Stephen King - Zalės Valda

Plonai verksmingai klykdamas, nė sekundę nesusimąstęs, Markas puolė vampyrą.

— Štai tu ir įkliuvai! — geraširdiškai sugaudė gilus stiprus balsas. Markas atakavo neapgalvotai, ir bematant buvo sučiuptas.

Kalahenas žengė pirmyn, laikydamas virš galvos kryžių. Triumfuojanti Barlou šypsena akimirksniu pavirto žiojėjančiais agonijos nasrais. Jis atsitraukė prie plautuvės, priešais save vilkdamas berniuką. Po kojomis gurgždėjo sudaužyti stiklai.

— Vardan Dievo... — prabilo Kalahenas.

Skambant Dievo vardui, Barlou garsiai riktelėjo, tarytum gavęs smūgį rimbu. Pražiotos burnos kampučiai nusmuko žemyn į šlykščią grimasą, blykstelėjo ilčių adatos.

— Daugiau nesiartink! — perspėjo jis. — Daugiau nesiartink, šamane! Antraip nespėsi įkvėpti, kai perkąsiu berniukui jungo veną! — Barlou šnekant, viršutinė lūpa slinko aukštyn, apnuogindama ilgus ilčių smaigus. Jis nutilo ir staigiai kaip gyvatė galva atliko plėšrų judesį priekin ir žemyn, prasilenkdamas su Marko kaklu per kokius keturis colius.

Kalahenas stabtelėjo.

— Atgal, — vėl šypsodamasis sukomandavo Barlou. — Tu — savo pusėje, aš — savo, taip?

Kalahenas lėtai atsitraukė, tebelaikydamas kryžių prieš save akių aukštyje, kad galėtų žiūrėti virš jo skersinio. Tasai tolygiai pulsavo šviesa, išleisdamas pliūpsnį po pliūpsnio, ir jo jėga tekėjo per kunigo ranką taip, kad sudrebėjo į gumulėlį susitraukę raumenys.

Jiedu stovėjo akis į akį.

— Pagaliau mes kartu! — šypsodamasis tarė Barlou. Jo veidas buvo tvirtas, protingas, spindėjo kažkokiu skaudžiu uždraustu grožiu. Ūmai šviesa krito kitu kampu, ir Barlou bruožai pasirodė mažne moteriški. Kur Kalahenas regėjo panašų veidą? Ir didžiausio savo gyvenime siaubo akimirką jis prisiminė. Tai buvo veidas misterio Flipo, jo asmeninio baubo, kuris dieną slėpdavosi spintoje ir išlįsdavo, vos motina uždarydavo miegamojo duris. Užsidegti naktinę lempą Kalahenui drausdavo (ir motina, ir tėvas manė, kad geriausias būdas nugalėti vaikiškas baimes — atvirai pažvelgti joms į veidą, o ne nuolaidžiauti), taigi kasnakt, vos tik dygiai girgždėdamos užsiverdavo kambario durys ir koridoriumi nutoldavo motinos žingsniai, spintos durelės vos pastebimai pasislinkdavo į šalį, ir Kalahenas jausdavo (o galbūt iš tiesų matė?) misterio Flipo perregimai baltą veidą ir žaižaruojančias akis. Dabar jis vėl išlindo iš spintos ir įdėmiai spitrijo virš Marko peties: klouniškai baltas veidas, žaižaruojančios akys ir raudonos goslios lūpos.

— Kas toliau? — nesavu balsu paklausė Kalahenas. Jis nenuleido akių nuo Barlou pirštų — ilgų jautrių pirštų, uždėtų ant berniuko gerklės. Ant jų matėsi smulkios mėlynos dėmelės.

— Matysim. Ką duosi už šį apgailėtiną niekšelį? — Barlou staiga aukštai truktelėjo už nugaros užsuktus Marko riešus, aiškiai tikėdamasis klausimą pabrėžti aimana, bet Markas nepasidavė. Berniukas neišleido nė garso, tik pro sukąstus dantis su švilpesiu įtraukė oro.

— Dar tu man pastaugsi! — sušnabždėjo Barlou, iškreipdamas lūpas gyvuliškos neapykantos grimasa. — Staugsi, kol perpliš srėbtuvė!

— Liaukis! — riktelėjo Kalahenas.

— Ar reikia? — neapykantą nuo Barlou veido tarsi vėjas nupūtė. Grįžo rūškano žavesio kupina šypsena. — Turėčiau duoti berniukui atokvėpį? Pasilaikyti jį iki kitos nakties?

— Taip!

Barlou tyliai, tarytum murkdamas, pratarė:

— Numesi kryžių, kad susitiktume kaip lygūs, juoda prieš balta? Tavasis tikėjimas prieš manąjį?

— Taip, — jau ne taip užtikrintai atsiliepė Kalahenas.

— Na, tai mesk! — putlios lūpos nekantriai susispaudė, aukšta kakta sublizgėjo keista stebuklinga šviesa, kurios prisipildė visas kambarys.

