Stephen King - Zalės Valda

— Niekšas, — sausai tarė Džimis.

— O Denis Glikas? — paklausė Benas.

— Iš pradžių Streikeris nuleido jam kraują, — atsakė Metas. — Šeimininko dovana: pirmasis kraujas — ištikimam tarnui. Paskui Barlou visko ėmėsi pats. Bet Streikeris padarė savo Šeimininkui ir kitokią paslaugą, dar prieš pasirodant Barlou. Ar kuris nors iš jūsų žino, kokią?

Akimirkai visi nutilo, o paskui Markas visiškai aiškiai pasakė:

— Šuo, kurį tasai žmogus rado ant kapinių vartų?

— Ką? — nesuprato Džimis. — Kodėl? Kam gi jam šitai?

— Baltos akys, — atsakė Markas, paskui klausiamai pažvelgė į Metą, kursai šiek tiek nustebęs linkčiojo galva.

— Visą praėjusią naktį aš lesiojau nosimi prie šių knygų, nežinodamas, kad tarp mūsų yra mokslininkas specialistas. — Berniukas plykstelėjo tirštu raudoniu. — Markas visiškai teisus. Liaudies legendos apie antgamtiškus nutikimus visąlaik primena, kad vienas iš būdų išgąsdinti ir atsikratyti vampyru — juodam šuniui aplink akis nupiešti baltas „angelo akis“. Vino Dokas buvo visas juodas, išskyrus dvi baltas dėmes, kurias Vinas vadino „žibintais“ — jos švietė tiesiai po šuns akimis. Naktimis Vinas paleisdavo šunį pasilakstyti. Streikeris tikriausiai Doką pastebėjo, užmušė, o paskui pakabino ant kapinių vartų.

— O kaip dėl šito Barlou? — pasidomėjo Džimis. — Kaip jis atsirado mieste?

Metas gūžtelėjo pečiais.

— Sunku pasakyti. Manau, kad remiantis legendomis Barlou senas... labai senas. Ko gero, jis jau keitė vardą — tuziną kartų, tūkstantį kartų. Vienu ar kitu laiku šitas Barlou pasirodydavo esąs kilęs vos ne iš visų pasaulio šalių, bet aš įtariu, kad jis iš Rumunijos arba Vengrijos. Bet nesvarbu, kaip jis pasirodė miestelyje. Tiesa, nenustebčiau sužinojęs, jog prie šito savo ranką yra pridėjęs Laris Kroketas. Svarbiausia, kad jis čia. Toliau. Štai ką jūs turite padaryti: pasiimkite su savimi mietą. Ir ginklą — tokiam atvejui, jeigu Streikeris dar gyvas. Šiam tikslui tiks šerifo Makaslino pistoletas. Baslys turi kiaurai perverti širdį, antraip vampyras sugebės vėl pakilti. Tu, Džimi, galėsi patikrinti, ar taip yra iš tiesų. Pervėrę jį kuolu, jūs privalote nukirsti Barlou galvą, prigrūsti į burną česnakų ir karste pasukti ją veidu žemyn. Visuose meniniuose kūriniuose apie vampyrus — ir Holivudo, ir kituose — mietu pervertas vampyras beveik akimirksniu miršta, pavirsdamas į dulkes. Realiame gyvenime gali susiklostyti kitaip. Tuomet jums reikia pridėti į karstą papildomo svorio ir įmesti jį į tekantį vandenį. Aš siūlyčiau Karališkąją upę. Klausimų yra?

Klausimų nebuvo.

— Gerai. Kiekvienas su savimi privalote turėti flakonėlį su švęstu vandeniu ir kraštelį šventosios ostijos. Ir prieš tai visi turi atlikti tėvui Kalahenui išpažintį.

— Nemanau, kad tarp mūsų yra bent vienas katalikas, — pastebėjo Benas.

— Aš katalikas, — atsiliepė Džimis. — Nepraktikuojantis.

— Ir vis dėlto jūs atliksite išpažintį ir atgailą. Tuomet galėsite eiti apsivalę, apsiplovę Kristaus krauju... švariu, nesugadintu krauju.

— Gerai, — sutiko Benas.

— Benai, jūs miegojote su Suzana? Atleiskite man, bet...

— Taip.

— Tuomet jums ir teks įvaryti mietą — pirmiausiai į Barlou, paskui į ją. Mūsų nedidelėje kompanijoje asmeninė nuoskauda padaryta tiktai jums. Veiksite kaip Suzanos vyras. Ir neturite susvyruoti — mergina gaus laisvę.

— Gerai, — sutiko Benas.

— Ir svarbiausiais dalykas... — Metas peržvelgė visus dalyvaujančiuosius. — Jūs negalite žiūrėti jam į akis! Užteks dirstelėti, kai Barlou jus užvaldys ir supriešins su likusiaisiais net jūsų pačių gyvybės kaina. Prisiminkite Floidą Tibitsą! Todėl turėti su savimi ginklą yra nesaugu, net jeigu jo būtinai reikia. Džimi, tu paimsi pistoletą ir laikysiesi kiek atsitraukęs. Jeigu teks apžiūrinėti Barlou arba Suzaną, nesvarbu kurį, perduosi pistoletą Markui.

