Stephen King - Zalės Valda

Mirtis ant Suzanos nepaliko savo pėdsakų. Veidas išsaugojo lengvą spalvą, dažų nepažįstančios lūpos švytėjo giliu raudoniu. Akys buvo užmerktos. Tamsios blakstienos kaip suodžių juostelės ilsėjosi ant skruostų. Viena ranka prisiglaudusi prie šono, o antroji lengvai dengė pirmosios riešą. Blyškios kaktos oda buvo nepriekaištingos, grietininės spalvos. Ir vis dėlto bendrą įspūdį lėmė ne angeliškas žavumas, o šaltas, savyje užsisklendęs grožis. Kažkas merginos veide privertė Džimį prisiminti jaunas Saigono mergaites (kai kurioms nebuvo ir trylikos) — jos klaupdavosi sankryžose prie barų ant kelių prieš kareivius — ne pirmą ir ne šimtąjį kartą. Tačiau anas mergaites griovė ne blogis, o tiesiog pernelyg anksti atėjęs gyvenimo pažinimas. Permaina Suzanos veide buvo visiškai kitokia... bet kokia, Džimis nebūtų sugebėjęs pasakyti.

Kalahenas žengė priekin ir spustelėjo kairįjį merginos stangrios krūties šoną.

— Štai čia. Į širdį.

— Ne, — pakartojo Benas. — Negaliu.

— Būkit jos mylimuoju, — tyliai pratarė tėvas Kalahenas. — O dar geriau — vyru. Jūs nesuteiksite jai skausmo, Benai. Jūs ją išlaisvinsite. Skaudės tiktai jums.

Benas tylėdamas žvelgė į jį. Markas ištraukė iš juodo Džimio lagaminėlio kuolelį ir laikė jį netardamas nė žodžio. Benas paėmė medgalį ranka, kuri tarytumei išsitempė per daugelį mylių.

Jeigu aš negalvosiu apie tai, ką darau... galbūt tuomet...

Bet negalvoti buvo neįmanoma. Benui ūmai atėjo į galvą eilutė iš „Drakulos“, smagaus kūrinio, kuris dabar anaiptol nelinksmino. Kai Arturas Holmvudas susidūrė su tokia pat baisia užmačia, Van Helsingas jam pasakė: „Prieš patekdami į džiaugsmo jūrą, mes privalome pereiti sielvarto vandenis“.

Ar pasiseks nors vienam iš jų kada nors vėl patirti džiaugsmą?

— Paimkit šalin! — sudejavo jis. — Neverskite manęs...

Visi tylėjo.

Benas pajuto, kaip nuo šalto nesveiko prakaito sudrėko kakta, skruostai, pažastys. Mietas (prieš keturias valandas — paprasta beisbolo lazda) tarsi prisisunkė grėsmingo sunkumo, tarsi į jį susibėgo nematomos, bet vis dėlto titaniškos jėgos linijos.

Jis pakėlė kuoliuką ir priglaudė smaigalį prie Suzanos krūties — iš kairės, virš paskutinės užsegtos bliuzelės sagos. Ant kūno smaigalys įspaudė duobelę, ir Benas pajuto, kaip nervingai, nevaldomai sutrūkčiojo burnos kamputis.

— Ji gyva, — ištarė sunkiu, kriokiančiu balsu — Benas užėmė paskutinę gynybos liniją.

— Ne, — nenumaldomai paprieštaravo Džimis. — Ji — Nelaboji, Benai. — Džimis šitai suspėjo jiems pademonstruoti: apsuko tonometro manžetą aplink nejudrią Suzanos ranką, papumpavo orą, ir skalėje jie pamatė: 00/00. Džimis prie merginos krūtinės priglaudė stetoskopą, ir kiekvienas pasiklausė tylos po krūtinės ląsta.

Į kitą Beno ranką irgi kažką įspraudė — jis ir po daugelio metų negalėjo prisiminti, kas tai padarė. Plaktuką. Plaktuką su skylėtu guminiu kotu. Galvutė prožektoriaus šviesoje blizgėjo.

— Greičiau, — paragino Kalahenas, — ir eikite į šviesą. Visa kita — mūsų rūpestis.

Prieš patekdami į džiaugsmo jūrą, mes privalome pereiti sielvarto vandenis.

— Atleisk man, Dieve, — sušnabždėjo Benas.

Jis pakėlė plaktuką.

Plaktukas smogė tiesiai į kuolelio viršų, ir uosio mediena aukštyn persidavė nelyginant drebučių virpėjimas, kuris persekios Beną sapnuose iki paskutiniųjų jo gyvenimo dienų. Suzana išplėtė dideles mėlynas akis, tarytum viso šito priežastis būtų pati smūgio jėga. Iš tos vietos, kur mietas susmigo į kūną, įstabiai ryškia srove, užpildamas rankas, marškinius, Beno skruostus, trykštelėjo kraujas. Akimirksniu rūsį užpildė jo karštas varinis kvapas.

