Stephen King - Zalės Valda

Kai Benas nuėjo nuo klausyklos, jį apgobė pro atviras bažnyčios duris besiveržiantis palaimingas oras. Persibraukė delnu veidą, ir ranka liko šlapia.

Pasirodė ir Kalahenas.

— Dar ne viskas, — tarė jis.

Netaręs nė žodžio, Benas sugrįžo vidun, bet kelių nesulenkė. Kalahenas paskyrė jam atgailą — dešimt „Tėve mūsų“ ir dešimt „Sveika, Marija“.

— O šitos aš nemoku, — pasakė Benas.

— Duosiu jums kortelę su maldos tekstu, — atsakė balsas anapus užuolaidėlės. — Galėsite kartoti mintyse pakeliui į Kamberlendą.

Benas pasimuistė.

— Žinote, Metas buvo teisus. Kai sakė, jog tai pasirodys kur kas sunkiau, negu mes manom. Anksčiau, nei reikalas bus baigtas, mes pasrūsime kruvinu prakaitu.

— Tikrai? — atsiliepė Kalahenas.

Mandagiai? Ar paprasčiausiai abejodamas? Benas negalėjo susigaudyti. Jis nuleido akis ir išvydo, kad vis dar tebelaiko dėželę nuo mėtinių ledinukų. Mėšlungiškai sugniaužęs pirštus, jis pavertė ją į beformį gniutulą.

10

Apie pirmą valandą dienos jie sulipo į didelį Džimio Kodžio „Biuiką“ ir pajudėjo kelionėn. Visi tylėjo. Tėvas Donaldas Kalahenas važiavo su visais bažnytiniais rūbais — sutana, kamža ir purpuru apkraštuota sniego baltumo stula. Kiekvienam jis padalijo po nedidelį buteliuką su švęstu vandeniu iš krikštytuvės ir kiekvieną palaimino peržegnodamas. Ant kelių dvasininkas laikė nedidelę sidabrinę monstranciją su keliais kąsneliais Šventosios ostijos.

Pirmiausia jie sustojo Kamberlende prie Džimio kontoros. Neužgesinęs variklio, daktaras užbėgo pas save ir grįžo apsirengęs dukslia sportine striuke, kuri slėpė masyvų Makaslino pistoletą. Dešinėje rankoje Džimis nešėsi įprastą plaktuką.

Susidomėjęs šiuo reginiu, Benas akies krašteliu pastebėjo, kad Markas su Kalahenu irgi įsmeigė akis į plaktuką. Jis turėjo juodinto plieno galvutę ir skylėtą guminį kotą.

— Ką, baisokas? — pastebėjo Džimis.

Benas ėmė galvoti, kaip pasinaudos šiuo plaktuku prieš Suzaną, įkals jai tarp krūtų kuolą — ir pajuto, kaip pamažu ima verstis pilvas, nelyginant „mirties kilpą“ lėtai atliekantis lėktuvas.

— Taip, — atsiliepė jis ir apsilaižė lūpas. — Iš tiesų baisokas.

Jie nuvažiavo iki Kamberlendo „Stok ir pirk“. Benas su Džimiu patraukė į supermarketą ir susirinko visus daržovių eilėje ant prekystalio buvusius česnakus — dvidešimt dėžučių su pilkšvai baltais svogūnėliais. Mergina prie kasos kilstelėjo antakius ir tarė:

— Ačiū Dievui, vaikinai, kad šį vakarą aš su jumis nevažiuoju.

Išeidamas Benas vangiai pasakė:

— Įdomu, kodėl česnakas taip smarkiai veikia vampyrus? Kas nors biblijinio, ar senovinis prakeikimas, ar...

— Įtariu, kad tai alergija, — atsakė Džimis.

— Alergija?

Nugirdęs pokalbio pabaigtą, Kalahenas paprašė jį pakartoti. Tuo metu jie važiavo į gėlių parduotuvę „Siaurės gražuolė“.

— O taip, aš pritariu daktarui Kodžiui, — linktelėjo jis. — Greičiausiai dėl alergijos... jeigu česnakas apskritai veikia kaip atbaidymo priemonė. Atminkit, kad tai dar neįrodyta.

— Kodėl? Jeigu privalau tikėti, kad vampyrai egzistuoja (o aš, regis, privalau — bent jau šiuo metu), tai kaip galiu netikėti, kad šiems padarams netinka jokie gamtos dėsniai? Kai kurie — tai jau tikrai. Pasak padavimų, jų neįmanoma pamatyti veidrodyje, jie geba pasiversti šikšnosparniais, vilkais arba paukščiais (vadinamasis psichopomposas) ir suspausti kūną, lendant pro siauriausius plyšius. Bet vis dėlto žinoma, kad jie mato, girdi, kalba... ir greičiausiai jaučia skonį. Ko gero, jiems žinomi ir nepatogumai, ir skausmas...

— O meilė? — paklausė Benas, stebeilydamas tiesiai prieš save.