— Supratau, — linktelėjo Džimis.

— Nepamirškite nusipirkti česnakų. Ir jeigu pavyks, rožių. Ar toji mažytė gėlių parduotuvėlė Kamberlende dar atidaryta, Džimi?

— “Šiaurės gražuolė“? Manau, kad taip.

— Nupirkite kiekvienam po baltą rožę ir pritvirtinkite prie plaukų arba pasiriškite po kaklu. Ir — aš kartoju! — nežiūrėkite jam į akis! Galėčiau laikyti jus čia, įkalbinėdamas dėl šimto kitų dalykų, bet geriau eikite. Jau dešimta, o tėvas Kalahenas gali persigalvoti. Viso gero. Melsiuosi už jus. Tokio seno bedievio kaip aš, malda atrodo nelyginant pokštas, bet, man regis, jau esu ne toks bedievis, koks buvau kadaise. Ar tik ne Karlailis pasakė: „Jei žmogus širdyje nusileidžia nuo Viešpaties altoriaus, į jį pakyla Šėtonas“?

Niekas neatsakė, ir Metas atsiduso.

— Džimi, aš norėčiau iš arčiau pasižiūrėti į tavo kaklą.

Džimis prisiartino prie lovos ir užvertė smakrą. Žaizdos, be jokių abejonių, buvo durtinės, bet abi užsitraukė šašeliais ir, regis, puikiai gijo.

— Neskauda? Nedegina? — paklausė Metas.

— Ne.

— Tau smarkiai pasisekė, — rimtai žiūrėdamas į Džimį, tarė mokytojas.

— Aš pradedu manyti, kad taip man niekuomet nesisekė.

Metas atsilošė ant lovos. Veidas atrodė išsekęs, akys įkrito.

— Jeigu nori, išgersiu tabletę, kurios atsisakė Benas.

— Aš pasakysiu sesutei.

— Keliaukite, griebkitės reikalo, o aš pasnausiu. Vėliau iškils dar vienas klausimas... Na, pakaks, — Metas pažiūrėjo į Marką. — Berniuk, vakar tu pasielgei nuostabiai. Kvailai, neprotingai, bet nuostabiai.

— Užtai sumokėjo ji, — ramiai atsiliepė Markas, sugniauždamas virpančias rankas.

— Taip. Gali būti, jums vėl teks mokėti — bet kuriam iš jūsų, arba visiems. Nevalia jo deramai neįvertinti! O dabar, jeigu jūs neužsigausite, aš smarkiai pavargau. Skaičiau mažne visą naktį. Kai tik viskas bus padaryta, paskambinkite.

Jie išėjo. Koridoriuje Benas pažvelgė į Džimį ir tarė:

— Jis nieko tau nepriminė?

— Taip, — atsakė Džimis. — Van Helsingą.

7

Penkiolika minučių po dešimtos Eva Miler nusileido į rūsį paimti dviejų indelių kukurūzų, kad vėliau galėtų juos nunešti misis Norton, kuri, anot Meiblės Verts, atgulė. Beveik visą rugsėjį Eva praleido virtuvės garuose, ruošdama maisto atsargas žiemai: ji blanširavo vaisius, dėjo į stiklainius ir užpylinėjo parafinu indelių su namine žele kaklelius. Dabar jos nepriekaištingai švariame rūsyje su plūktinėmis grindimis ant lentynų tvarkingai išsirikiavo daugiau kaip du šimtai indelių — konservavimas buvo vienas didžiausių Evos malonumų. Į metų pabaigą, kai ruduo tolygiai virs žiema, ir iki švenčių bus čia pat, ji papildys savo atsargas razinų su migdolais įdaru.

Eva atsidarė rūsį, ir tą pat akimirką ją pribloškė kvapas.

— Jergutėliau, — sumurmėjo sau po nosimi ir ryžtingai ėmė leistis žemyn, tarsi bristų per nešvarią balą. Jos vyras pats surentė šį rūsį, sienas išmūrydamas akmenimis, kad būtų vėsiau, ir kartkartėmis į plačius plyšius įlįsdavo koks nors kurmėnas (arba švilpikas, arba audinė) ir ten nudvėsdavo. Ko gero, taip atsitiko ir šįsyk, nors Eva neprisiminė, kad kada nors būtų dvokę šitaip stipriai.

Ji pasiekė apačią ir patraukė išilgai sienos, kušlindama silpnoje dviejų penkiasdešimties žvakių lempučių, kybančių palubėje, šviesoje. „Reiktų pakeisti į septyniasdešimt penkių žvakių“, — pamanė Eva. Ji paėmė indelius (kiekviename stiklainyje po dangteliu gulėjo skiautelė raudonojo pipiro, o ant etikečių jos pačios ranka buvo mėlynu rašalu tvarkingai išvedžiota „KUKURŪZAI“) ir toliau apžiūrinėjo, net užlįsdama į plyšį už didelės kūryklos, nuo kurios rangėsi daugybė vamzdžių. Nieko.