Stephen King - Zalės Valda

Šešta valanda, vakarienės laikas. Valdoje pietaujama apie pusiaudienį, o ryšulėlius su priešpiečiais, kuriuos žmonės, išeidami į darbą, čiumpa nuo virtuvinio stalo, vadina „antraisiais pusryčiais“. Meiblė Verts, kurios kūnas aptekęs nesveikais senatvės riebalais, sėda suvalgyti virtą viščiuko krūtinėlę ir užgerti ją Liptono arbata, o telefonas pūpso prie pat jos alkūnės. Evos pansione susirenka vakarieniauti gyventojai — nesvarbu, kokį valgį jie pasirenka: pusfabrikačių pietus, troškintos mėsos konservus, konservuotas pupas (kurios, deja, visiškai nepanašios į tas pupas, kurias prieš daugelį metų kepė mūsų motinėlės, paaukodamos tam visą šeštadienio rytą ir dieną), spageti arba pašildytus hamburgerius, nusipirktus Folmuto „Makdonalde“ pakeliui iš darbo. Įniršusi Eva sėdi svetainėje, lošia kortomis su Groveriu Verilu ir niurzga ant gyventojų, kad pavalgę pavalytų taukus ir liautųsi, velniai griebtų, kiaulinti visame name. Niekas neprisimena, kad Eva kada nors būtų taip niršusi kaip katė ir puldinėjusi visus kaip šunelis.

Misteris ir misis Pitriai virtuvėje kramto sumuštinius, mėgindami perprasti ką tik įvykusį pokalbį telefonu su vietiniu katalikų kunigu, tėvu Kalahenu.

„Jūsų sūnus su manimi. Jam nieko neatsitiko. Netrukus atvešiu jį į namus. Iki pasimatymo Jie jau aptarė, ar nevertėtų paskambinti vietiniam įstatymo sergėtojui Parkinsui Džilespiui, ir nusprendė dar šiek tiek palūkėti — elgesyje sūnaus, kuris visuomet buvo tuo, ką Džunė Pitri mėgdavo vadinti „Rimtas Vaikas“, jie jau spėjo pajusti kažkokią permainą. Ir vis dėlto virš jų kybo neaiškios Ralfo ir Denio Glikų šmėklos.

Miltas Krosenas savo parduotuvės užkulisiuose duoną užgeria pienu. Nuo to laiko, kai šešiasdešimt aštuntasiais pasimirė jo žmona, Milto apetitas pasidarė labai prastas. Delbertas Markis, kavinės „Pas Delą“ savininkas, metodiškai taršo penketą hamburgerių, kuriuos pasikepė grilyje. Jis pagardino juos garstyčiomis bei šviežiais žaliais svogūnais ir visą vakarą kiekvienam sutiktam, kas tik teiksis išklausyti, guosis, kad padidėjęs skrandžio rūgštingumas ir blogas virškinimas lėtai, bet užtikrintai nuvarys jį į kapą. Tėvo Kalaheno ekonomė Roda Korles nieko nevalgo. Ji nerimauja dėl tėvo Kalaheno, kuris mina nežinia kokius kelius. Herieta Dorhem ir jos šeimynykščiai užsiėmę kiaulienos žlėgtainiais. Pas Karlą Smitą, našlaujantį nuo 1957-ųjų metų, vakarienei vien virta bulvienė ir butelis „Moksi“. Dereko Bodino šeimyna susėdo prie jautienos su Briuselio kopūstais. „E — ech-ch, — sako Ričis Bodinas, nuvainikuotas chuliganas, — Briuselio kopūstai...“ — „Arba tu juos suvalgysi, arba aš tavo užpakalį į priekį persuksiu“, — pažada Derekas. Jis ir pats negali pakęsti Briuselio kopūstų.

Pas Redžį ir Bonę Sojerius vakarienei pakepinti kauliukai, šaldyti kukurūzai, bulvės pagal prancūzišką receptą, o desertui — šokoladinis pudingas su tirštu pamirku. Visa tai — mėgstami Redžio valgiai. Bonė, kuriai ką tik pradėjo blankti mėlynės, paduoda stalan tylėdama, nuleidusi akis. Redžis tolygiai susikaupęs kramto, prie vakarienės jis išgers tris dėžutes alaus. Bonė valgo stovėdama. Jai sėdint vis dar labai skauda. Ypatingo apetito neturi, bet ji vis tiek valgo — nes Redžis tai pastebės ir ką nors tarstels. Aną vakarą, iškaršęs Bonei kailį, Redžis nuleido išvietėn visas žmonos piliules ir ją išprievartavo. Ir nuo to laiko prievartavo kasnakt.

Penkiolika minučių po šeštos beveik visas maistas suvalgytas, beveik visos cigaretės, cigarai ir pypkės surūkytos, beveik visi stalai nurinkti. Lėkštės plaunamos, perplaunamos ir keliauja į džiovyklas. Mažesni vaikai kišami į pižamas ir siunčiami į kitą kambarį prieš miegą paspoksoti televizorių.

