstelėjimas atmetė jį atgal. Skausmas pervėrė nugarą, paskui galvą, paskui krūtinę, pilvą, šlaunis, ir Kalahenas kūlvirsčia nusirito nuo granitinių pakopų ant šaligatvio.

— Nešvarus, — murmėjo jis. — Nešvarus, nešvarus. O, Viešpatie, vadinasi, aš nešvarus!

Jis sudrebėjo. Apsikabinęs rankomis pečius, Kalahenas virpėjo po lietumi, o bažnyčia stūksojo virš jo, ir jos durys jam buvo uždarytos.

25

Markas Pitris sėdėjo ant Meto lovos lygiai toje pat vietoje, kur buvo prisėdęs Benas, kai atėjo čia su Džimiu. Ašaras Markas nusišluostė rankove, ir nors berniuko akys užtino ir paraudo, jis stengėsi tvardytis.

— Tu juk žinai, — tarė Metas, — kad Zalės Valda atsidūrė beviltiškoje padėtyje?

Markas linktelėjo.

— Net ir dabar po miestelį šliaužioja jo nelabieji, — niūriai tęsė mokytojas. — Pasiglemždami sau ir kitus. Visų jie nepasieks, — bent jau šiandien, — tačiau rytoj jūsų laukia baisus darbas.

— Metai, aš norėčiau, kad jūs pamiegotumėte, — paprašė Džimis. — Nesijaudinkite, mes niekur neišeisime. Jūs atrodote ne kaip. Tokia milžiniška įtampa...

— Gimtasis miestelis baigia egzistuoti vos ne mano akyse, o tu nori, kad miegočiau? — nepaklusniame veide suspindo akys, kuriose nebuvo jokio nuovargio.

Džimis primygtinai tarė:

— Jeigu norite pasiekti finišą, geriau pasaugokite save. Šitai sakau kaip jus gydantis daktaras, velniai griebtų!

— Gerai. Minutėlę, — mokytojas nužvelgė susirinkusiuosius. — Rytoj visi trys privalote grįžti į Marko namus. Ir paruošti kuolelių. Labai daug kuolelių.

Jie bematant viską suprato.

— Kiek? — tyliai paklausė Benas.

— Manyčiau, kad mažiausiai prireiks trejeto šimtų. Patarčiau pasidaryti penkis šimtus.

— Neįmanoma, — kategoriškai paprieštaravo Džimis. — Jų negali būti tiek daug.

— Nelabuosius kankina troškulys, — atsakė Metas. — Geriau pasiruošti. Eisite visi kartu. Nedrįskite išsiskirti net dieną. Tai bus valymo medžioklė. Reikės pereiti miestą nuo vieno galo iki kito.