— Ne, — atsakė Džimis. — Įtariu, kad meilė — aukščiau jų supratimo.

Jis įsuko į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę prie L formos gėlių parduotuvės su prigludusia prie jos oranžerija. Kai įėjo vidun, virš durų suskambo varpelis, o į nosį trenkė tirštas gėlių aromatas, toks sodrus, kad nuo kvapų maišalynės Beną supykino, ir jis prisiminė laidotuvių biurus.

— Sveiki, — prie jų artėjo aukštas vyriškis su darbine prikyšte, rankose laikydamas žemėtą gėlių vazonėlį.

Vos Benas ėmė aiškinti, ko jiems reikia, žmogus su prijuoste pakratė galvą ir nutraukė:

— Bijau, kad pavėlavote. Praėjusį penktadienį pas mus buvo atėjęs vienas vyras, kuris supirko visas iki vienos rožes ir parduotuvėje, ir sandėlyje: ir baltas, ir raudonas, ir arbatines. Naujų neturėsime bent jau iki trečiadienio. Jeigu norėtumėte užsakyti...

— Kaip tas vyras atrodė?

— Labai įspūdingai, — atsakė šeimininkas ir pastatė vazonėlį. — Aukštas, visiškai plikas. Skvarbus žvilgsnis. Pagal kvapą, rūkė užsienines cigaretes. Jam teko išsinešti gėles pilnais glėbiais trejetą kartų. Susikrovė jas į labai senos mašinos — man regis, „Dodžo“ — bagažinę.

— “Pakardo“, — patikslino Benas. — Juodo „Pakardo“.

— Vadinasi, jūs jį pažįstate.

— Galima ir šitaip pasakyti.

— Jis atsiskaitė grynais. Labai neįprasta, turint omenyje pirkinio dydį. Bet galbūt, jeigu su juo susisieksite, perparduos jums...

— Galbūt, — linktelėjo Benas.

Susėdę mašinon, jie aptarė situaciją.

— Yra parduotuvė Folmute... — abejodamas pasiūlė tėvas Kalahenas.

— Ne! — tarė Benas. — Ne! — ir jo balsas, beveik isteriškas, visus privertė apsižvalgyti. — O jeigu mums nuvažiavus į Folmutą paaiškės, jog Streikeris ir ten pabuvojo? Kas tuomet? Portlendas? Kiteris? Bostonas? Jūs ką, ar nesuprantate, kas dedasi? Jis numatė, ką mes darysime! Jis vedžioja mus už nosies!

— Benai, būk protingas, — prabilo Džimis. — Argi manai, kad mes neprivalome bent jau...

— O tu ar pamiršai, ką pasakė Metas? „Nevalia imtis reikalo įsitikinus, tarsi dieną jis negalėtų pakilti ir mus paliesti!“ Pasižiūrėk į laikrodį, Džimi.

Džimis dirstelėjo.

— Penkiolika po antros, — lėtai pratarė ir pasižiūrėjo į dangų, lyg abejodamas laikrodžio tikrumu. Bet tasai neapgaudinėjo: dabar šešėliai krito į kitą pusę.

— Jis mus aplenkė, — pasakė Benas. — Jis visą kelią eina keturis žingsnius pirma mūsų. Nejau mes išties manėme — ir kaip galėjome? — jog jis taip ir liks palaimingai mūsų nematąs? Jog jis neįvertins nei galimybės būti išaiškintas, nei priešininko? Reikia važiuoti tuoj pat, kol nepraradome dienos likučio, besiginčydami, kiek angeliukų gali sušokti ant smeigtuko galvutės.

— Jis teisus, — ramiai pritarė Kalahenas. — Manau, geriau baigti šnekas ir vykti.

— Taigi važiuokime, — primygtinai paprašė Markas.

Džimis, cyptelėjęs padangomis į grindinį, greitai išsuko iš gėlių parduotuvės autoaikštelės. Seimininkas palydėjo juos ilgu žvilgsniu: trys vyrai (vienas iš jų — kunigas) ir berniukas sėdėjo automobilyje, ant kurio numerio buvo pažymėta „M. D.“ (medicinos daktaras), ir šūkčiojo vienas kitam absoliučiai beprotiškus dalykus.

11

Kodis privažiavo prie Marsteno namo iš Brukso kelio (akla gyvenvietės pabaiga). Dirstelėjęs į dangų nauju kampu, Donaldas Kalahenas pamanė: „Na, na, bet juk šis namas tiesiog kybo virš galvos. Keista, anksčiau nepastebėjau. Užsiropštė ant kalvos viršūnės virš Džointnerio aveniu ir Broko gatvės sankryžos kaip ant laktos... O aukštis čia, regis, idealus. Idealus aukštis ir beveik aplink matomas visas miestelis“. Namas buvo didelis, netvarkingai suplanuotas, o esant uždarytoms langinėms vertė įsivaizduoti nepatogią, labai didelę konfigūraciją, panašią į sarkofago monolitą, kuris priminė apie žūtį.