Sudeginęs po paraliais pilną keptuvę veršienos, Rojus Makdugalas keikiasi ir šveičia ją (kartu su keptuve) į šiukšlių kibirą. Užsimetęs džinsinę striukę, jis išmauna pas Delą, palikdamas šitą prakeiktą, niekam tikusią kiaulę — savo žmoną — drybsoti miegamajame. Berniūkštis pasimirė, žmonai į viską nusispjaut, vakarienė, po velnių, sudegė. Pats laikas prisisprogti. Ko gero, pats laikas susirinkti savo skudurus ir nešdintis iš šio nė grašio neverto miesteliūkščio.

Nedideliame butukyje Tegart gatvėje, išsišakojančioje nuo Džointnerio aveniu, kad labai greitai už municipaliteto pasibaigtų akligatviu, Džo Kreinas gauna abejotiną dangaus dovaną. Baigęs valgyti dubenėlį smulkintų kviečių, jis įsitaiso priešais televizorių, ir ūmai kairiąją krūtinės pusę ir ranką paralyžiuoja netikėtas skausmas. Džo galvoja: „Kas gi čia? Širdelė?“ Tai, pasirodo, tikra tiesa. Kreinas keliasi, spėja nueiti pusę kelio iki telefono, bet skausmas staiga išsiplečia ir partrenkia jį ant grindų. Džo krenta kaip jaunas jautukas nuo smūgio kūju. Televizorius toliau burba, o Džo Kreiną ras tik po paros. Ši be dešimties septintą valandą vakaro užklupusi mirtis spalio šeštąją bus vienintelė natūrali mirtis Jeruzalės Valdoje.

Septintą valandą spalvų šydas, kuriuo prisidengė horizontas, vakaruose susitraukia iki ryškiai oranžinės juostelės — galima pamanyti, kad už žemės krašto kas nors iškūreno keletą krosnių. Rytuose jau pabiro žvaigždės. Jos žiba tolygiai, šiurkščiai kaip deimantai. Šiuo metų laiku jose nėra nei prielankumo, nei nusiraminimo įsimylėjusiems — jos žėri nuostabiu abejingumu.

Vaikams atėjo metas gultis — tėvai netrukus pasiųs mažylius į loveles ir lopšius, o į ašaringus prašymus leisti atsigulti šiek tiek vėliau arba negesinti šviesos tik šypsosis ir paslaugiai atidarinės spintų dureles, idant parodytų: ten nieko nėra. O aplink ant tamsos sparnų kyla gyvuliški nakties instinktai. Išmuša vampyro valanda.

17

Kai Džimis su Benu įėjo palaton, Metas snūduriavo, tačiau beveik akimirksniu pabudo, spausdamas dešinėje rankoje sugniaužtą kryžių. Mokytojo žvilgsnis palietė Džimį, peršoko prie Beno ir... sustojo.

— Kas atsitiko?

Džimis trumpai paaiškino.

— O kūnas?

— Mes su Kalahenu paguldėme jį veidu žemyn į kažkokią dėžę, kuri stovėjo rūsyje — galbūt joje atvyko pas mus Barlou. Ir mažiau nei prieš valandą, pripildę ją akmenimis, įmetėme į Karališkąją upę. Nuvežėme Streikerio mašina. Jeigu kas ir pastebėjo ją prie tilto, pamanys, kad tai jis.

— Teisingai. Kur Kalahenas? Ir berniukas?

— Nuėjo pas Marką į namus. Teks viską papasakoti jo tėvams — Barlou grasino jiems asmeniškai.

— O ar jie patikės?

— Jeigu ne, Markas privers tėvą paskambinti jums. — Metas linktelėjo. Jis atrodė labai pavargęs.

— Benai, — kreipėsi. — Prieikite arčiau. Prisėskit ant lovos.

Benas paklusniai prisiartino. Veidas buvo tuščias, suglumęs. Jis atsisėdo ir tvarkingai sudėjo rankas ant kelių. Akių vietoje tarsi cigaretėmis išdegintos skylės.

— Jūsų neįmanoma paguosti, — tarė Metas. Jis paėmė Beno ranką į savąją. Tasai nesipriešino. — Bet tai nesvarbu. Paguos laikas. O ji gavo ramybę.

— Jis laiko mus kretinais, — dusliai pratarė Benas. — Jis mus išjuokė — visus iš eilės. Džimi, duok laišką.

Džimis padavė Metui voką. Šis ištraukė sunkų lapelį ir įdėmiai perskaitė, laikydamas popierių prie pat nosies ir vos pastebimai krutindamas lūpas. Nuleidęs laišką, Metas pasakė:

— Taip, tai jis. Jo Barlou netgi stambesnis nei įsivaizdavau. Tiesiog drebulį varo.

— Jis paliko šį laišką dėl juoko, — taip pat dusliai kalbėjo Benas. — O paties seniai ir pėdsakai ataušo. Kovoti su Barlou yra tas pat, kas kautis su vėtra. Ko gero, mes jam atrodome kaip vabalėliai. Juokingai besiblaškantys vabalėliai.