— Viliantis, kad jį paleisi? Protingiau būtų įsikišti užantin barškuolę ir tikėtis, kad ji neįkąs.

— Na, o aš tavimi tikiu... Žiūrėk!

Barlou paleido Marką ir žingtelėjo atatupstas, laikydamas pakeltas tuščias rankas.

Negalėdamas tuo patikėti, Markas sekundę stovėjo nejudėdamas, paskui, neatsigręždamas į Barlou, puolė prie tėvų.

— Bėk, Markai! — riktelėjo Kalahenas. — Bėk!

Markas pakėlė į jį dideles patamsėjusias akis:

— Man atrodo, kad jie negyvi...

— BĖK!

Markas lėtai pakilo, atsisuko ir pasižiūrėjo į Barlou.

— Greitai, broleli, — beveik maloningai tarė tasai, — dabar mudu su tavimi jau visai greitai...

Markas spjovė jam į veidą.

Barlou užėmė kvapą. Veidą aptemdė toks įtūžis, kad ankstesnė jo išraiška pasirodė tuo, kuo ir galėjo būti: paprasta aktoryste. Kalahenas savo priešo akyse akimirką išvydo beprotybę, dar juodesnę, negu žmogžudystės dvasia.

— Tu į mane spjovei , — sušnabždėjo Barlou. Jis drebėjo visu kūnu, tiesiog kratėsi iš įtūžio. Kaip koks nors grėsmingas aklasis jis netvirtai žingtelėjo pirmyn.

— Atgal! — sukriokė Kalahenas, mostelėdamas kryžiumi.

Barlou sušuko, pakėlė rankas prie veido. Kryžius tvykstelėjo nenatūralia žilpinančia liepsna, ryškiausiu spindesiu, ir jei Kalahenas tą minutėlę būtų išdrįsęs judėti toliau, ko gero, būtų galėjęs Barlou išginti lauk.

— Aš tave užmušiu, — tarė Markas ir pranyko kaip mažas tamsus viesuliukas.

Barlou tarytum išaugo, plaukai, europietiškai subraukti atgal nuo kaktos, pleveno virš galvos. Jis buvo apsirengęs juodu kostiumu su nepriekaištingai parištu tamsiai raudonu kaklaraiščiu, ir dėl to tėvui Kalahenui pasirodė kaip dalis juos supančios tamsos, jos koncentratu. Akiduobėse žioravo klastingų, rūsčių akių žarijos.

— Nagi, įvykdyk savąją susitarimo dalį, šamane.

— Aš — kunigas! — metė jam Kalahenas.

Barlou vos pastebimai pašaipiai nusilenkė.

— Kunigas , — pakartojo, išspausdamas žodį kaip dvokiančią žuvį.

Kalahenas neryžtingai stovėjo. Kam mesti kryžių? Apmulkinti Barlou, šiandien sužaisti lygiosiomis, o rytoj...

Bet iš sąmonės gelmių kilo perspėjimas: atmesti vampyro iššūkį, vadinasi, surizikuoti kur kas rimčiau negu Kalahenas galėjo įsivaizduoti. Jeigu jis neišdrįs mesti kryžių, kartu jis nepripažins... nepripažins... ko? O, jeigu įvykiai nesisuktų taip greitai, jeigu būtų laiko pagalvoti... susiorientuoti...

Kryžiaus tviskėjimas ėmė mirksėti.

Kalahenas išplėstomis akimis dirstelėjo į nukryžiuotąjį. Tarsi įkaitintos vielos gumuliukas viduriuose šokinėjo išgąstis. Pasukęs galvą, kunigas įsisiurbė akimis į Barlou — tasai ėjo jo link per virtuvę plačiai, beveik geidulingai šypsodamasis.

— Nesiartink, — kimiai sušvogždė Kalahenas, žingtelėdamas atatupstas. — Įsakau Dievo vardu...

Barlou nusikvatojo jam į veidą.

Iš tviskančio kryžiaus liko skysta blėstanti kryžiaus formos liepsnelė. Vampyro veidu vėl ėmė slinkti šešėliai, paslėpdami jo bruožus už grubių linijų ir trikampių žemiau išsišovusių skruostikaulių. Kalahenas atsitraukė dar per žingsnį ir atsirėmė į pristumtą prie sienos virtuvinį stalą.

— Trauktis nėra kur, — liūdnai sumurmėjo Barlou. Tamsiose jo akyse virė pragariška linksmybė. — Liūdna matyti, kaip tikėjimas nuvilia žmogų. Na, gerai...

Kryžius Kalaheno pirštuose sudrebėjo, ir šviesos likučiai ūmai išseko. Dabar iš jo beliko paprasčiausias gipso gabalėlis, Kalaheno motinos nupirktas Dublino suvenyrų krautuvėlėje (gali būti, kad už visiškai bedievišką kainą). Jėga, sruvusi iš nukryžiuotojo į jo ranką, jėga, kuri galėjo ardyti sienas ir smulkinti akmenis, pasitraukė. Raumenys atminė virpančias sroves, bet nepajėgė jų atkurti.