Mergina suspurdėjo ant pakylos. Aukštyn pakilusios rankos pašėlusiai, nelyginant paukščio sparnai, suplasnojo ore. Kojos dusliai tratėjo į pakylos lentas. Prasivėrusi burnos įduba apnuogino iltis, pribloškiančiai panašias į vilko, o iš merginos gerklės tarsi pragaro rago garsai išsiveržė virtinė veriančių riksmų. Pro burnos kampučius plūdo kraujas.

Plaktukas kilo ir leidosi: dar... dar... dar...

Beno galvoje krankė dideli juodi varnai, sukosi kraupūs, neįsimenantys vaizdiniai. Rankos, mietas, negailestingai kylantis ir krintantis plaktukas nusidažė raudonai. Drebančiose Džimio rankose prožektorius pavirto stroboskopu, trumpais žybtelėjimais apšviečiančiu pašėlusį, tūžmingą Suzanos veidą: lūpas kandžiojantys dantys pavertė jas atbrizgomis. Švarią lininę paklodę, kurią jis taip tvarkingai atvertė, sutepė kraujas, išpaišydamas drobę į kiniškus hieroglifus panašiais ornamentais.

Paskui Suzana staiga išrietė nugarą ir taip plačiai prasižiojo, kad jiems pasirodė: tuoj lūš žandikauliai. Iš kuolelio pradurtos žaizdos gausiai pliūptelėjo gerokai tamsesnis kraujas — iš širdies. Pakilęs iš garsais perpildytos, mėšlungiškai pravertos burnos klėtelės, riksmas sunkėsi iš pačių giliausių žmogiškosios sielos kertelių. Iš Suzanos burnos ir šnervių vėl ūžtelėjo purslota kraujo banga... o su ja dar kažkas. Silpnoje šviesoje tai pasirodė tik kaip šmėstelėjimas, vos matomas šešėlis — apgautas, pražudytas, jis šoktelėjo išorėn, pakilo aukštyn, susiliejo su tamsa ir pradingo.

Suzana suglebo ant nugaros. Burna atsipalaidavo ir užsivėrė. Dantų sudarkytos lūpos prasiskyrė, išleisdamos paskutinį švokščiantį atodūsį, vokai trumpai suvirpėjo, ir Benas pamatė (arba įsivaizdavo, kad mato) tą Suzaną, kurią sutiko parke, skaitančią jo knygą.

Darbas buvo padarytas.

Benas žingtelėjo atatupstas, išmesdamas plaktuką ir laikydamas prieš save ištiestas rankas — mirtinai išgąsdintas maištą sukėlusio orkestro dirigentas.

Kalahenas uždėjo jam ant peties ranką.

— Benai...

Tasai puolė šalin.

Bėgdamas laiptais, paslydo, nugriuvo ir ėmė šliaužte šliaužti aukštyn, į šviesą. Berniuko siaubas sumišo su suaugusio žmogaus siaubu. Grįžtelėjęs pro petį, dabar jis tikriausiai būtų per ištiestą ranką pamatęs Hubį Marsteną (arba galbūt Streikerį) su giliai į kaklą įsirėžusia virve, pažaliavusiu veidu ir šypsenėle, apnuoginusią iltis vietoj dantų. Benas vieną kartą sielvartingai suklykė.

Silpnai nugirdo Kalaheno riktelėjimą:

— Ne, tegul eina...

Perskuodęs virtuvę, Benas išvirto pro užpakalinio įėjimo duris. Priebučio laipteliai išslydo iš po kojų, ir jis nuskriejo galva žemyn ant žolės. Pakilo ant kelių, ėmė ropoti pirmyn, paskui atsistojo ir apsižvalgė. Nieko. Virš jo stūksojo namas, tačiau be piktų kėslų, blogio likučiai nepastebimai prasisunkė pro jo sienas. Tai vėl buvo paprasčiausias namas.

Užvertęs galvą ir giliai, su švilpesiu traukdamas orą, Benas Mirsas stovėjo mirtinoje tyloje, piktžolėmis apžėlusiame vidiniame kieme.

16

Rudenį vakaras į Valdą atslenka šitaip.

Pirmiausia saulė išlaisvina dangų iš savo netvirto glėbio, ir tuomet oras atšąla bei prisimena, kad ant nosies žiema, kuri tęsis ilgai. Pasirodo skysti debesys, ištįsta šešėliai — praradę vasaros šešėlių plotį ir tirštumą, kadangi ant medžių nebelieka lapų, o danguje — putlių debesų. Šie ilgi negeri šešėliai graužiasi žemėn kaip dantys.

Kuo labiau saulė artėja prie horizonto, tuo sodresnė darosi jos dosni geltona šviesa, tuo nesveikesnį atspalvį ji įgauna, kol užlieja piktu liepsningai oranžiniu žėrėjimu. Ši marga pašvaistė nuspalvina debesuotą horizonto skraistę raudona, paskui oranžine, tamsiai raudona ir pagaliau purpurine spalva. Retsykiais dideli debesų kuokštai neskubriai prasiskiria ir pro pluoštų properšas praleidžia nekaltai geltonus saulės spindulius, kupinus dilginančio praėjusios vasaros ilgesio.